Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Mokytojas V. Miežys: „Maniau, kad mokytojavimas tai viena ilga vasaros stovykla“
event 2015-04-10 domain Švietimo informacinių technologijų centras

bernardinai.lt: Mokytojas V. Miežys: „Maniau, kad mokytojavimas tai viena ilga vasaros stovykla“
Mokytojas Vytautas Miežys mokytojo kelią kaip programos „Renkuosi mokyti“ dalyvis pradėjo Tauragės miestelyje. Su Vytautu, kuris gimė ir augo Vilniuje, kalbėjomės ne tik apie tai, ar nebuvo sunku po Vilniuje, Didžiojoje Britanijoje, Malaizijoje praleistų metų persikelti darbuotis į žymiai mažesnį miestelį, tačiau ir apie tai, kodėl po dviejų programos metų Vytautas vis dar kremta mokytojo duoną, apie kokią mokyklą jis svajoja ir su kokiais iššūkiais susiduria. „Maniau, kad mokytojavimas – tai viena ilga vasaros stovykla, kur nuolat dūksti su vaikais, pasakoji jiems apie gyvenimą ir jie tampa geri, tavęs klauso“, – teigia Vytautas.
 
Vytautai, papasakok, ką veikei iki apsispręsdamas tapti mokytoju. Kas galiausiai paskatino tave išbandyti save mokytojo vaidmenyje?
 
Prieš tapdamas mokytoju nebuvau apsisprendęs, ką noriu veikti, kartais patikdavo viskas, kartais – niekas. Mokyklos baigiamosiose klasėse buvau susidomėjęs investavimu, verslu, ekonomika ir bendriau sakant – pinigais. Tas susižavėjimas atvedė į verslo vadybos studijas Jungtinėje Karalystėje. Trejus metus praleidau mokydamasis, kaip valdyti tarptautines kompanijas, jų finansus, personalą, rinkodaros skyrių ir panašiai. Studijose gana greitai supratau, jog iš tiesų verslas manęs taip smarkiai netraukia, kaip kad atrodė anksčiau.
 
Tuo pačiu metu, kai dar buvau studentas, vasaromis dirbdavau vaikų stovyklose. Ten dirbti man patikdavo, nes mėgdavau su vaikais dūkti, jiems pasakoti įdomių dalykų apie gyvenimą. Jaučiausi svarbus ir išklausytas.
 
Vienoje iš vasaros stovyklų kolega vadovas pasakė, jog bandė patekti į programą „Renkuosi mokyti!“, kur žmonės gali tapti mokytojais ir nebaigę pedagoginių studijų. Ta mintis mane stipriai sužavėjo – maniau, kad mokytojavimas – tai viena ilga vasaros stovykla, kur nuolat dūksti su vaikais, pasakoji jiems apie gyvenimą, ir jie tampa geri, tavęs klauso. Tuo pačiu metu prisiminiau savo mokyklinę meilę matematikai ir nusprendžiau – turiu tapti matematikos mokytoju.
 
O kokie Tavo paties atsiminimai iš savo mokyklos? Gal būdamas mokiniu sutikai mokytojų, kurie tapo Tavo idealais ir kurių pėdomis norėjai sekti?
 
Pats baigiau Vilniaus licėjų. Ten gerai – puikus mokytojų kolektyvas, įdomūs draugai. Mokytis man sekėsi, dauguma dalykų buvo įdomūs. Pamenu, bene stipriausią emocinį krūvį palikdavo meno istorijos ir etikos pamokos, kurias vesdavo Ričardas Jankauskas – pedagogas, dar dabar dirbantis licėjuje, į kurį, manau, norėtų lygiuotis kiekvienas.
 
Ričardas per pamokas paprastus dalykus atskleisdavo per sudėtingą jų pusę, o sudėtingus dalykus išaiškindavo labai paprastai. Po jo pamokų ne visuomet norėdavosi šnekėtis su draugais, norėdavosi dar pabūti su tomis mintimis, kurios kildavo per pamoką. Per vieną pamoką mokytojas sugebėdavo ir atskleisti mano vidinę tuštumą, kvailumą, ir vėl įkvėpdavo ieškoti prasmės, veikti, pakelti ant žemės besimėtančią šiukšlę.
 
Norėjau būti toks mokytojas, stengiausi juo būti, bet jaučiu, kad palengva atrandu kažką savo. Per pamokas nebegalvoju apie tai, kaip kopijuoti kitus mokytojus, kad būčiau į juos panašus, dabar labiau koncentruojuosi į tai, kaip geriau išdėstyti medžiagą, priversti kiekvieną mokinį mąstyti.
 
Tavo mokytojo karjera prasidėjo Tauragėje. Ar buvo lengva palikti didelį miestą ir įsikurti žymiai mažesniame? Kaip buvai sutiktas mokyklos kolektyvo, mokinių? Galų gale, o kuo mažo miestelio mokyklos specifika skiriasi nuo didmiesčio mokyklos?
 
