Tinklalapio logotipas
Grįžti

alfa.lt: Mokytoja: programinė literatūra per sekli sudėtingas problemas išgyvenantiems paaugliams
event 2015-04-07 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

alfa.lt: Mokytoja: programinė literatūra per sekli sudėtingas problemas išgyvenantiems paaugliams
<div id="ctl00_PlaceHolderMain_Content_label" style="display:none">Puslapio turinys</div> <div id="ctl00_PlaceHolderMain_Content__ControlWrapper_RichHtmlField" class="ms-rtestate-field" style="display:inline" aria-labelledby="ctl00_PlaceHolderMain_Content_label"> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Lietuvių literatūra per sekli vidines audras išgyvenantiems vyresniųjų klasių moksleiviams, ieškantiems egzistencinių, filosofinių kūrinių. Savo rašiniuose jie pasakoja apie tėvų skyrybas, netiki į perkrautas ugdymo programas brukamu dirbtiniu patriotizmu, o lietuvių kalbos ir literatūros įskaitą laiko mintinai išberdami išmoktą, dažnai ne savo žodžiais perteiktą tekstą. Ugdyti oratorius, pasak Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkės Nijolės Bartašiūnienės, mokykla nebeturi laiko ir pajėgų, o mokymo programų kūrėjai nebūtinai gerai pažįsta tuos, kuriems jas diegia.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Pasibaigus kelias dienas trukusiam lietuvių kalbos ir literatūros įskaitų maratonui, mokyklos skaičiuoja rezultatus, o abiturientai ir lituanistai svarsto, ar jų laikymas automatiškai išberiant išmoktus tekstus apskritai turi prasmę. Perkrautose ugdymo programose už borto lieka emociškai jaunuolius pagaunantys kūriniai, šiai kartai sunkiau gilintis į Maironio, Donelaičio tekstus. Galų gale, kovoje dėl prestižo lietuvių kalba kartais pralaimi anglų kalbai.</span></div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span></strong> </div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Komunikacijos, viešojo kalbėjimo specialistai, su kuriais kalbėjausi po šių metų įskaitos, sakė, kad moksleiviams trūksta bendravimo su auditorija, retorikos įgūdžių. Jūs egzaminavote dvyliktokus, įdomu, ar jie kalba geriau, labiau perpranta temas nei pernai?</span></strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"> – paklausiau Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos atstovės, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytojos ekspertės N. Bartašiūnienės.</span> </div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Visi lituanistai, kitų dalykų mokytojai, ypač anglistai, kadangi jie po mūsų laiko savo įskaitą, klausia – kokia lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos prasmė? Pirmiausia, tai nėra kalbėjimo įskaita, nes vaikas du mėnesius turi galimybę ruoštis kalbai. Jis, aišku, ruošiasi paskutinį mėnesį, kai kurie kalbas nusiperka, o visi užsimerkia ir kaip stručiai sukiša galvas į smėlį, nors mes kelis kartus šį klausimą kėlėme Švietimo ir mokslo ministerijoje.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Būtų dar viena bėda, jei vaikams šios temos būtų savos ir jie galėtų su mumis kalbėtis. Dabar mūsų vaikai labiausiai bijo ne anglų kalbos įskaitos, į kurią ateina ir nežino, apie ką kalbės, kokių klausimų sulauks, bet mūsų įskaitos, nes jiems reikia būti oratoriais. Ir jei į šį žanrą žiūrėsime taip, kad išmokstu kalbą ir galiu būti oratorius – jie net ir šito nesugeba, mintinai išmoksta tekstą, todėl aš nevadinu to kalbėjimu.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Jeigu užstringa vienas žodis arba sakydami praleidžia pažyminį – toliau nekalbės, vėl sugrįžta prie seno sakinio, pridės du žodžius, išplėstinį pažyminį, ir važiuoja toliau. Arba galvoja, Viešpatie, kur tas žodis, kaip prasideda tas sakinys – mes akivaizdžiai tai matome. Jie visi raudonom dėmėm išpilti, paklaikę, tik vienas kitas jaučiasi laisviau, įpratęs viešai pasisakyti, dalyvauti debatuose, kalbantis tokiais žodžiais, kokius vartoja pamokose. Kiti, nusipirkę ar iš interneto nusikopijavę gabaliuką kalbos, pila tekstą, bet, tardami ne savo žodžius, jaučiasi nejaukiai.