Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Pradinėje mokykloje nėra vietos vaikystei?
event 2015-03-30 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Pradinėje mokykloje nėra vietos vaikystei?
Pradinė mokykla tapo fabriku, kuriame mūsų vaikai sunorminami, formatuojami ir rūšiuojami, kuriame stropieji ir prisitaikiusieji atlyginami, o visi kiti – judrieji, smalsieji, užsisvajojusieji – vegetuoja. Tačiau vaikai nėra žaliava. Vokiečių žurnalisto ginamoji kalba lėtumui – pasvarstymai apie švietimo sistemą ir įkaitais tapusius vaikus bei jų tėvus. Regis, aptariamos tendencijos nesvetimos ir Lietuvos mokykloms.
 
Prieš kurį laiką dukra mokykloje gavo užduotį nupiešti autoportretą. Mokytoja turbūt norėjo sužinoti, kaip vaikai mato save. Mano šešiametė dukra tuomet buvo ką tik perėjusi iš darželio į priešmokyklinę klasę.
 
Pasak darželio auklėtojų, ji išradingas, savitas, kiek užsisvajojęs vaikas.
 
Piešinyje, kuriame mano dukra pavaizdavo save, – maža mergaitė didelėmis rudomis akimis ir trumpais rudais plaukais. Ant burnos trikampė skarelė. Tarsi plėšiko kaukė. Neturiu supratimo, iš kur ji taip sugalvojo. Mokytoja pareiškė nekabinsianti tokio piešinio. Visiems privalu laikytis taisyklių, tad mergaitė turinti nupiešti naują portretą, kuriame aiškiai matytųsi jos veidas. Taigi ji nupiešė antrą portretą, – šįkart besišypsančios apskritaveidės mergaitės. Piešinys su plėšiko kauke pranyko aplankale. Ten mokslo metų gale jį ir radome: autoportretą, kurio niekam neprireikė. Tą akimirką pradėjome abejoti mokykla. 
 
Mūsų abu sūnūs, dabar dvylikmečiai, lankė tą pačią pradinę mokyklą: pailgą plokščiastogį pastatą Hamburgo pakraštyje. Ambicingi tėvai, angažuoti mokytojai, aukšti tikslai. Rytais dauguma vaikų atvežami į mokyklą automobiliais, juos išlydėjusios motinos akimirką dar palūkuriuoja, persimeta vienu kitu žodžiu, pasiskundžia, kiek daug reikalaujama iš vaikų. Viduriniosios klasės pradinė mokykla, viduriniosios klasės rajonas, viduriniosios klasės problemos.
 
Tačiau mano sūnums pradinė mokykla pamažu ėmė teikti vis mažiau džiaugsmo. Iš pradžių jie nekantriai laukdavo mažų nuotykių mokykloje, džiūgaudavo dėl išvykų pas ūkininkus ar į gaisrinę. Mokymasis buvo malonumas, o ne kančia.
 
Tačiau vėliausiai trečioje klasėje akiratyje atsirado tolesnė mokyklos pakopa, ir visas jų mokyklinis gyvenimas ėmė suktis apie perėjimą į gimnaziją. Tempas pastebimai paspartėjo, o mokykla veikiausiai didžiavosi galėdama adekvačiai paruošti vaikus gimnazijai, –  kad ir ką tai reikštų. Žodyje „adekvačiai“ glūdi esminis nesusipratimas: prielaida esą pagrindinis ir svarbiausias pradinės mokyklos uždavinys – padaryti iš vaikų gimnazistus.
 
Pradinė mokykla tapo fabriku, kuriame mūsų vaikai sunorminami, formatuojami ir rūšiuojami, kuriame stropieji ir prisitaikiusieji atlyginami, o visi kiti – judrieji, smalsieji, užsisvajojusieji – vegetuoja. Tačiau vaikai nėra žaliava. Pritaikomumo, PISA tyrimų (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vykdomas tarptautinis penkiolikmečių pasiekimų tyrimas) skaičių iškėlimas į pirmą planą – didžiausia švietimo politikos problema. Būsimųjų abiturientų „gaminimas“ nėra pirmaeilis pradinės mokyklos tikslas.
 
Sūnūs dažnai dūsaudavo prie namų darbų. Kartais mokymosi popietės baigdavosi ašaromis. Neretai visa šeima vakarus ir laisvadienius praleisdavom prie matematikos užduočių, rašinių, eilėraščių ir referatų. Kuo daugiau laiko surydavo mokyklos užduotys, tuo nekantresni darėmės mes patys. Jei jau pradinė mokykla tokia varginanti ir neteikianti džiaugsmo, kas laukia gimnazijoje?
 