Į Tauragę važiavau po trejų metų trukusių studijų Jungtinėje Karalystėje, iš kurių metus praleidau Malaizijoje. Tai man atrodė lyg eilinis kraustymasis ir prieš jį visiškai nesijaudinau. Įsivaizdavau Tauragę labai romantiškai – aš pėsčiomis apeisiu aplinkines miesto trobas, prisirinksiu šviežių kiaušinių, daržovių, mėsos, pakeliui išklausysiu močiučių pasakojimų apie senovę. Mano atrodė, kad Tauragėje patirsiu kažkokią nušvitimo ir apsivalymo kelionę, kaip kad rašo Paulo Coelho visose savo knygose.
 
Kažkokio nušvitimo apsivalymo ten būta – Tauragėje, nors ir puikiai sutariau su kolegomis ir mokiniais, po pamokų visiškai neturėdavau, ką veikti, grįždavau į savo tuščią butą ir neturėdavau su kuo pasikalbėti.
 
Pradėjęs dirbti mokykloje patyriau didžiulį emocinį krūvį, prie kurio buvau nepratęs, o grįžęs namo neturėjau kur tų emocijų dėti. Pasijutau vienišas, pradėjau savęs nebemėgti. Su kažkuo turėjau kalbėti, tad pradėjau kalbėti su visais – rašiau savo pirmųjų dvejų mokytojavimo metų tinklaraštį „Mokytojo duona“. Jame sulaukdavau grįžtamojo ryšio iš draugų, šeimos ir net nepažįstamų žmonių, pasijausdavau suprastas, ir tai suteikdavo jėgų toliau dirbti.
 
Baigei programą, tačiau nusprendei likti mokykloje. Kodėl?
 
Jaučiau, kad švietime dar turiu neįveiktų iššūkių, o tuos iššūkius įgyvendinti norėjau, tad ir likau. Dirbdamas Tauragėje supratau, kad tradicinė mokykla toli gražu neatliepia visų vaikų poreikių, tad nusprendžiau ieškoti kitokio požiūrio į mokymą ir mokymąsi – įsidarbinau Vilniaus Valdorfo mokykloje, kuri remiasi netradicinio ugdymo koncepcija.
 
Ką tau davė RM programa kaip mokytojui? Ar manai, kad ši programa būtų naudinga ir tiems, kurie po dvejų metų nuspręstų nebetęsti pedagogo karjeros? Ką reiškia Tau pačiam asmeniškai būti RM alumnu ir likti bendruomenės dalimi?
 
Būdamas programos RM dalyviu arba alumnu niekad negali užmigti. Turi maždaug 80 kolegų, kurių neretas vis nustebina kokiais nors stipriais pasiekimais, geromis idėjomis, premijomis ar projektais. Tai verčia pasitempti, pačiam prisiminti senas svajones ir vėl palengva jų siekti.
 
Taip pat RM programa įskiepijo nuostatą tikėti mokiniais, tikėti, jog kiekvienas iš jų gali protauti ir kad kiekvienas iš jų gali išmokti ir patirti mokymosi džiaugsmą. Pats stebiuosi atsiradusia kantrybe, kai mokinys klysta toje pačioje vietoje dešimtą kartą, o man pavyksta nesusinervinti, bet stengtis to mokinio klaidas paversti išmokimu ir suvokimu.
 
Jaudinuosi, kad be nuolatinio RM bendruomenės palaikymo ir ugdymo idėjų atnaujinimo toks sveikas požiūris į mokinius galėtų pasikeisti.
 
Apie kokią mokyklą svajoji ir, kaip manai, kokių pokyčių šiandien labiausiai reikia Lietuvos švietimo sistemai?
 
Svajoju apie mokyklą, kurioje mokiniai džiaugiasi mokymusi, o mokytojai džiaugiasi mokymu. Akivaizdu, kad tradicinė mokyklos samprata tokios mano svajonės nepatenkina, todėl džiaugiuosi švietime vykstančiais pokyčiais, iniciatyvomis, atliekamais tyrimais.
 
Konkrečiai Lietuvoje, manau, vertinga investuoti į puikių mokytojų rengimą ir jų tolesnį profesinį palaikymą, nes jie gali padaryti didžiulę įtaką kiekvieno vaiko žinioms, gebėjimams, asmenybei. Tai puikiai iliustruoja tiek Suomijos pavyzdys, kur mokyti gali magistro laipsnį įgijęs žmogus, tiek ir gausybė kitų tyrimų, kurie nurodo, kad mokytojo rankose – didžiulės galimybės daryti įtaką kiekvienam vaikui.
 
Kalbino Donatas Puslys