Tinklalapio logotipas
Grįžti

alfa.lt: Paaugliai skaito vaizdais ir nebijo juodojo realizmo istorijų
event 2015-04-02 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

alfa.lt: Paaugliai skaito vaizdais ir nebijo juodojo realizmo istorijų
Kartais viena knyga užkabina, ir gimsta skaitytojas. Tik šiuolaikinis vos raides pažinti išmokęs skaitytojas labiau linkęs skaityti vaizdus, kartais atstojančius vaizduotę, o šalia esantys suaugusieji kamuojasi dėl knygų vaikams gausybės.
 
Su skaitančiais vaikais, paaugliais bendraujantys literatūros žinovai, pedagogai pastebi, kad lietuvių autoriams dar sudėtinga perprasti iš vaikystės į suaugusiųjų etapą žengiančių jaunuolių pasaulį ir jiems rašyti, o patiems jaunuoliams – kurti istorijas, pasakas ir taip lavinti vaizduotę.
 
Šiuolaikiniai paaugliai neryja knygų apie indėnus, muškietininkus, jie nori pasakojimų apie paklydimus, patyčias, pirmuosius jausmus, nepažintus pasaulius, nebijo juodojo realizmo istorijų.
 
Šiuolaikiniams paaugliams rašyti sudėtingiau
 
Du paaugliai, apsiraizgę laidais ir valdantys virtualius kontaktus, bando kalbėtis sėdėdami akis į akį ant suolelio – jiems nepavyksta tol, kol neįsijungia „Skype“ programos ir nepasislepia už ekranų. Tokį antiutopinį pasakojimą paaugliams parašiusi mokytoja sužavėjo komisiją, vertinusią knygų jaunuoliams rankraščius. Muškietininkų tipo nuotykius pakeitė socialinių problemų aptarimas, meilės, dirginančių emocijų pliūpsniai.
 
„Skaitai ir jauti, kad ji pažįsta paauglius. Vyresniosios kartos rašytojai, profesionalai jau daugelį metų yra labiau atitrūkę ir rašo galbūt abstrakčiam paaugliui, jei bando vaizduoti šiuolaikinį pasaulį, jauną žmogų, jausenos pritrūksta. Iš stebėjimo ir mąstymo apie vaikystės amžiaus tarpsnius matau, kad ikimokyklinio, pradinio amžiaus vaikai yra labai panašūs į mus vaikystėje, o paauglystė labiau susijusi su laiko realijomis, technologijomis. Ir aš tikrai negaliu pasakyti, kad suprantu šiuolaikinius paauglius – jų pasaulis sudėtingesnis, rašyti kūrinius jiems sudėtingiau“, – prisipažino Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus valdybos pirmininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Urba.
 
Socialinių reiškinių, kurie rūpi jauniems žmonėms, iki šiol knibždėjo tik užsienio autorių knygos – juodojo naujojo realizmo banga, kaip Tarptautinės vaikų knygos dienos išvakarėse pastebėjo vaikų literatūros tyrinėtojas K. Urba, tapo madinga su Melvino Burgesso „Heroinu“. Užsienio autoriai nesuko akių nuo savižudybių, anoreksijos, narkotikų, komplikuotų tėvų ir vaikų santykių temų, o mūsiškiai rašė gana romantizuotai.
 
Šiuo metu situacija keičiasi – leidyklos „Alma littera“ paskelbtame knygų paaugliams konkurse atsirado įsidėmėtinų jaunų rašytojų, kalbančių apie socialinius skirtumus, keičiančius bendravimą, pirmųjų Nepriklausomybės metų įvykius, vaikų namuose augančių paauglių gyvenimą.
 
„Mums galbūt keista, kad jie neryja knygų serijų, kurios būdavo įdomios šiuolaikinių vaikų tėvų vaikystėje – apie indėnus, muškietininkus, fantastinės literatūros kūrinių. Tačiau turime suprasti, kad ši karta yra visiškai kitokia – jie turi daugiau galimybių, didesnį priėjimą prie įvairiausios informacijos.
 