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Lietuvių įskaitos kalbėjimas turi trukti dešimt minučių, paskui mokytojas bendrauja su vaiku. Anglistui reikia klausytis, kaip vaikai kalbasi tarpusavyje. Jie pirmą sykį girdi klausimą, o mokytojas gali stebėti, kaip jiems pavyksta, pasiruošus per 20 minučių, suktis. Laikantys lietuvių kalbos įskaitą pasako oratorinę kalbą, egzaminuojantis mokytojas jų klauso nuo 9 valandos iki 18 valandos, turėdamas tik tris pertraukas, turi sugalvoti klausimų. Galite įsivaizduoti, kaip dirbama. Ir kam dar kiti du vertintojai nupirktai ar mintinai išmoktai kalbai? Logikos jokios nematau – kuo kvailesnė įskaita, tuo daugiau reikia žiūrovų, mokytojų.</span></div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span></strong> </div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Viešojo kalbėjimo specialistai pasakojo, kad abiturientai kalbėjimui mokyklose neparuošiami, galbūt nėra kam ir paruošti, nes nesikviečiama specialistų iš išorės, moksleiviai ir patys nežino, kokia ta kalba turėtų būti, kaip jos mokytis, bijo, nedrįsta, nesipraktikuoja. Ir, kaip sakėte jūs, nemato įskaitos prasmės – jie dar matytų prasmę išmokti viešai klabėti, kai vyksta tam ruošiantys seminarai, užsikabina – galbūt mokysimės, bet vos paminimas žodis „įskaita“, motyvacija krenta.</span></strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Pasižiūrėjus į mūsų 11–12 klasės programą, kalbėjimo temų yra daug. Kodėl tada vaikai nemokomi ir nemoka kalbėti? Kiekvienas mokytojas jums pasakys: tokių pamokų nėra, nes programa tiek perkrauta, kad neužtenka laiko literatūros temoms išeiti, pagrindiniams autoriams, nekalbant apie kontekstinius – kai kurie daug įdomesni, – o kalbos pamokos išmetamos, mes net vadovėlio neturime. Bet tai irgi vieša paslaptis – sukūrė programą, paleido, ir vėl tyla. Dabar tokiu pat principu, buldozeriu, eina 9–10 klasės programa.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">J</span><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">ei vaikai mokytųsi kalbėti viešai, jie geriau rašytų ir rašinius, nes rašytinė, sakytinė kalba, argumentavimas yra beveik tas pats.</span> </div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Lietuvių kalbos prestižas krenta. Pasakysiu įdomų dalyką: mūsų vaikai važiavo į „Tūkstantmečio vaikų“ konkursą ir nusprendė sutrumpinti laiką: sako, susigalvojame temą ir kalbamės angliškai. Mokyklos koridoriuose irgi tas pats – eini ir girdi, kad jie, norėdami pagilinti žinias, gebėjimą kalbėti, įrodinėti savo tiesą, susigalvoja ir specialiai kalba angliškai.</span></div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span></strong> </div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Ar susigalvoja taip diskutuoti ir apie lietuvių literatūros kūrinius?</span></strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Pirmiausia literatūros kūrinys turi <em><span style="font-family:tahoma">užkabinti</span></em>. Kai pradedi nagrinėti tekstą, kuris aktualus moksleiviui, vienas kitas pasilieka ir po pamokos, kad paklaustų, o ką jūs galvojate, kodėl taip, o ne kitaip. Bet jeigu nėra emocinio kabliuko – ką tada daryti? Sako, įdomiausia knyga yra ta, kurią pats parašiau, arba kuri rašo apie mane – su knyga siejama tam tikra emocija. Jeigu vaikui XVI–XVIII amžius yra svetimas, o mokslininkai mums moralizuoja, auklėja, moko, kaip turėtų būti – verčiau paimk ir padaryk emocinį kabliuką.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Programa, ne paslaptis, ugdo patriotizmą. Kūriniai parinkti tokie, kad moksleiviai juos skaitydami jaustųsi šalies patriotais. Viskas gerai, bet kodėl mylėti savo šalį turi mokyti literatūra, lyg nebėra pilietinio ugdymo, istorijos?