Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Rima Polikaitytė Birutienė: „Reikia vaikams suteikti progą pažinti savo lietuvybę“
event 2015-04-03 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Rima Polikaitytė Birutienė: „Reikia vaikams suteikti progą pažinti savo lietuvybę“
Šiais metais JAV Lietuvių bendruomenės Švietimo taryba „Nusipelniusio švietėjo“ premiją paskyrė Rimai Polikaitytei Birutienei (premijos mecenatas – Lietuvių fondas). Tie, kurie turėjo progą lankyti lietuviškas šeštadienines mokyklas, Rimą Birutienę atsimena kaip mokytoją – lituanistinėse mokyklose ji išdirbo keturiolika metų.
 
 Švietėjos kelią ji pradėjo Kristijono Donelaičio lituanistinėje mokykloje, vėliau, kai mokykla buvo uždaryta, Rima mokytojavo Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte. Mokiniai ir jų tėveliai labai šiltai prisimena savo mokytoją – kaip pavyzdingą, aktyvią, išradingą pedagogę ir linksmą, šviesią asmenybę.
 
Rimos Birutienės švietėjos darbas tęsiasi ir už klasės ribų.  Neturintis galimybės lankyti lituanistinės mokyklos, bet norintis pažinti savo lietuviškas šaknis,  jaunimas Rimą Birutienę žino kaip „Lithuanian Heritage“ stovyklos organizatorę ir vadovę. Šią lietuviško paveldo stovyklą Rima organizuoja jau dvidešimt trečius metus.  Jai vadovaujant stovykla labai išsiplėtė: kas vasarą į stovyklą vienai savaitei su savo tėveliais suvažiuoja 150-160 vaikų.
 
 Čia jie mokosi lietuvių kalbos, istorijos, geografijos, dainų, šokių, papročių, domisi naujausiomis žiniomis iš Lietuvos, stengiasi pažinti save ir savo santykį su Dievu.
 
Tikriausiai visi sutiksime, kad tokia stovykla yra labai svarbi, nes kiekvienas lietuvių kilmės vaikas apsilankęs lietuviško paveldo stovykloje turi progą ne tik susipažinti, bet ir pagalvoti, ką jam reiškia lietuviškumas. Apie lietuvišką veiklą su Rima Birutiene kalbasi Daiva Litvinskaitė.
 
Kur ir kaip prasidėjo jūsų kaip švietėjos kelias?
 
Kristijono Donelaičio lituanistinėje mokykloje. Aš pati baigiau šią mokyklą, vėliau lankiau Pedagoginį institutą. Ir vos jį baigusi, tų pačių 1987 metų rudenį, gavau Donelaičio lituanistinės mokyklos direktoriaus Juliaus Širkos pakvietimą padėti mokykloje. Truputį padėti (juokiasi).
 
Tais metais dar oficialiai nemokytojavau, tik padėjau mokytojai, bet jau nuo kitų metų  buvau pakviesta dirbti kaip mokytoja. Mokiau ketvirtą skyrių iki pat mokyklos uždarymo 1992 metais.  Tų pačių metų rudenį man paskambino iš Maironio mokyklos ir kvietė padėti, jiems reikėjo tikybos mokytojo. Dabar juokinga, bet tuo metu aš naiviai pagalvojau, kad esu tikintis žmogus, tad kodėl negalėčiau mokyti tikybos? Tikybą dėsčiau metus, o 1993 metų rudenį pakvietė mokytojauti darželyje, ten išdirbau dešimt metų.
 
Kodėl sakote, kad naiviai galvojote?
 
Kadangi žmogus kol dar jaunas, nepatyręs, nesupranti, kiek reikia laiko ir pastangų pasiruošti pamokoms.  Ir tas pasiruošimas vyksta po pagrindinių darbų, savaitės bėgy. Tada visą šeštadienį nebūni namuose, dirbi. Kartais, atsimenu, atvažiuodavom kiek anksčiau į penktadienio chorų repeticiją ir su kitomis mokytojomis ruošdavomės pamokoms. Bet čia ir slypi visa esmė – jauną žmogų reikia pasikviesti dirbti anksti. Jeigu pastebime tokį jaunuolį, kurį skatina šeima, kuriam bent kiek rūpi jo tapatybė, reikia jį kviesti. Nes tuo metu jis dar negalvoja, kiek daug jo darbas gali reikšti ateityje ir kiek daug jis gali duoti savo bendruomenei. Tokius žmones reikia surasti, nesvarbu kur – mokyklose, šokių grupėse, stovyklose – stebėti juos ir lavinti.
 
Tikiu, kad mokytojavimo metus prisimenate labai šiltai, bet ko gero būta ir iššūkių?
 