Praeitą vasarą į rankas netikėtai pakliuvo dienraščio „Zeit“ redaktoriaus Henningo Sußebacho knyga. Tuo metu jo dvylikmetė dukra lankė gimnaziją, tačiau tėvui nedavė ramybės mintis, kad mokykloje daug kas ne taip. Taigi jis prisėdo ir parašė savo vaikui laišką.
 
Mes, tėvai, jei įmanytume, paskubintume vaikystę, rašo Sußebachas, sugrūstume kuo daugiau medžiagos per kuo trumpesnį laiką.
 
Nebeįstengėme atskirti to, kas svarbu, nuo to, kas spaudžia. Nes viską norėjome sutelkti į ateitį, suspausdami dabartį. Nes buvome godūs ir „išnaudojome“ laiką, pavogėm iš savo vaikų laisvalaikį – ir vaikystę.
 
Sußebachas rašė šį laišką gimnazistei dukrai. Mano akimis, „išnaudojimas“, dresavimas, skuba ir nekantrumas prasideda daug anksčiau: pradinėje mokykloje, o kartais jau priešmokyklinio ugdymo klasėje. Prisiminiau vieno pažįstamo dukrą, kuri per savo pirmąjį „mokymosi pažangos aptarimą“, dar pirmoje klasėje, turėjo tarsi sudaryti sutartį su savo mokytoju: „Nuo šiol būsiu greitesnė“.
 
Susimąsčiau apie mūsų mokyklos principus, kurie panašūs visose Vokietijos mokyklose: atskleisti gabumus, ugdyti ir stiprinti socialines kompetencijas, žaismingai įsisavinti pasaulį. Ir išsigandau, kad per visą tą mokymąsi tiek mažai vietos lieka vaikystei.
 
Pradėjome kitaip žiūrėti į savo vaikų dienas, įdėmiau įsiklausyti į kitų tėvų skundus dėl namų darbų, kankinamų popiečių, mokyklos ir jos pasekmių, ir vieną dieną suvokėme, kad mūsų pradinė mokykla tėra XXI amžiaus pradžios Vokietijos tendencijų atspindys.
 
Aš įsitikinęs, kad mes darome klaidą, didelę klaidą. Ir kad istorijos iš pradinės mokyklos rodo pragaištingą Vokietijos švietimo sistemos tendenciją. Manau, ši klaida neatitaisoma. Ir mes, tėvai, vieną dieną pasigailėsime atkakliau negynę savo vaikų vaikystės nuo švietimo politikos reikalavimų.
 
I
 
Pradėkime nuo mūsų pačių. Nuo tėvų.
 
Prieš kurį laiką dukros pradinės mokyklos mokytojai diskutavo, ar nederėtų padidinti reikalavimų skiriant aukščiausią balą. Iki tol, norint gauti aukščiausią įvertinimą, užteko teisingai atlikti 95 procentus užduoties. Ateityje kartelė bus pakelta iki 98 procentų. Pasak mokytojų, šios Hamburgo dalies vaikai tokie „pažangūs“, tėvai tokie ambicingi, tokie išsilavinę, tad 98 procentai – puikus iššūkis. Čia pat aiški žinia: „Negali padaryti klaidos!“ Tai reiškia, kad dauguma vaikų išeis iš pradinės mokyklos nė karto negavę aukščiausio balo, nė karto nesulaukę puikaus įvertinimo.
 
Liūdniausia, kad mokytojai teisūs. Mūsų miesto dalies tėvai tikrai „išsilavinę“, bent jau dauguma. Dalis tėvų kas rytą vežioja savo vaikus į mūsų pradinę mokyklą. Priežastis: čia dirbama „moksliškiau“ ir geriau paruošiama gimnazijai.
 
Per vieną tėvų susitikimą, dar prieš pirmąją mokslo metų dieną, įvyko toks pokalbis: pamokos, pasak mokytojos, baigiasi 13.15 val. Tačiau, pertarė viena mama, kitose mokyklose pamokos trunka iki 13.30 val. „Tai kur tas ketvirtis valandos? Jei kasdien nukandama po ketvirtį valandos, kada bus išeita visa medžiaga? Kada jie to išmoks?“
 
Kyla klausimas: Kodėl mes, tėvai, darome tokį spaudimą? Kodėl mokymosi pasiekimai mums svarbiau nei gilus mokymo medžiagos suvokimas, žmogiški santykiai?
 