Istorijos apie paklydimus, apie patyčias, skaudžius išgyvenimus, pirmuosius jausmus, meilės patyrimus, nepažintus pasaulius jauniesiems paaugliams yra pačios įdomiausios. Galbūt tos knygos ne visada yra pačios aukščiausios literatūrinės kokybės, tačiau kartais jos būtinos, kad vaikas apskritai pradėtų skaityti, kad imtų į rankas tą knygą, kuri jo neatstums nuo tolesnio skaitymo ir tobulėjimo.
 
Apmaudu, kad lietuviai rašytojai mažai rašo paaugliams. Galbūt juos sulaiko tai, kad paaugliai – pati reikliausia auditorija“, – pastebėjo projektą „Augu skaitydamas“ vykdančios viešosios įstaigos „Laikas skaityti“ direktorė, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos atstovė Rūta Elijošaitytė.
 
Svarbu nemenkinti vaiko pasirinkimo tuomet, kai jis atranda įdomią, nors literatūriniu požiūriu nebūtinai vertingą, knygą: Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas parodė, kad net 93 proc. vaikų, paklausti apie įdomiausią perskaitytą knygą, atsakė paprastai – „ta, kurią išsirenku pats“.
 
Skaito vaizdus, socialines istorijas, bet nepamiršta A. Lindgren ir J. R. R. Tolkieno
 
Neskaitančių vaikų per porą metų sumažėjo keliais procentais – bent jau taip galima spręsti iš tyrimo, kurį atliko projekto „Augu skaitydamas“ sumanytojai. Praėjusiais metais atliktas tyrimas sako, kad per pusmetį 18 proc. vaikų neperskaitė nė vienos knygos, o 2012 metais tokių vaikų buvo net 23 proc.
 
Aktyviausia ir didžiausia skaitančių vaikų grupė, užsiregistravusi svetainėje Auguskaitydamas.lt, kuri turi savo skaitytojų profilius, registruoja perskaitytas knygas, rašo joms recenzijas, – 8–10 metų vaikai. Rinkdamiesi knygas jie išklauso tėvų, bendraamžių nuomones ir guodžiasi dėl mokyklų programų reikalavimų nespėjantys skaityti to, kas patiems atrodo patrauklu.
 
Vaikams labai svarbu pasakojama istorija, įpulti į knygos nuotykius jie nori nuo pirmojo puslapio, todėl, kaip pastebėjo projekto atstovė R. Elijošaitytė, dabar populiarios knygos su daug paveikslėlių – Jeff Kinney „Nevykėlio dienoraštis“, Tom Watson „Pagaliukų šuo“. Net mokomoji literatūra dažnai tampa fragmentiška, su daug iliustracijų, trumpais tekstais, skirtingu šriftu.
 
„Svetainėje tarp užregistruotų knygų gana ryškiai išsiskiria klasika – vaikams vis dar įdomios Astridos Lindgren, Roaldo Dahlio, J. R. R. Tolkieno, C. S. Lewis knygos.
 
Nedingsta susidomėjimas visa Hario Poterio knygų serija tarp įvairaus amžiaus vaikų. Kiek vyresniems aktualu, kaip gyvena šiuolaikinis jaunimas, taip pat juos domina visame pasaulyje skaitomos knygos apie kitus, nepažįstamus pasaulius“, – sakė „Laikas skaityti“ direktorė R. Elijošaitytė, pridūrusi, kad tam tikru amžiaus tarpsniu vaikams svarbiausios ne mokytojų, tėvų rekomenduotos, o pačių išsirinktos knygos.
 