Svarbiausia buvo neprarasti į mokyklą atvedamų vaikų, sudominti juos, išmokinti galvoti, pažinti save kaip lietuvius. Iš pat pradžių man klasėje talkindavo viena padėjėja, paskui dvi, nes vienu metu darželio klasėje buvo 37-38 mokiniai. Per daug. Tai tos padėjėjos kaip Dievo siųstos buvo. Mes suskirstydavome vaikus grupelėmis, kad paskatintume, labiau sudomintume.
 
Skaudžiausia būdavo, kai supranti, kodėl tam vaikui sunku – tėvai atveža vaiką prie mokyklos ir sako: „Have a good day, honey“. Sekantį savaitgalį aš pakabinau plakatą prie mūsų durų: „Lietuviškoje  mokykloje visi kalba lietuviškai – ir tėvai, ir vaikai“.
 
Mokytojas negali padaryti stebuklo per keturias penkias valandas. Aš visiškai nekritikuoju žmonių, kurie savo gyvenimuose neranda laiko arba nusprendžia neauginti šeimos lietuviškai. Čia yra jų sprendimas, ne mano. Bet jeigu atveda vaiką į lituanistinę mokyklą, tai tada mes esame komanda – mokytojai, vaikai ir tėvai.  
 
O kaip įvyko perėjimas iš mokyklos į „Lithuanian Heritage“ stovyklą? Kiek žinau, jūs organizuojate stovyklą jau daugiau nei dvidešimt metų.
 
Ši vasara bus dvidešimt trečia. Nesijaučia, kad tiek daug, bet turi būti tiek, nes mūsų komendantas, kuris jau penkerius metus mums talkina, buvo septynerių, kai pradėjo stovyklauti. Kaip viskas prasidėjo? Aš visas vasaras leidau Dainavos stovykloje, Mičigane. Šią stovyklą su gražia žmonių grupe pradėjo dr. Adolfas ir Jadvyga Damušiai.
 
Ponia Jadvyga buvo labai pažangaus mąstymo  moteris, ji ir pradėjo lietuviško paveldo  stovyklą, nes  suprato, kad mūsų lietuviškoms kolonijoms bus sunku, kai praeis kelios kartos ir vaikai nebeaugs lietuviškoje aplinkoje, kaip kad mes augome Marquette parke.
 
Dėl įvairių priežasčių – dėl atstumo ar mišrių vedybų. Paveldo stovyklą ji vedė 25 metus ir, jeigu neklystu, ji pradėjo ieškoti pagalbos, kai jai buvo 76 metai. Ponia Damušienė pakvietė mane vadovauti stovyklai. 1992 metų vasarą jau buvau organizaciniame komitete, kuris susidarė iš ponios Damušienės ir manęs (juokiasi). 2010 m. mudvi ruošėm stovyklą, bet likus savaitei iki pradžios, mane pasiekė žinia, kad ji šiemet nedalyvaus. Dar nesibaigus stovyklai ponia Damušienė mirė...
 
Stovykla praėjo labai gerai. Pasikviečiau savo  draugus ir pažįstamus, šeima labai mane palaikė, mes visi ten buvome kartu.  Kitų metų stovyklą ruošiau su savo broliais ir draugais. Tą darau iki šiol. Kai aš pradėjau stovyklai vadovauti, mano brolis Marius Polikaitis buvo pirmasis komendantas ir  komendantavo 10 metų! Po to komendantu buvo Marius Gražulis, o dabar Ričardas Tarbūnas. Pagalba ateina ne tik iš šeimos ir draugų, bet ir iš mano vyro Tado, kurį taip pat pasikviečiau dirbti į stovyklą. Jis kiekvieną vasarą buvo su manimi... Sugrįžta žmonės, tik juos reikia pakviesti.
 
Kas vis dėlto traukia vaikus į Jūsų organizuojamą stovyklą? Galimybė paatostogauti gamtoje, o gal proga susitikti savo draugus, kurių nemato per visus metus?
 
Tikriausiai taip. Bet aš esu įsitikinusi, kad jie trokšta pažinti savo lietuvybę. Gal jie to nežino, bet aš  pastebiu. Stovykla yra tiems vaikams, kurie gal supranta kelis lietuviškus žodelius, bet nekalba. Pasitaiko tokių akimirkų, kai stovykloje vaikai pamato ką nors vaikštinėjantį su užrašu  „100 % Lithuanian“ ant marškinėlių. Vaikams tai jautru ir jie pradeda skaičiuoti: „tai aš 30 procentų lietuvis“, „aš – 50 procentų“.
 
