Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: Gintarė Žemaitytė: Savaitė be patyčių baigėsi. O patyčios?
event 2015-05-15 domain Švietimo informacinių technologijų centras

15min.lt: Gintarė Žemaitytė: Savaitė be patyčių baigėsi. O patyčios?
Visai neseniai nuvilnijo didelio dėmesio susilaukusi savaitė be patyčių. Žiniasklaidoje pasirodė daug straipsnių, įžvalgų ir rekomendacijų, ką ir kaip reikėtų keisti, kad patyčių skaičius sumažėtų. Visi, rodos, neapsakomai pasibaisėję ir kartu nusivylę patyčių mastu, pasiryžę daug ką keisti ir keistis patys. Na, rodos, ir patyčių skaičius po tokio ypatingo dėmesio turėjo bent jau trumpam sumažėti. Tačiau ar kas nors pasikeitė?
 
Atrodo, kad ne – tai vis dar išlieka viena opiausių problemų, tik diskutuojama apie tai kiek mažiau, negu savaitės be patyčių metu.
 
Šiais laikais gebėjimas daryti įtaką, paveikti, vadovauti, dominuoti, būti autoritetu – siekiamybė. Iš pažiūros šie gebėjimai yra tipiniai lyderio bruožai, o poreikis dominuoti neretai pasireiškia dar mokykliniame amžiuje, tiksliau – paauglystėje.
 
Paauglystėje labai svarbu įgauti tam tikrą statusą tarp bendraamžių, o tam dažnai pasitelkiama agresija. Taigi išeitų, kad vienas iš būdų tapti lyderiu ir padidinti pasitikėjimą savimi – patyčios.
 
Be jokios abejonės, vadinamasis lyderis patyčių proceso metu užima skriaudėjo (inicijuojančiojo) poziciją. O kur dar aktyvūs (palaikantieji) ir pasyvūs (pritariantieji) šalininkai, kurie neretai tampa kone lyderių komanda savame mokyklos rate.
 
Patyčių iniciatoriai, skriausdami auką, stiprina savo pozicijas tarp bendraamžių. Kitaip tariant, inicijuodamas patyčias, vaikas jaučiasi esąs įtakingas, dominuojantis, gebantis susilaukti aplinkinių dėmesio ir tokiu būdu pasikelia savivertę.
 
Taigi patyčių inicijavimas mokykloje vaikui gali būti suvokiamas kaip tam tikras žingsnis lyderystės link – juk lyderystė šiais laikais tapusi kone siekiamybe ar netgi vertybe.
 
Tampa akivaizdu, kad pagrindinės patyčių priežastys – neatitinkantis realybės, pernelyg ribotas lyderystės suvokimas ir perdėtai sureikšminta lyderystė kaip reiškinys.
 
Ko siekiama patyčiomis? Patyčių metu siekiama manipuliuoti, gąsdinti, žeisti kitą asmenį. Akivaizdu – patyčios turi neigiamą atspalvį, tačiau lyderystė iš pažiūros pati savaime atrodo tarsi teigiamas reiškinys. Vis dėlto vienas iš būdų, kaip lyderis gali įtvirtinti savo statusą – naudoti prievartą ir smurtą.
 
Svarbu pabrėžti – tai tik vienas iš daugelio būdų, tačiau jis yra pakankamai dažnai pasitelkiamas. Vadinasi, lyderystės reiškinys neretai gali būti suvokiamas kiek ribotai – galios išreiškimas naudojamas pasitelkiant prievartą ir bausmes.
 
Mokiniai, neturintys pakankamai informacijos ir patirties apie patį lyderystės reiškinį ir ypatumus, gali tai suvokti vienpusiškai. Manytina, kad lyderystė mokyklinio amžiaus vaikams turi būti aiškiai suprantama ir teoriniu, ir praktiniu (iškreipti lyderystės pavyzdžiai šeimoje, mokykloje, visuomenėje, žiniasklaidoje) lygmeniu.
 
Mokykliniame amžiuje, ypač paauglystėje, lygiavimasis į viešoje erdvėje žinomus, pripažįstamus asmenis, autoritetus, lyderius, yra ypač gajus.
 
