Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Gintarė Kazakevičienė: „Teatro metodai – ne tik teatro scenoje“
event 2015-05-14 domain Švietimo informacinių technologijų centras

bernardinai.lt: Gintarė Kazakevičienė: „Teatro metodai – ne tik teatro scenoje“
Apie teatro, psichodramos elementų panaudojimą ugdymo procese, skatinant mokinių ir mokytojų kūrybiškumą bei sprendžiant įvairius iššūkius ir probelmas, pasakoja tai praktikuojanti teatrologė Gintarė Kazakevičienė.
 
Nuo ko viskas prasidėjo, kad menotyrininkė, teatrologė vietoje stereotipiškai įsivaizduojamos veiklos – tekstų rašymo ar darbo teatre – pasuko vadinamųjų bendruomeninių menų ar kultūros animacijos link, kitaip sakant, socialinės/psichologinės meno pusės link, kūrybiškumo kaip įgalinančio realiai veikti ir kažką keisti kokioje nors bendruomenėje?
 
Nežinau kaip atsakyti į šitą klausimą. Turbūt savęs to niekada neklausiau. Viskas vyko natūraliai. Mane visada domino meno praktika ir istorija, todėl studijavau menotyrą. Bet rašyti apie tai nėra taip įdomu, tyrinėti – įdomu. Studijuodama menotyrą pirmenybę skyriau teatrui, nes mėgėjų teatro veikloje dalyvauju 20 metų. O mėgėjų teatras, kaip žinoma, paprastai skirtas tiesiog žmogaus saviraiškai, o ne veiklai, iš kurios reikėtų dar ir išgyventi.
 
Ieškodama bakalauro diplominiam darbui temos, norėjau patyrinėti vaikų teatrą ir kokį nors atvejį jame, kuris būtų įdomus, kitoks, galbūt naujas.
 
Taip besilankydama viename seminare teatro mokytojams išgirdau apie psichodramą – metodą, naudojamą darbe su vaikais teatro pamokose. Pranešimą skaitė aktorė, psichodramos terapeutė Daiva Rudokaitė. Tai buvo vienintelis tos dienos pranešimas, kurio nesupratau.
 
Todėl pasidomėjau apie tai, vėliau parašiau kursinį apie psichodramos istoriją, bakalauro diplominį darbą rašiau apie psichodramos elementų taikymą vaikų teatre. Įdomu, kad tai buvo kažkas „neparodinio“, bet naudojamo darbe su žmonėmis. Nuo to laiko domiuosi šiuo metodu, naudoju elementus savo darbe (netrukus baigsiu I psichodramos lygio studijas).
 
Vėliau studijavau teatrologiją, mano tyrinėjimo sritis buvo autobiografinis teatras – kaip tikrų žmonių tikros istorijos nukeliauja į sceną. Taip nutiko, kad nuo studijų pradžios domėjausi mėgėjišku teatru, autobiografijos praktika teatre, terapiniu teatru, reziumuojant galima sakyti – socialiniu teatru. Sakoma, kad teatre „tai, kas nematoma, tampa matoma“, todėl, galima sakyti, socialiniame teatre viskas tampa matoma tik tada, kai jame esi, dalyvauji, o ne tik žiūri. 
 
Dirbate kūrybiškus mokymo principus inicijuojančioje ,,Kūrybinių partnerysčių” programoje. Į mokyklas ateinate su įvairiais novatoriškais mokymo metodais, peržengiančiais, kaip pasakytų Paulas Freire‘as, ,,bankinio ugdymo” ribas. Tačiau ar visi mokyklų pedagogai noriai prisideda prie šių naujovių įtraukimo į efektyvesnį mokymo procesą, lengvai keičia įprastus savo darbo metodus? Ar mokytojai linkę plėtoti pasiūlytus metodus ir pasibaigus Jūsų projektui?
 
Tikrai ne visi pedagogai prisideda prie kūrybiškumo ugdymo mokyklose mokymosi, nes pirmiausia susiduriama su požiūrių, nuostatų keitimu, kas paprastai yra sunkiausia. Tačiau tikrai yra nemažai mokytojų, kurie „pasiima“ iš projekto sau naujų žinių, įgyja pasitikėjimo savimi, pastebi daug atradimų, pasidaro laimingesni, atvirai kalba apie nemalonias situacijas, savo poziciją, išsako savo nuomonę, iš naujo pamato mokyklą, kurioje dirba ir t. t.
 
Mokytojai, kurie dalyvauja projekte, savanoriškai linkę ir toliau domėtis, kaip galima ugdyti kūrybiškumą dirbant su mokiniais, kolegomis, tėvais. Būna įvairios tęstinės veiklos: Mokytojų klubo veikla, refleksijos kultūros kūrimas, savęs kaip mokytojo permąstymas ir t. t. Būna ir taip, kad mokytojai tikisi iš projekto gauti išliekamosios vertės objektų – įsigyti daiktų, suremontuoti klasę ir pan. Pokytis turi vykti „galvoje“.
 
Kaip prieš pradedant įgyvendinti projektą yra nustatomi konkrečios grupės (klasės) poreikiai, joje esančios problemos? Kokiu būdu jas ,,iššifruojate”?
 
Susitinkama su mokytojais, mokiniais, mokyklos administracija. Kiekviena grupė išsako savo nuomonę, kaip jie supranta kūrybiškumą, ko tikisi iš projekto ir pan. Gali būti naudojamos mokytojų individualaus įsivertinimo anketos, gali būti bendraujama per įvairią veiklą: žaidimus, pratimus komandai ar kūrybiškumui „matuoti“.
 