Kai aš išgirstu skaičiuojant, visada sakau, kad pažįstu žmonių, kurie yra didesni lietuviai, nors lietuviško kraujo neturi nė vieno procento. Neretai pasitaiko, kad mums padeda vaikų mamos, kurios nėra lietuvės. Jų vyrai lietuviai, tačiau stovyklos metu dirba, tad  jos atvažiuoja ir džiaugiasi savo lietuvybe kartu su vaikais. Lietuvybė gali reikšti labai daug ką. Nebūtinai reiškia, kad turi kalbėti lietuviškai. Stovykla yra vedama anglų kalba, bet ne tik. Reikia bandyti kalbėti lietuviškai, net ir tiems žmonėms, kurie nekalba lietuviškai. Nesvarbu kaip ištarsi lietuviškus žodžius, bet bandyk.
 
Turite nemažai pagalbos, savanorių. Kas jie?
 
Tėvai, kurie atsimena, kaip būdavo smagu stovykloje. Jie nori būti su savo draugais ir vaikais. Jaunuoliai, kurie pas mus stovykloj užaugo ir nori surasti savo vietą. Jie nekalba lietuviškai, todėl negali būti vadovais kitose stovyklose.
 
Kokio amžiaus stovyklautojus priimate?
 
Pas mus stovyklauja platus skirtingo amžiaus žmonių ratas. Mes priimam nuo 7 iki 16 metų jaunuolius, gimnazistus ir mažesnius. Taip pat yra  „Heritage klubas“, o jeigu tėvai dirba, turime ir darželį patiems mažiausiems. Tad pas mus susirenka visa šeima. Tai labai svarbu. Nes jeigu vaikai jaučia, kad stovykla – tai šeima, tada bus tvarka. Čia vėl sugrįžtam į tą pirmutinį dalyką, apie kurį kalbėjom – negalim prarasti lietuvių. Mūsų tiek mažai, mes negalim vieni kitų prarasti. Taip, mes keisimės, visi keiskimės, tik kiekvienam duokime progą suprasti savo lietuvybę. Kiekvienam iš mūsų lietuvybė reiškia visai ką kitą. Gal tie vaikai pasirinks sugrįžti į Lietuvą, gal pradės mokytis lietuvių kalbos. Žmogus negali pasirinkti, jeigu nežino, kad yra galimybė, kad lietuvybė yra dalis to žmogaus tapatybės.
 
Ne kartą minėjote, kad labai svarbus yra šeimos vaidmuo vaikui. Kaip jūsų šeima suformavo jus?
 
Mano tėvai mus mokė savo pavyzdžiu. Beveik visi mūsų užsiėmimai buvo lietuviški. Ir jų buvo daug. Bet buvo smagu, nes mes visi buvome kartu. Mama ir Tėtis labai daug aukojosi mums ir kitiems: organizavo, mokytojavo (Tėtis dar vis moko lituanistinėse mokyklose), vadovavo, paskui mus rėmė ir ragino vadovauti – lietuviškose mokyklose, ateitininkuose, šokiu grupėse, choruose, kursuose, stovyklose... Mums buvo aišku, kiek jiems svarbi lietuvybė, nes apie tai kalbėdavomės. Mes supratome, kodėl jie taip aukojosi, net kai mes buvome maži. Niekas nepasikeitė ir dabar – jie ir toliau aukojasi ir (dažniausiai) džiaugiasi!
 
Esate „Grandies“ šokių grupės mokytoja, dirbote mokykloje, darželyje,  vadovaujate Lithuanian Heritage stovykloms, dainuojate  „Dainavos“ chore. Kas skatina žmogų imtis tiek veiklos, nors galėtume laiką leisti kitaip?
 
Ne taip įdomu, man patinka žmonės. Man tėvai įskiepijo meilę lietuvybei ir meilę Dievui. Ir noriu tuo pasidalinti su kitais. Ir tada džiaugiesi jų pasiekimais.
 
Ką veikiate be lietuviškos veiklos?
 
Jau 20 metų dirbu logopede  Marianjoy ligoninėje. Įdomu tai, kad beveik pusę darbo dienos  kalbu lietuviškai. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad kalbėsiu tiek daug lietuviškai. Subūrėme lietuviškai kalbančią grupelę „Pasikalbėjimai“. Tai kalbos grupelė dvikalbiams vaikams, kuriems sunkiau sekasi kalbėti tiek lietuviškai, tiek angliškai. Čia naujausias mano užsiėmimas darbe ir aš labai tuo džiaugiuosi.
 
Dėkoju Jums už pokalbį ir kuo geriausios kloties tęsiant švietėjos darbą! 
 

Dalia Cidzikaitė