Paaugliai noriai praryja Melvino Burgesso „Heroiną“, Suzanne Collins „Bado žaidynes“, S. E. Hinton „Autsaiderius“ ir kitas serijos „Beveik suaugę“ knygas, John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, Ursulos Poznanski „Erebas“. Atslūgsta vampyrų, zombių, Hario Poterio bangos, o vaikų sudarinėjamuose knygų penketukuose, pasak vaikų literatūros specialisto, kasmet prisidedančio prie reikšmingiausių metų knygų vaikams kūrėjų išrinkimo, K. Urbos, išlieka Astridos Lindgren kūriniai – kartais vaikai kaip geriausias įvardija net kelias šios rašytojos knygas.
 
„Kartais viena knyga užkabina ir gimsta skaitytojas, – įvertino literatūros tyrinėtojas. – Prasidėjus Hario Poterio fenomenui, daugybė literatūros mokslininkų, nors nesakė, kad šis kūrinys meno viršūnė, kvietė pasinaudoti populiarumu skatinant vaikus skaityti.“
 
Santykis su knyga, sustiprėjęs pradinėse klasėse, 12–15 metų paaugliams dažnai susilpnėja, jie labiau paiso ir literatūros madų. „Pastaraisiais metais liūdina tuštokos knygos vaikams, įsigali daug piešinio ir mažai teksto, komiksinės iliustracijos.
 
Pasaulyje tampa labai svarbus knygos vizualumas – kuriami vaizdų romanai, apysakos, kartais visame kūrinyje, kurį skaitai, nėra nė vieno žodžio, skaitai vaizdus ir perskaitai autoriaus siužetą. Jaunoji karta mąsto vaizdais, vien tekstu ir žodžiais neįmanoma išsiversti“, – savo mintimis pasidalijo K. Urba.
 
Dabartinis jaunuolių skaitymas labiau primena žiūrinėjimą, permetant tekstą akimis ir mintyse susidarant santrauką, ieškant nuorodų, atsiranda nauji teksto formatai, pavyzdžiui, vadinamoji „tviteratūra“. Naujuosius skaitymo būdus nagrinėjanti literatūrologė Virginia Gerard, dirbanti Goethe‘s instituto internetinėje redakcijoje Miunchene, mano, kad toks skaitymas nebūtinai paviršutiniškas, tačiau akivaizdu, kad teksto iliustracijos tampa lygiavertės parašytiems žodžiams.
 
Nustebino penktokai: nemokėjo kurti pasakų
 
Praktiką vienoje Lietuvos mokykloje atlikusi socialinės pedagogikos studentė Greta Ališauskaitė penktokams davė paprastą užduotį – sukurti pasaką. Ji gerokai nustebo supratusi, kad mokiniams pritrūko vaizduotės ir kurti teko pačiai. Panašiai nutiko ir kai kurioms sudominti pasakų kūrimu pasiryžusioms darželių auklėtojoms: pasitaikė vaikų, su kuriais reikėjo gerokai padirbėti išlaisvinant jų vaizduotę. Vieni greitai atsipalaidavo ir ėmė kurti istorijas, kiti stebėjosi: „Ar galima pasakoti, ką noriu?“
 
„Informacinės technologijos veikia šiuolaikinių vaikų kūrybingumo gebėjimus ir vaizduotę – vaizdas pateikiamas nepatiriant įvairių potyrių iš aplinkos ir nepaliekant galimybės pačiam susikurti jį iš pasakojamos ar skaitomos istorijos, išugdyti vaizduotę imliaisiais periodais. Vaikų skaitymą ir kūrybą keičia informacinės technologijos, popierines knygas – elektroninės, tekstus – filmai. Ši aplinka veikia ir vaikų vaizduotės ugdymąsi, gebėjimą kurti“, – įsitikinusi Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja, edukologijos mokslų daktarė Sigita Burvytė, kartu su kolegėmis Aidana Baravykaite-Dagiene, Rūta Gekiene ir Brone Baravykiene išleidusi pasakų knygą tėvams ir mokytojams „Pasakos vaiko gyvenime. Vaikų pasakos vaikams“.
 