</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Prieš kelias dienas, važiuodama automobiliu, per radiją girdėjau, kaip mūsų žurnalistai šaipėsi iš Putino švietimo sistemos – kad jie sugalvojo per literatūros pamokas ugdyti patriotizmą: išėmė Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“, Tolstojaus „Karą ir taiką“, paliko kūrinius, kurie ugdo šovinistines, imperialistines nuotaikas. Klausydama nusijuokiau – mes lygiai tą patį padarėme. Mes užmiršome, kad žmogų, jo asmenybę, pirma reikia užauginti, kad susivoktų, kas yra pats, koks jo santykis su draugais, šeima, ir tik paskui skatinti patriotizmą. Galų gale, pasą mums išduoda, kai esame brandūs.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Kai metame į neparuoštą dirvą labai gražias mintis, jos paprasčiausiai nesudygsta; o jeigu vaikas kritiškai mąstytų ir ugdytųsi kaip asmenybė, jis ir pats suvoktų, kad reikia mylėti savo tėvynę, kad ji yra svarbi.</span></div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span></strong> </div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Galbūt viena iš problemų yra, kaip minėjote, neatradimas tų kūrinių, su kuriais jaunus žmones sietų emocinis ryšys, o kita – įskaitos temos. Kai kurios man, suaugusiam žmogui, pasirodė patosiškos, dirbtinai patriotiškos, pavyzdžiui, „ar verta stengtis užtikrinti tarmių išlikimą“, „kaip vaizduojama emigranto dalia šiuolaikinėje lietuvių literatūroje“, ir panašiai.</span></strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Su temomis vargome labai daug, ir, atvirai pasakius, nežinau tikro atsakymo. Būdavo taip, kad abiturientai rinkdavosi iš penkių temų. Mokytojai pradėjo kelti balsą, kodėl turime klausytis to, ko neišmanome, kaip objektyviai vertinti moksleivio, kuris, pasirinkęs temą apie informacines technologijas, truputį ironiškai kalba apie įvairiausias programas, kurių jie net nėra girdėję. Temų sumažino, liko kalba, literatūra, šiemet pasirinkimas buvo normalus. Buvo pirmi metai, kai temos labiau susijusios su programa.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"> Populiariausios šiemet – Renesansą lyginti su šiais laikais, kalbėti apie emigrantus, atskleisti, kaip autobiografiniai kontekstai leidžia suprasti autoriaus kūrybą, – to reikalauja programa, biografinis kontekstas rašant rašinį irgi pagelbėja. Bendroms kalbinėms problemoms aptarti smalsesni mokiniai susiranda šaltinių anglų, vokiečių kalbomis, būna įdomu klausytis. Norėtųsi, kad dauguma pasiektų tokį lygį, kad galėtum su jais kalbėtis, nes kartais išmokstama mintinai, studentai darbuojasi ruošdami temas už pinigus, jų kokybė baisi.</span></div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span></strong> </div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Įskaitų kalbų pirkimo, pasivogimo, nusižiūrėjimo klausimas, matyt, neišsprendžiamas, nes bausti tai darančių firmų, asmenų valstybės institucijos negali, moksleivį pričiumpa tik egzaminuojantys mokytojai.</span></strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Mokiniui reikia atnešti tik kalbėjimo planą. O jeigu man tą planą paruošė tuo užsiimanti įstaiga arba iš nukopijuotos kalbos pasibrauksiu teiginius, argumentus, sudėliosiu kitą teksto struktūrą – ir pagaukit jūs mane. Ne tuo keliu einama. Anglistai į savo egzaminą įtraukė dialogą. Galbūt ir mes turėtume įtraukti, bet viskas apsiverstų aukštyn kojomis, nes mokytojai neparuošti, ne visi sąžiningai vertina, nes kai kam gaila vaikų. Filmuoti įskaitas didžiulės išlaidos, parengiamojo darbo nėra – išeities nematau, tuo labiau kad įskaita nevaidina jokio vaidmens stojant. Kokia jos prasmė?</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Neseniai buvo konferencija, moderavau grupę, kuri kalbėjo apie įskaitas. Klausiu, kaip jums atrodo, ar reikalinga apskritai ši įskaita, viena mokytoja linkčioja – labai reikalinga, vaikai jos bijo. Ar tai humaniškos mokyklos principas – įvaryti baimės? Sakau, galima gyvatę įleisti į klasę, toks pat efektas būtų, bijotų, šokinėtų, staugtų, bet tikslas lyg ir pasiektas – žmogus nugalėjo psichologinę baimę.