Laikais, kai moteris Vokietijoje susilaukia vidutiniškai 1,4 vaiko, atžala labiau nei bet kada prisideda prie statuso: mano namas, mano automobilis, mano vaikas. Sunkumams mokykloje, vidutiniškai išlaikytiems abitūros egzaminams ar juo labiau kepėjo ar staliaus profesijai šiame plane nepalikta vietos.
 
Sykiu daugelis viduriniosios klasės tėvų vis labiau suvokia ateitį kaip reikalavimą.
 
Mūsų kartai nėra savaime suprantama, kad mūsų vaikai vieną dieną gyvens geriau už mus. Anksčiau dauguma Vokietijos gyventojų įgydavo profesiją ir dažniausiai turėdavo vieną vienintelį darbdavį iki pat pensijos. Šiandien turbūt retas žino, ar jo profesija išvis bus reikalinga po dešimties ar dvidešimties metų. Kuo didesnis nesaugumas, tuo stipriau trokštama mokyklos, kuri suteiktų imunitetą visai tai kaitai ir nepastovumui.
 
Spiriami šio troškimo, tiek daug laiko investuojame į namų darbus. Mes iš tikrųjų suvokiame šį laiką kaip investiciją, vertiname jį pagal pajamų ir išlaidų logiką. Dvi popietės už ketvertą (apytikriai aštuonetą lietuviškoje vertinimo sistemoje, – vert. past.) iš anglų kalbos? Kaštai aiškiai per dideli, taigi priimame tą ketvertą asmeniškai.
 
Taip mes, tėvai, žvelgiame į mokymąsi ekonominiu požiūriu; spaudimą, kurį patys jaučiame, perduodame savo vaikams. Suteikiame mokyklai teisę daryti spaudimą, taip veikiausiai pasilengvindami blogą savijautą.
 
Prieš kurį laiką mūsų pradinės mokyklos mokytojas išėjo tėvystės atostogų. Šis mokytojas daug dėmesio skyrė pedagogikos koncepcijoms, individualizuotam mokymuisi ir skatinimui, už tai vaikų buvo mylimas. Jis patiesė klasėje kilimą, – vaikams mokykloje turi būti jauku. Stalus klasėje sugrupavo taip, kad vaikai sėdėtų po keturis ir taip mokytųsi paisyti vienas kito, ne vien mokytojo.
 
Pavaduojantis mokytojas, užėmęs ankstesnio mokytojo vietą tėvystės atostogų metu, pirmiausia grįžo prie įprasto klasės modelio, kai visi mokiniai sėdi veidu į mokytoją. Tėvystės atostogoms einant į pabaigą, klasės tėvai pakvietė į pasitarimą. Kažkam pareiškus, kad grįžus senajam mokytojui klasė vėl atsiliks pagal išdėstytos medžiagos kiekį, tėvai kreipėsi į mokyklos vadovybę. Jų pageidavimu, klasę turėjo perimti pavaduojantis mokytojas, o ankstesniam klasės mokytojui pavestos kitos užduotys.
 
Taip mes, tėvai, verčiame mokyklą prispausti mūsų vaikus.
 
II
 
Pasibaigus vasaros atostogoms, po trečios klasės, vienas vaikas negrįžo į mokyklą: Linas, dukros darželio laikų draugas. Jo tėvai tiesiog neatlaikė spaudimo.
 
Linas – gyvybingas berniukas, anksčiau būtų pavadintas guviu, pasižymintis dideliu veržlumu.
 
Antra vertus, argi stebina, kad devynmečiams sunku išsėdėti tiek valandų? Kad diena mokykloje nuo 8.30 iki 13.30 val. jiems be galo prailgsta?
 
Linas, pasak klasės mokytojos, „užsisvajojęs“, neįstengia sutelkti nė dešimties minučių dėmesio. Nenuorama. Sunkumų keliantis vaikas.
 
Neilgai trukus klasės mokytoja įtarė Linui dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą (angl. ADHS). Ir su rūpesčiu užklausė tėvų: „Ar kada galvojot duoti jam ritalino?“
 
Tačiau ADHS diagnozė nėra toks paprastas dalykas: kai kurie specialistai tvirtina, kad ADHS diagnozuojamas per dažnai. Kaip, beje, yra specialistų, kurie laiko ritaliną netinkamu sprendimu – ar bent jau ne pačiu geriausiu. Ir taip pat yra specialistų, kurie skundžiasi, kad mūsų mokyklose nuokrypis nuo normos vis dažniau pristatomas kaip gydytinas atvejis.
 