Pririnkti pasakų, kurias sukūrė vaikai, teko eiti į darželius, mokyklas, per jas pažinti mažuosius autorius. Vaikų, žiūrinčių daug smurtinių animacinių filmukų, pasakose dominavo stiprūs ir agresyvūs herojai, tie, kurie dažniau girdėdavo senąsias etnines pasakas, kurdavo pagal jas. 
 
„Vaikai identifikuoja save su tuo, ką mato aplink save, pasakos leidžia suprasti juos supančią aplinką. Tai, ką jie mato, perkelia į savo kurtas pasakas: jeigu vaikas patiria santykių su tėvais ar bendraamžiais problemų, kuriamose istorijose tai atsispindi, vaikų, kurių šeimose labai vertinami daiktai, pasakose matyti žavėjimasis materialiniais dalykais“, – sakė S. Burvytė.
 
Vaikų pasakos padeda atpažinti jų elgesio modelius, baimes, auginti kūrybiškumą. Gebėjimai kurti daug priklauso nuo to, ar tėvai jiems skaito. „Tėvai pasižymi skirtingomis nuostatomis. Vieni knygų neskaito, nes jos žiaurios, kiti – kad pasenusios, baisios, jose atsispindintys gyvenimo modeliai nebetinkami šiuolaikinei visuomenei. 
 
Kokios tos nuostatos bebūtų, knygos padeda lavinti vaizduotę, bandymai kurti pasakas, istorijas padeda ugdytis tam tikriems vaiko charakterio bruožams – jis nebijo kurti ir būti savimi, suklysti ir būti sukritikuotas, atranda pasitikėjimą“, – skaitymo naudą vardijo Edukologijos universiteto dėstytoja.
 
Dvimečiams tėvai skaito mažai
 
Dar neskaitantys vaikai Lietuvoje šiek tiek pamiršti – R. Elijošaitytė pasakojo, kad net 62 proc. tėvų prisipažino neskaitantys patiems mažiausiems vaikams nuo gimimo iki dvejų metų. Nors mūsų šalyje jau nemažai paveikslėliais, įvairiomis formomis, faktūromis stebinančių knygų, tėvams trūksta žinių apie tai, kad anksti pradėję skaityti balsu, vartyti knygas, vaikui lavina empatiją, aktyvumą, žodyną. „Skaitantis vaikas – tai išmintingas suaugęs“, – įvertino Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos atstovė, paskaičiavusi, kad yra ir nemažai vaikų, skaitančių po kelias knygas per mėnesį.
 
Išradingi tėvai patys duoda vaikams įrankius patirti skaitymo džiaugsmą. Edukologė S. Burvytė prisiminė, kad vienas tėvas, nuolat skaitydavęs savo pirmokui, niekaip negalėjo jo įpratinti imti knygą į rankas pačiam. Tuomet griebėsi gudrybės – nusivedė į knygyną, leido išsirinkti patikusį leidinį ir kiekvieną vakarą skaitydavo. Kai istorija įpusėjo ir vaikas nekantriai laukė tęsinio, perskaitė dar vieną puslapį, užvertė knygą ir pasakė, kad toliau teks skaityti pačiam. Sūnus pajuto azartą ir netrukus pats pramoko gerai skaityti.
 
„Tėvams aktuali pasirinkimo, arba parinkimo, problema – kada nors pažiūrėkite, kaip jie vaikšto knygynuose, norisi pribėgti ir kažką patarti“, – šyptelėjo literatūrologas.
 
Tam tikros knygos vaikus supažindina su elgesio normomis, skatina nebijoti tamsos, susitvarkyti – daugelis tėvų ir vaikų mėgsta žaismingus, juokaujant ir kartu didaktiškai rašomus Linos Žutautės tekstus. K. Urbos nuomone, didaktikos bijoti nereikia, tačiau vaikui augant tėvams, mokytojams ir bibliotekininkams reikia neužsimiršti, kad vaikas pereitų prie subtilesnės literatūros. 
 
Rugilė Audenienė