</span></div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span></strong> </div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Sociologai, psichologai nuolat primena, kad labai skiriasi ir kartos – dabartinių abiturientų, vadinamoji permainų arba Z karta, kurios nepažįstame, kitaip žiūri į mokslą, kalbą, literatūrą, gal nori minimaliomis pastangomis maksimalaus rezultato – štai, nusipirksiu kalbą, išmoksiu mintinai, greitai atsiskaitysiu, nes įskaitos gyvenime neprireiks.</span></strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Nežinau, ar toks požiūris būdingas jaunajai kartai, man atrodo, kad tai mūsų tautos mentaliteto reikalas. Kodėl mes, kai išleidžiamas įstatymas, visada galvojame, kaip jį apeiti? Atsimenu, mokiau dvyliktokus, vieno jų giminėje daug teisininkų. Tuo metu kaip tik kilo skandalas dėl mamyčių, kurios sugebėjo prieš išeidamos motinystės atostogų įsitaisyti gerose vietose, kad atlyginimas siektų 10 tūkst. litų. Su klase, samprotaudami apie pilietiškumą, kalbėjome apie šią situaciją, ir būtent tas vaikas sako: bet jeigu yra įstatymas, turintis landą, ir žmogus suranda būdą jį apeiti, kodėl už tai reikia bausti? Jeigu taip mąsto jaunas žmogus, dėl to kalta ne Z karta, vaikai perima požiūrius.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Viename seminare paklausiau jauno dėstytojo, kaip jūs kovojate su studentais, kurie nusirašinėja? Buvau girdėjusi, kad Norvegijoje dėstytojas gali išeiti iš auditorijos – nė vienam į galvą neateis nusirašinėti. Mano sūnus mokėsi vienoje Anglijos gimnazijoje, vieną dieną nepadarė matematikos ir paprašė bendraklasio duoti nusirašyti, o jis pasakė, kad čia tavo problema, tu nepadarei užduoties. Noras pasielgti nesąžiningai išgaravo.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Dėstytojas atsakė, kad su nesąžiningais studentais nekariauja – tam, kuris neišmoko, nusirašinėja, parašo gerą pažymį, žinodamas, kad jis vėliau pirks paslaugas iš to, nuo kurio nusirašinėja, ir tokiu būdu susimokės už tai, kad nesimokė. Logiška, tik reikia laukti labai ilgai.</span></div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span></strong> </div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Kaip manote, kokia literatūra formuoja tuos jaunus žmones? Galbūt mes nelabai žinome, ką jie skaito? Paauglių literatūros tyrinėtojai sako, kad domėjimasis klasika išlieka, bet kas dar jiems aktualu? Tarkime, daugelis dabartinių trisdešimtmečių kraustėsi iš proto dėl Antano Škėmos „Baltos drobulės“.</span></strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Šis kūrinys ir dabar populiarus. Jauniems žmonėms labai patinka filosofinė egzistencialistinė literatūra. Tačiau mūsų literatūra per sekli, nusileidžianti pasaulinio lygio kūriniams, mūsiškius, kurie yra programoje, tikrai galime tik iš patriotizmo mokytis. </span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Palyginimui, XVIII amžiuje Europoje jau skaitomas Johanno Wolfgango von Goethe „Faustas“. Tiesa, Kristijoną Donelaitį sugrąžino į mokyklas, jo peikti liežuvis nedrįsta – yra ten gražių momentų, tiktai vaikams jis svetimas. Šiemet pabandžiau jį dėstyti, trys ar keturios pamokos moksleiviams tikrai patiko. Taikau probleminį ugdymą, kai reikia rasti sąsajų su šia diena, pamėginti kūrinį įvertinti kaip psichologui, įeiti į tam tikrą vaidmenį, o paskui akademinę problemą suformuluoti.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Jeigu vaikas skaito, tai skaito rimtą literatūrą, kuri jį ugdo kaip asmenybę. Jeigu kūrinyje viskas aišku, nereikia niekur į gylį eiti, perskaito kaip publicistinį straipsnį, ir tiek. Neturi galimybių kapstytis giliau, nes to ir nereikia. Maironio poezija suburia tautą tuomet, kai jai šito reikia, bet viskas yra paviršiuje – perskaitai ir supranti. Bandai mūsų literatūrą susieti su šiuolaikinio pasaulio temomis, bet vaikai nori ko kito – sudėtingų problemų, nes jie ir patys klausia savęs, kas aš esu, dėl ko gyvenu, kas bus, jei nepataikysiu į savo likimo kelią, nerimauja, ar sutiks meilę. Norisi tokių kūrinių, kurie ugdytų jauną žmogų.