Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: Karjeros konsultantas Kęstutis Mikolajūnas: grasinimas šlavėjo duona – ginklas prieš nepažangius mokinius
event 2015-05-11 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

15min.lt: Karjeros konsultantas Kęstutis Mikolajūnas: grasinimas šlavėjo duona – ginklas prieš nepažangius mokinius
Kasmet daugybė jaunuolių stoja į aukštąsias mokyklas su viltimi gauti diplomą, kuris neva atvers galimybes dirbti išsvajotą darbą. Vis dėlto realybė neretai būna kitokia – aukštojo mokslo diplomas negarantuoja gero darbo, užvėrus aukštosios mokyklos duris.
 
Sukantys galvą dėl specialybės neria patarimo ieškoti ir į interneto forumų lobynus, o čia galima rasti nesėkmės istorijų, kaip baigus aukštąjį mokslą tenka imti ir šluotą į rankas.
 
Jaunuoliai skundžiasi nemaloniu jausmu, apimančiu vieno ar kito miesto kieme darbuojantis su šluota ir galvojant „lyg ir turiu aukštojo mokslo diplomą, universitete ragavau mokslinio darbo, bendravau su intelektualais, o dabar šluoju šaligatvius...“
 
 „Šluoti gatves nėra blogai. Kiekviena profesija turi savo paskirtį ir nėra kuo nors viršesnė už kitas. Aišku, gatves šluoti nebūtinas aukštasis“, – šyptelėdamas vis dėlto pripažįsta Lietuvos karjeros specialistų asociacijos valdybos narys, karjeros konsultantas Kęstutis Mikolajūnas ir tuojau pat atkreipia dėmesį į tai, kad dažnai grasinimas šlavėjo duona tampa mokytojų ir tėvų ginklu prieš nepažangius mokinius.
 
– Kaip nutinka, kad aukštąjį mokslą baigę jaunuoliai galiausiai būna priversti imtis šluotos?
 
– Perfrazuokime klausimą, kodėl aukštasis išsilavinimas neužtikrina išsvajoto darbo? Šiandien sėkmei karjeroje neužtenka tik aukštojo išsilavinimo, kas labiau apima žinias, reikia mokėti jas taikyti, turėti patirties.
 
Aukštasis išsilavinimas paprastai suteikia tik minimalius įgūdžius (išskyrus menus, pavyzdžiui, netapsi aktoriumi tik iš vadovėlio). Dar reikia gebėti įdarbinti save, megzti profesinius ryšius, tobulėti, būti „matomu“ tam tikrame profesiniame rate. Klasikinis pavyzdys yra aktorius filmo kūrimo procese. Pastačius filmą, jam vėl reikia rasti kitą vietą, kitą darbą. Darbo paieška tam tikra prasme tampa nuolatine būsena.
 
Vis daugiau atsakomybės už karjerą tenka individui, o ne institucijai, nors dar apstu institucinių darbo vietų. Tad atsakant į klausimą, šiandien išsilavinimas tėra nedidelė dalis to, kas užtikrina sėkmę ar svajonių darbą, reikia ne tik būti specialistu su patirtimi, bet ir turėti šiek tiek verslumo įdarbinant save.
 
– Užsiminėte apie tėvus, kurie grasina vaikams dvejetukininkams šlavėjo duona, bet juk yra ir tokių, kurie dar nori ir primygtinai vaikams įpiršti, ką studijuoti. Tokie tėvai savo vaikams padaro meškos paslaugą, juos nukreipdami ten, kur šie visai nesiveržia?
 
– Tikrai taip. Nėra lengva atsispirti tėvų spaudimui. Ir atvirkščiai – priešintis tėvams taip pat nėra gerai. Tėvų pagalba ir įdirbis gali būti neįkainojami.
 
Paveldėtas verslas ar profesija turi daug privalumų. Blogiausia, kai tėvai, sąmoningai ar ne, perkelia savo neišpildytas svajones vaikams. „Aš nepasiekiau, bet tu tai gali pasiekti ir padarysiu viską, kad taip ir būtų.“ Čia kiek perdėtai, tačiau tiek tėvams, tiek vaikams reikia suprasti savo skirtumus.
 
Vaikas nėra tėvų nuosavybė ir net nebūtinai viskuo panašus į tėvus. Vaikams labai reikia tėvų paramos ir geri santykiai su tėvais labai padeda. Pasitikėjimui savimi pagrindą sukuria tėvai ir jo labai reikia darant pasirinkimus, tarp jų ir karjeros.
 
– Kada apskritai reikėtų pradėti galvoti apie būsimą specialybę?
 
– Jei paklaustumėte penktoko (apie 12 metų), jis neabejodamas atsakys, kuo nori būti! Ir nesvarbu, kad tai bus panašu į rožinę svajonę – solistė, astronautas, mokytojas...
 
Šioje svajonėje yra kažkas svarbaus, todėl geriausia pradėti nuo jos prisiminimo. Ką ji svarbaus sako apie mane? Koks mano ir aplinkinio pasaulio santykis joje? Kokią asmeninę problemą sprendžia ši specialybė arba kas man svarbaus joje?
 
Renkantis galimos dvi kraštutinės strategijos arba jų kombinacija. Pirmasis kelias yra intuityvusis. Nesuku sau daug galvos, renkuosi kur kelias veda, kur einasi.
 
Pasirodo, tik apie 20 proc. taip pasirinkusių žmonių grįžta prie karjeros klausimo vėliau arba būna kažkuo nepatenkinti. Tiesiog intuityviai mes nesirinksime sau nemalonios ar priešiškos darbo aplinkos, darbo pobūdžio ir t.t.
 