 Kūrėjas, atvykęs į mokyklą, stengiasi kelti kuo daugiau klausimų, nes nežino jų rutinos, įprasto gyvenimo. Tokie klausimai paprastai priverčia susimąstyti ir padeda rasti problemą, tobulintiną sritį, su kuria būtų galima dirbti. Iššūkis formuojamas pagal šią schemą. Išrenkama tikslinė mokinių grupė, kuriai kas nors sunkiai sekasi: pvz., sunkiai išreiškia mintis, negeba dirbti komandoje ir pan.
 
Mokytojai arba dalyvauja savanoriškai, arba patys vaikai „pasufleruoja“, kurio mokytojo dalykas jiems sunkiai sekasi ar su kuriuo mokytoju turi, pvz., bendravimo problemų. Taip turi būti išsiaiškinama, kokie kūrybiškumo įpročiai bus ugdomi: bendradarbiavimas, vaizduotė, atkaklumas, nuosekli praktika ar smalsumas.
 
Šiuos kūrybiškumo požymius įvertinti padeda įvairūs klausimai, užduotys, veikla, žaidimai, kurie parodo, ko trūksta labiausiai. Projekto pabaigoje toks tyrimas pakartojamas ir rezultatai palyginami. Taip pat turi būti pasirinktas ir ugdymo turinys – kas vaikams sunkiai suprantama, nemėgstama, neįdomu.
 
Kūrybos lauke Jus labiausiai domina teatras. Dirbdama su mokinių grupėmis naudojate interaktyvaus teatro metodus (socialinį teatrą, psichodramą, improvizaciją). Kaip manote, ar šiuolaikinis teatras, pavadinkime jį ,,tradiciniu”, matomas tik teatro erdvėje, taip pat turėtų būti  interaktyvus, įtraukti žiūrovą į sceninį vyksmą?
 
Nemaža dalis žiūrovų eina į teatrą pailsėti ir patiria stresą, jei pamato, kad aktoriai juos kalbins ar kažkaip bandys įtraukti. Jei visas teatras bus interaktyvus – stengsis įtraukti žiūrovą į veiksmą ir pan., žiūrovas pasiges tradicinio spektaklio žiūrėjimo būdo ir „ketvirtosios sienos“, už kurios galėtų pasislėpti. Manau, taip pat gana stiprus yra ir psichologinis interkatyvumas teatre, kada apeliuojama į žiūrovo pasąmonę, rodomi gerai žinomi vaizdai, pvz., iš vaikystės, kurie sukelia žiūrovui tam tikrų pojūčių (pvz., „Atviro rato“ spektaklis „Lietaus žemė“). Manau, reikia visokio teatro. Įvairovė tik parodo teatro universalumą.
 
Ar be teatro metodų taikymo įtraukiamos ir kitos meno sritys – kitaip sakant, ar Jūsų veikloje esama tarpdiscipliniškumo?
 
Tikrai atsiranda. Teatrą jungiu su psichologija, architektūra, daile, muzika, literatūra, ekologija, kinu, 5 kūrybiškumo įpročių ugdymu ir kt. Tai paskatina žmonės, kuriuos sutinku, su kuriais dirbu, kuriu ir iš kurių mokausi. Kartais idėjos gimsta natūraliai, kartais tenka skirtingas sritis specialiai jungti. Kartais tenka kažko mokytis, ieškoti informacijos.
 
Kita Jūsų veikla – dirbtuvės (pavyzdžiui, šiais metais ,,Nerk į teatrą” programoje - psichologinės dirbtuvės ,,Pamėginkim pyktis... taikiai”). Kuo skiriasi darbo pobūdis, metodai, kai, vienu atveju, ateinate jau į susiformavusią bendruomenę (mokyklos klasę), o kitu atveju, susirenka grupė įvairiausių, vieni kitų nepažįstančių žmonių?
 
Konkrečiai bendruomenei tikslas būtų palikti tai, ką jie galėtų naudoti, kai manęs nebus, duoti įrankį, įgalinti veikti. Tai tarsi auginti vaiką ir mokyti jį užsirišti batus – negali to padaryti už jį, reikia išmokyti užsirišti pačiam. Ir iš pradžių neaišku, ko tam „vaikui“ reikia, t.y. kokį poreikį reikia aliepti. Nauja grupė paprastai būna labiau patys pasirinkę dalyvauti užsiėmime žmonės. Taip pat tokie užsiėmimai trunka trumpiau, būna iš anksto suplanuota tema, veiklos.
 
Kokiomis dar kultūros animacijos veiklomis, projektais užsiimate?
 
Kartais savanoriauju: vedu užsiėmimus apie teatrą (improvizacija, Forumo teatras) mokyklose, esu dirbusi su vaikais iš vaikų namų, iš socialinės rizikos šeimų, neįgaliaisiais. Šiais metais esu vedusi užsiėmimų pradinukams, skirtų sumažinti triukšmą klasėje, suburti komandą, skatinti reikšti mintis, išsakyti nuomonę ir t. t. Visose šiose veiklose naudojau teatro ir psichodramos elementus. Maždaug kartą per metus išvažiuoju mokytis į projektą, susijusį su teatru ir socialine sritimi užsienyje.
 
Kalbėjosi Miglė Munderzbakaitė