Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Apie humanitarinį lavinimą
event 2015-04-03 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Apie humanitarinį lavinimą

Praėjusių metų pabaigoje įsižiebęs ir apyplačiai nuskambėjęs ginčas dėl lietuvių kalbos bendrojo lavinimų programų, berods, kiek aprimo. Na, bent jau taip garsiai nebesiginčijama ar bent nebegirdėti. Nežinia, ar tai reiškia, kad jis pasiekė laimingą pabaigą. Turbūt ne, bet galbūt abi pusės ieško kompromiso. To norisi tikėtis, nors patirtis, deja, moko nesidžiaugti per anksti. 

Abi ginčo pusės siekė ir tebesiekia, mano galva, savaip gerų, nors ganėtinai priešingų tikslų. Štai programos oponentai tvirtino, kad svarbiausias literatūros ugdymo mokykloje uždavinys – padėti mokiniams pamilti pačią literatūrą ir skaitymą. Nekimšti jiems gausybės privalomų, bet jokio atgarsio, išskyrus nuobodulį ir atmetimą sukeliančių tekstų, dėl kurių vėliau jie literatūrą laiko įvairių kūno ir sielos vietų skausmą sukeliančiu dalyku.  

Kūrinius reikia atrinkti atsižvelgiant į jaunųjų skaitytojų brandą, taip jie bent jau pamėgs skaityti, o tada, atėjus laikui, perskaitys ne tik Donelaitį ir Žemaitę, bet ir Dikensą, Dostojevskį ir Dantę, o gal net Joną Radvaną ir Samuelį Pšipkovskį. 

Programos kūrėjai irgi nori skiepyti meilę, irgi literatūrai, bet būtent lietuvių, o dar tiksliau – ne tik literatūrai, bet Lietuvos kultūrai. Pati programa kuriama kaip tam tikra jos sintezė, kur privalomuose tekstuose susipintų literatūra, kultūros istorija, meno istorija, idėjų istorija ir politinė filosofija. Kitaip tariant, literatūros pamokose turėtų būti supažindinama su daugialype ir įvairiopa buvimo lietuviu ir Lietuvos valstybės kūrimo tradicija. Nes tik šitaip galima išugdyti sąmoningus ir atsidavusius šaliai piliečius. O juk toks ir turėtų būti mokyklos bendrojo ugdymo tikslas. 

Mane gi šis ginčas sudomino klausimu, kurio, tiesą sakant, nė viena iš pusių aiškiai nekėlė, bet kuris nuo pat pradžių tūnojo pačioje nesutarimų šerdyje. Pradėkime nuo to, kad literatūros pamokos yra tik viena iš platesnio humanitarinio lavinimo dalių. Bet ką lavina, ką ugdo mokyklinis humanitarinis ugdymas? Kaip tai ką, - nustebsite, - taigi žmogų! O geriausiai išugdytieji mane dar paprotins, kad tai aišku iš paties tų mokslų pavadinimo. Nesiginčiju, bet koks yra tas žmogus? Kas jis? 

Immanuelis Kantas senatvėje manė, kad klausimas „kas yra žmogus?“ yra svarbiausias filosofijos klausimas.  

Filosofijoje, žinia, būta manančių ir kitaip, bet panašu, kad humanitariniame lavinime tai išties svarbiausias klausimas. Kas ir koks yra tas žmogus, kurio žmogiškumą ugdome mokykloje? Kuo jį laikome – savarankišku, autonomišku individu ar tokiu, kurs įsivaizduojamas tik su kitais, tik bendruomenėje? 

Turbūt nieko nenustebinsiu pranešdamas, kad šiandienis humanitarinis ugdymas yra paremtas bendruomeniško, įvietinto individo samprata. Štai garsių svarstymų visai nesulaukusi istorijos bendrojo lavinimo programa tiesiai šviesiai skelbia: „Daugiausia dėmesio šiame istorijos kurse skiriama Lietuvos visuomenei. Savo visuomenės raidos pažinimui pirmenybė teikiama todėl, kad paties pažįstančiojo socialinė aplinka yra jam artimesnė, geriau suprantama ir interpretuojama.  

Nuodugnesnis savosios visuomenės pažinimas geriau atliepia mokymo(si) kontekstualumo reikalavimą.“ Šitaip istorijos mokoma jau senokai. Nes, tiesą sakant, visuotinė istorija mokykloje tvirtų pozicijų gal niekada ir neturėjo, o jei ir turėjo – prarado dar aname tūkstantmetyje. 