Kaip gi elgiasi Linas, – pasiteiravo tėvai.
 
Jis ištisai plepa, bėgioja po klasę, perklausia, nors mokytoja jau išdėstė pamokos medžiagą.
 
Prieš penkerius metus mokslininkas Johnas Hattie iš Naujosios Zelandijos paskelbė metastudiją apie mokymosi sėkmę, kurioje apžvelgė iš viso 50 000 pavienių tyrimų. Juose iš viso dalyvavo per 250 milijonų mokinių. Išvada: vaikai geriausiai mokosi tada, kai užmezga deramą ryšį su mokytoju.
 
Devynmečio Lino žodžiais: „Manau, ponia V. nemėgsta vaikų.“
 
Šiuo metu jis lanko privačią mokyklą, jo tėvai kasdien beveik valandą praleidžia kelyje, netgi moka pinigus už mokyklos lankymą. Ir gailisi taip ilgai delsę žengti šį žingsnį. Senoji mokykla jį gramzdino.
 
Kyla klausimas, kodėl žmogus apskritai tampa mokytoju? Kokį žmogaus vaizdinį jis turi? Kokį vaiko vaizdinys? Ar gali būti, kad kartais į šią profesiją veržiasi žmonės, kuriems karjerai už mokyklos sienų stinga drąsos? Arba vaizduotės?
 
Mokytojai, kaip patyriau mūsų mokykloje, diskutuoja tarpusavyje daug mažiau, nei galėtum pamanyti, iš esmės išvis nediskutuoja. Jie nesiginčija dėl pedagoginių koncepcijų, jie nepadeda vieni kitiems – tačiau kas blogo, jei mokytojas, nesusitvarkantis su klase, paprašytų kolegos pastebėti dvi ar tris pamokas ir pasidalyti savo pastebėjimais?
 
III
 
Vasarą mokyklą pradėjo lankyti kaimynų berniukas. Pavadinkime jį Oskaru. Į mokyklą jis atėjo šešerių su puse. Pažįstu Oskarą, nes jis dažnai susitinka su mūsų jauniausiu sūnumi. Oskarui patinka viskas, kas susiję su gamta, tad jiedu gaudo buožgalvius gretimame tvenkinyje, stebi bites, o neseniai palaidojo juodąjį strazdą, kuris atsitrenkė į lango stiklą.
 
Mokykla jį labiausiai viliojo tuo, kad ten išmoksiąs skaityti. Jis nori tapti gyvūnų prižiūrėtoju, ypač tropikariume; kažkas jam prasitarė, kad gyvūnų prižiūrėtojui naudinga mokėti skaityti.
 
Po sveikatos patikrinimo prieš išleidžiant į mokyklą nustatyta, kad Oskaras nekalbus ir užsisvajojęs, daug žino ir savo žiniomis noriai dalijasi su kitais. Taigi svajonių vaikas.
 
Tada Oskaras pakliuvo pas mokytoją, kuri garsėjo ypač gerai ruošianti mokinius gimnazijai. Po savaitės pradinėje mokykloje Oskaro mama sulaukė naujosios mokytojos skambučio. Pasak jos, Oskaras turi deficitą. Jis esą negirdi, ką sako mokytoja, jo smulkioji motorika „negrabi“, jam skubiai būtina ergoterapija. Be to, jei nori sėkmingai mokytis, Oskarui neprošal patikrinti „audityvinį supratimą“ (ar jis geba apdoroti tai, ką girdi?), apsilankyti pas vaikų psichologą, pas dantų gydytoją (gal sunkumų kelia kryžminis sąkandis?) ir pas logopedą (lengvas šveplavimas). Prieš akis iškilo baisi diagnozė.
 
Žinoma, Oskaro tėvai norėjo geriausio savo vaikui, todėl susirado ergoterapeutę. Ten jis turi išmokti klausytis ir lavinti motoriką, ten ugdoma dėmesio sutelkimo ir miklumo. Taigi Oskaras dabar dirba dvigubai: mokykla ir namų darbai bei ergoterapija. Iš mokytojos iki šiol nesulaukė nei pagiriamojo žodžio, nei pripažinimo. Visi anksčiau ar vėliau už savo darbus gauna lipduką ar šypseną, tik Oskaras ne.
 
Jis supranta, kad nėra alternatyvos mokyklai, kad „ją reikia lankyti“. Po pamokų ir ergoterapijos jis dažnai guli ant sofos ir žiūri į lubas. Ir kiekvieną vakarą klausia, kada savaitgalis.
 