</span></div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span></strong> </div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Paauglystėje labai svarbu santykiai ir jausmai, ypač jei moksleiviai patys išgyvena didesnes dramas, nei randa literatūroje?</span></strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Skaičiau psichologų tyrinėjimų išvadas apie paauglystę, daugelis kalba apie tai, kad jie dažnai išgyvena tėvų skyrybas. Vyresnių klasių moksleivių tėvams jau 40 ir daugiau metų, krizinis laikotarpis. Vaikas kaltina save, kad kažko nesugebėjo padaryti, išgyvena vienišumą, dažnai pasikeičia jo materialinė padėtis. Paauglys atitrūksta nuo šeimos, eina į visuomenę, į draugus – o jei tie draugai jo nepriima? O aš ateinu pas tokį vaiką su Maironiu, Sarbievijumi, kuris kalbėjo apie gyvenimo laikinumą...</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Ne kartą yra tekę nutraukti pamoką, nes vaikas sėdi su ašaromis akyse, beveik iki skambučio koridoriuje prašnekėti, nes jo tėveliai skiriasi. Atsimenu, vienas vaikinas nustebino – mes kažką rašėme, jis, paprašytas garsiai perskaityti savo mintis, atvirai papasakojo, kaip jaučiasi, kai tėvai skiriasi. Aš ir kiti vaikai nežinojome, kaip reaguoti, nes ten buvo tiek daug skausmo. Arba vaikas rašo apie mamos mirtį – kaip gali tą rašinį vertinti? Ši karta labai atvira, jie turi skaudžių gyvenimiškų problemų, o mes, mokytojai, su savo ugdymo turiniu esame toli nuo jų.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Mokyklos kaip atskiros salelės – viena labai graži, kita uždara. Trūksta rimtų tyrimų, kodėl vaikai jaučiasi nesaugūs, nelaimingi, kokios priežastys. Ministerijai šie dalykai kažin ar rūpi. Mūsų mokytojų asociacija bando sakyti, kad lituanistika mokyklose turi problemų – mus sutramdo, sako, kad tingime dirbti. Mes dirbti netingime, bet atsiranda daug nusivylusių švietimo sistema. Viena kolegė sako: pasikalbame su mokiniais, kad nieko pakeisti negali. Įsivaizduojate, auga nauja karta, kuriai mokytojas sako, ką padarysi, dramblys didelis, prieš jį nepakovosi.</span></div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span></strong> </div> <div> <strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Taip neturėtų būti, nes švietimo sistemą ir mes patys, piliečiai, kuriame.</span></strong><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Taip, galų gale, tie vaikai mūsų ateitis – jei patriotiškai kas antrą trečią pamoką kalbėsime apie herojus, kurie labai mylėjo savo tėvynę, kažin ar kalbėjimas be pavyzdžio gelbės. Toks gyvenimo būdas turi būti deklaruojamas ne knygose ir menamoje realybėje, o tikrovėje, kad jaunas žmogus tikėtų demokratiškumu. Jeigu mokytojai dejuoja, nesupranta įskaitos prasmės, bet vis tiek ją organizuoja, koks pavyzdys rodomas? Vaikai tai mato ir tą patį spektaklį suvaidina prieš mus, mes – prieš juos. Vaidinimas tęsiasi.</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt">Rugilė Audenienė</span></div> <div> <span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"></span> </div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"><a href="http://www.alfa.lt/straipsnis/49828461/mokytoja-programine-literatura-per-sekli-sudetingas-problemas-isgyvenantiems-paaugliams"><img width="50" height="27" src="/naujienos/PublishingImages/Spaudos%20apzvalgos%20saltiniai/alfa.jpg" alt="" style="margin:5px"></a><br><br></span></div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"> </span></div> <div><span style="line-height:115%;font-family:tahoma;font-size:8pt"> </span></div> ​</div>