O štai literatūros mokyme buvo painiau. Čia irgi dominavo įvietinto individo samprata, tik štai dar visai nesenai savosios vietos, o kartu ir savo paties ypatybes tas ugdomasis individas turėjo pajausti – skaitydamas apie kaimo gyventojų basomis kojomis mindomą rudeninę dirvą, per pievas vingiuojančias upes, gailią ryto rasą, pasiklydusios karvės paieškas audringą naktį, linksmuolį šienpjovį, ant dalgio koto išsidrožusį špygulę, ir devynias galybes kitų sąmonę jautrinančių vaizdinių. Kažkokiu būdu jaunieji skaitytojai turėjo patirti, kad visa tai jų, visa tai sava, kad ta bendruomenė buvo nuo amžių ir kad ji bus, jei jie suvoks, kad jų esybės yra persmelktos jos būties. Būtent tai suvokę, jie atras ir savo tikrąjį žmogiškumą. Mano žiniomis, daugumai tai nelabai sekėsi. 

Todėl man gerokai labiau patinka kitoks požiūris į individo ir bendruomenės santykius. Čia individas ugdomas ne amžinoje, ar bent viršlaikinėje, bet istorinėje bendruomenėje, o literatūros pamokų užduotis – per atskirus kūrinius papasakoti tos bendruomenės pasakojimą apie save. Iš šios pozicijos, individai patys aktyviai kuria bendruomenę ir yra jos kuriami. Svarbiausia žmogiškumui yra ugdyti pilietines, jei nepasakyti politines, vertybes: tradicijos daugialypumo suvokimą, dėmesį bendrapiliečių bendrijai ir jos įvairiopoms patirtims, istorinę savižiną bei savimonę ir atsakomybę už jų puoselėjimą, ir taip toliau. 

Trečioji galima pozicija pirmųjų dviejų šalininkams atrodo kaip bešaknių kosmopolitų ugdymas. Mat ji siūlo žiūrėti į žmogų tiesiog kaip į žmogų, kurį reikia lavinti nepriklausomai (ar bent ne itin priklausomai) nuo vietos ir laiko, bei ugdyti savybes, kurios visų pirma reikalingos ne kokiam nors išoriniam, kad ir kilniam tikslui, bet pačiam žmogui.  

Šiuo požiūriu literatūros pamokose svarbu išsiugdyti teksto suvokimo įgūdžius, o bendrasis humanitarinis lavinimas turi diegti tokius dalykus kaip estetinis skonis, retoriniai gebėjimai ar, bene svarbiausia, kritinis mąstymas, į kurį pirmosios dvi pozicijos žvelgia daugiau ar mažiau įtariai ir kartais net kaltina pastarąjį cinizmu bei nihilizmu. 

Kuris iš šių požiūrių turėtų dominuoti humanitariniame lavinime, o jei keli – kokiomis proporcijomis? Štai klausimas koksai! Tik aš nepamenu, kad diskusija šiuo pamatiniu klausimu būtų kada Lietuvoje vykusi. Tie, kas man tuoj pat prikiš, kad mano atmintis dėl objektyvių priežasčių negalinti labai toli siekti, bus teisūs. Bėda ta, kas nieko apie tokią diskusiją nežino ir internetiniai paieškos varikliai, randantys tiktai 1989-aisiais parašytą Tautinės mokyklos koncepciją.  

Toje koncepcijoje, kurios šiandienio statuso aš, tiesą sakant, dorai nesuprantu (težinau tik, kad tą koncepciją laikas nuo laiko vis kas nors išduoda ar bent jau yra tuo kaltinamas), bandoma išlaviruoti tarp individo ir kultūros, galiausiai visgi pirmenybę atiduodant pastarajai. Bet kaip ta koncepcija priimta ir iš kur ji atsirado? Kas, be dvylikos jos rengėjų, dalyvavo ją priimant? Antra vertus, tai ne taip jau ir svarbu. Juk 1989-aisiais gyvenome visai kitokioje socialinėje ir kultūrinėje tikrovėje. 

Tad ar nebūtų laikas humanitarinio lavinimo ir lavinamųjų sampratas permąstyti iš naujo? Neskubant, nesitaikant prie projektinių būtinųjų įgyvendinimo datų. Dalyvaujant visiems suinteresuotiesiems – lituanistams, istorikams, menotyrininkams, filosofams. 

Gal šitaip prieitume netgi to, kad ne tik jaunuomenei, bet ir plačiajai visuomenei bent kiek paaiškėtų, kam reikalingi humanitariniai mokslai, ir mums nebereikėtų būti nuolatinėje ir, tikiu, jau bepabostančioje gynybinėje pozicijoje. Argi ne viliojanti perspektyva? 

Kęstas Kirtiklis