Sakoma, pirmaklasiai prie namų darbų kasdien turi praleisti 20, daugiausia 30 minučių. Oskaro mama bandė sekti, kiek laiko sugaišta jos sūnus. Kartais 60, kartais 75 minutes. Kažkada leido savo vaikui baigti įpusėjus užduotis. Tai drąsus ir savarankiškas sprendimas, tačiau dabar likusias užduotis Oskarui tenka atlikti mokykloje.
 
Dabar jis dažnai grįžta namo nešinas rašteliais su mokytojos komentarais: „Per šią pamoką Oskaras daugiau neįstengė!!!“, „Oskaras šiandien dvi pamokas ničnieko nedarė“ arba „Oskaras šiandien labai atsikalbinėjo“.
 
Kartą jo mama sulaukė skambučio iš mokyklos: Oskaras verkia jau trečia valanda. Berniuko mama pati pedagogė, darželio auklėtoja. Ji žino, kaip nuraminti vaiką. Taip pat žino, kad trys valandos – neregėtai ilgas laikas. Nejau neįmanoma paguosti pirmoko? Atsakymas: Ne. Nėra laiko.
 
Po trijų savaičių ergoterapeutė pasiteiravo, ar galėtų pasikalbėti su Oskaro mokytoja. Pasak jos, Oskaras – toks vaikas, kuriam reikia duoti daug laiko. Mokytojos atsakymas: „Kiek dar jam reikia to laiko?“
 
IV
 
Mes, tėvai, turime atsakyti į klausimą, ko iš tikrųjų norime. Ar norime „Lego vaikų“, neišsišokančių, paklusnių, įvairiapusiškai pritaikomų – ar vis dėlto norime vaikų, kurie pirmiausia yra vaikai: skirtinai gabūs, užsispyrę, saviti, užsisvajoję, kartais triukšmingi?
 
Manau, mes, tėvai, dažniau turėtume stoti savo vaikų pusėn. Ne dėl mažmožių, kuriems daugelis tėvų švaisto jėgas, ne dėl užkandžių ar klasės išvykos planavimo, bet skirti jėgas pačiam didžiausiam projektui: palikti vaikams tiek mokyklos, kiek būtina, ir tiek vaikystės, kiek įmanoma.
 
Mes turėtume, pavyzdžiui, informuoti mokytojus, kad mūsų vaikas nuo šiol pats bus atsakingas už savo namų darbus. Turėtume pasakyti mokytojams, kad ir mūsų vaikas per ilgai sėdi palinkęs prie namų darbų užduočių – užuot apsimetę, kad klasės draugas vienintelis, nesusidorojantis su pamokų medžiaga. Neturėtume palikti silpniau besimokančių vaikų vienų vargti prie užduočių, kartu su mokytojais apsimesdami, kad per didelį krūvį įmanoma pašalinti įvedus daugiau organizacijos ir disciplinos.
 
Neturėtume toliau kaip savaime suprantamos priimti nuostatos, kad tėvai privalo dalyvauti mokymosi procese. Ir per tėvų susirinkimus turėtume ginčytis su mokytojais bei tarpusavyje dėl esminių dalykų – nes kiekvienas žino, kad šiandien vis mažiau priklauso nuo faktų žinojimo, nuo to, kas išmatuojama ir apskaičiuojama, nuo taškų ir pažymių.
 
Ir kas trukdo mums nuolat dėkoti savo vaikams: už jų kantrybę, jų ištvermę – ir pasiryžimą metų metus diena iš dienos patirti spaudimą, kurį daugelis suaugusiųjų vargiai priimtų kaip savaime suprantamą?
 
Turėtume pradėti diskutuoti apie pradinę mokyklą, geriausia viešai. Pradinė mokykla naikina dalį augančių talentų, nes ji rūšiuoja mūsų vaikus daugiausia pagal reikalavimų profilius; siekdama pritaikyti juos ateičiai, ji sulygina su žeme mūsų vaikų vaikystę.
 
Neseniai vaikai mūsų dukros klasėje turėjo pantomimiškai vaizduoti gyvūnus. Dukra pasirinko vaizduoti antį. Kad kiti vaikai iškart neįmintų, kad tai antis, ji sumanė šį tą ypatingo: vaizduosianti sužeistą antį, pavyzdžiui, sužeistu sparnu. Po pamokos mokytoja sukritikavo dukrą, esą jos sumanymas neskoningas. Kai ji namie apie tai papasakojo, akimirką pagalvojome apie kritiką. Tada apkabinome savo dukrą ir pagyrėme už puikų sumanymą.
 
Išvertė Dangė Vitkienė