Kitas kelias yra konstruktyvus, patys „konstruojame“ sau karjerą. Įsivaizduokime lego kaladėlių krūvą, kur viena reiškia išmoktą pamoką, kita – perskaitytą knygą, trečia – praktiką vasaros metu, ketvirta – sutiktą žmogų ir t.t. Kiekviena nauja patirtis tampa konstrukcijos dalis ir kiek pakeičia, papildo visą konstrukciją. Tai reiškia, kad ir karjeros sprendimas gali pasikeisti su kiekviena nauja „kaladėle“.
 
Tad nenuostabu, kad po vasaros atostogų, ypač padirbėjus jų metu, gali norėtis sukti jau kitos specialybės link. Tad karjerą konstruojame nuolat, kryptingai siekdami patirčių ir kt. savo įsivaizduojamos karjeros pilno paveikslo link.
 
Abiem keliams svarbu kuo daugiau išbandyti ir patirti. Pirmu, kad pasąmonė ir intuicija turėtų medžiagos, antru, kad protas turėtų kriterijų svajonių konstravimui. Sunku priimti pirmąjį karjeros sprendimą neturint „medžiagos“ arba pagrindo, kuris reiškia pasitikėjimą savimi.
 
Dažnai naudoju „suknelės“ metaforą, konsultuodamas mokines. Įsivaizduokite save matavimosi kabinoje matuojantis sukneles (vaikinai kitą proginį rūbą, kostiumą ar pan.).
 
Kaip žinosite, kuri iš kelių suknelių jums labiausiai tinka? Pasigilinus į pasirinkimo darymo subtilybes, atrasime, kad greičiausiai renkantis suknelę neužteks, kad ji paslėptų bei paryškintų tam tikras vietas, galvosime apie progą, aplinką, kurioje ją apsivilksime ir svarbu bus, kaip jausimės ją vilkėdami. Taip pat ir su specialybe, „pasimatavę“ suprasime, kad norime būti šioje srityje ilgam, dar daug sužinoti ir tobulėti joje.
 
– Kalbant apie profesijos „matavimąsi“, yra iniciatyvų, kurios padeda jaunimui apsispręsti. Tarkime, LRT buvo inicijavusi projektą „Pasimatuok profesiją“.
 
– Yra ir daugiau iniciatyvų, pavyzdžiui, „Kam to reikia?“, Švietimo ir mokslo ministerijos projektas „Ugdymas karjerai...“ ir pan.
 
Visas jas vertinu puikiai. Sunku rinktis profesiją iš vadovėlio ir neturint įvairių patirčių. Kaip dviračiu važiuoti neišmoksi tik iš vadovėlio, taip iš profesiją rinktis bus lengviau, kai turėsi bent minimalų supratimą, ką konkrečiai tos profesijos žmonės veikia darbe. O dar geriau pabūti šešėliu 1–2 dienas ar atlikti bent savaitės praktiką.
 
– Ilgą laiką Lietuva buvo vadybininkų ir teisininkų šalis, dabar pamažu keičiasi tendencijos. Kas diktuoja madas stojantiesiems?
 
– Ko gero, visame pasaulyje prestižo profesijų trejetukas tas pats – medicina, teisė ir ekonomika. Manau, globalios tendencijos ir diktuoja šias madas.
 
Einame demokratiniu keliu, kuriame svarbus teisinis reguliavimas ir atitinkamas teisininkų poreikis. Ekonominiai rodikliai visad priekyje, kas diktuoja ekonomistų ir vadybininkų poreikį bei svarbą.
 
Norime gyventi ne tik geriau, bet ir ilgiau, sveikiau – visuomet yra medikų poreikis. Lietuvoje kartais atrodo, sakyčiau, nesveikas santykis tarp stojančiųjų ir paklausos.
 
Galvojantiems apie teisės studijas, siūlau susipažinti su barjerais, kurie yra aukšti ir kyla norint tapti advokatu, notaru ir pan. Vadybininko sąvoka pas mus iškreipta – juk negali vadybininkas vadovauti santechnikos prekėms.
 
Dažnai žemiausios grandies, t.y. neturintis pavaldinių, darbuotojas turi vadybininko pareigybę. Vadybininkas turėtų būti vadovas, vadovauti žmonėms. Kaip jauna valstybė, turime daug gerų jaunų vadovų, vadovaujančių didelėms įmonėms. Vakaruose aukštos pareigos ateina su branda ir amžiumi, reikia laiko, įgauti pasitikėjimą vadovauti didelei įmonei.
 
– Giriate Lietuvą už jaunus, gerus vadovus. Šiandien nemažai kalbama ir apie verslininkus, kurie nieko nebaigę, gali sėkmingai verslauti ir uždirbti pinigus. Tokie pasakojimai sukančių galvas dėl tolimesnio kelio jaunuolių greičiausiai nemotyvuoja studijuoti?
 
– Aukštasis mokslas nėra panacėja ir gyvenimas rodo, kad vis daugiau studentų su aukštuoju ateina į profesines mokyklas tam, kad išmoktų dirbti.
 
Verslauti galima (net reikia!) dar mokykloje, taip pat ir universitete. Tam nereikia kokios nors atskiros progos ar sąlygų, juolab ko nors laukti. Pirmiausia siūlau pagalvoti, ką veiksiu su aukštuoju, ką apskritai noriu pasiekti.
 
Turint tikslą, bus lengviau „pasverti“, ar aukštasis mokslas yra pakeliui. Aukštasis negali būti tikslu (su viena išimtimi, renkantis mokslininko kelią), reikia žvelgti toliau. Vis dėlto iš asmeninės patirties, studentavimo laikai vieni smagiausių gyvenime!
 
Kristina Aksamitaitė