Paaugliai lygiuojasi į viešus asmenis siekdami būti į juos panašūs, įgauti tam tikrų savybių, įgūdžių, privilegijų.
 
Atsakomybę už tai turėtų prisiimti ir žiniasklaida – tam tikri asmenys spaudoje pateikiami kaip autoritetai ir vaikui automatiškai formuojasi žiniasklaidoje afišuojamų įžymių asmenų įvaizdis kaip siekiamybė realiame gyvenime.
 
Tuomet ,,įžymių žmonių“ elgesio modeliai, bendravimo su aplinkiniais stilius atkartojamas ir perkeliamas į mokyklos aplinką. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad mokykloje daug dėmesio reikėtų skirti supratimo apie lyderystę ugdymui – aiškiai apibrėžti lyderio sąvoką, aptarti lyderio savybes, vaidmenį komandoje, pateikti ir nagrinėti konkrečius teigiamo ir neigiamo lyderiavimo pavyzdžius. Tikėtina, kad tokiu būdu vaikas bus pajėgus atskirti, koks yra teigiamas lyderiavimas, o koks – neigiamas, ir gebės atsirinkti, į ką lygiuotis yra vertinga.
 
Lyderio vaizdinys formuojasi ne tik iš žiniasklaidos – kai kurie lyderiai yra kur kas arčiau vaiko – pavyzdžiui, mokytojai. Kaip žinia, mokykloje pedagogas užima lyderio vaidmenį.
 
Nors emocinis atstumas tarp vaikų ir tėvų, mokytojų paauglystėje didėja, paaugliams jų nuomonė yra reikšminga.
 
Vis dėlto mokykloje, kur paaugliai praleidžia didelę savo laiko dalį, mokytojo laikysena yra itin svarbi: būtina atkreipti dėmesį į tai, kad mokytojo vaidmuo nebūtų tironiškas, kad į mokinius būtų žiūrima kaip į lygiaverčius partnerius, kartu diskutuojama pamokų metu.
 
Ne mažiau svarbu yra laiku pastebėti klasėje beprasidedančius konfliktus, kurie dažnai perauga į patyčias – mokytojai kartais užima pasyvaus patyčių šalininko poziciją tarsi nepastebėdami, kas vyksta klasėje.
 
Mokytojo vaidmens svarba susijusi su tuo, kad jo rodomas pavyzdys galimai turi įtakos mokinių suvokimo apie lyderį formavimuisi. Pagal tai, kokį pavyzdį rodys mokytojas kaip lyderis, mokiniams iš dalies formuosis suvokimas apie lyderį, jo savybes.
 
Lyderystės pavyzdys šeimoje yra vienas svarbiausių klaidingai ir ribotai suvokiant lyderystę. Jeigu vienas iš tėvų šeimoje – smurtautojas, vaikui savaime įtaka ir poveikis asocijuojasi su prievarta arba viena iš dažniausių agresyvaus elgesio formų – patyčiomis.
 
Tokiu atveju vaikas, ateidamas į mokyklą, kartu su savimi atsineša elgesio modelį, perimtą iš šeimos, ir jį praktikuoja mokykloje. Tai – niekam ne naujiena, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad netgi darniose šeimose stengiamasi ne visai adekvačiais būdais vaiką tarsi apsaugoti nuo patyčių: siekiant ,,užbėgti“ patyčioms už akių vaikas mokomas, kad, patyrus patyčias ar smurtą mokykloje, reikia atsilyginti su kaupu, tuomet, esą, tokie atvejai nebepasikartos.
 
Negana to, neretai šeimoje vaikui primetama pernelyg didelė atsakomybė – esą vaikas visose srityse turi pirmauti ir siekti būti lyderiu.
 
Patyčias skatina daugybė priežasčių, tačiau peršasi išvada, kad ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į kelias iš jų – netinkamą ir ribotą lyderystės suvokimą bei hiperbolizuojamą lyderystės reiškinį.
 
Labai svarbu nuo mažens padėti vaikui aiškiai suvokti, kas yra lyderis, bei demonstruoti teigiamus lyderiavimo aspektus kaip siekiamybę, o neigiamo – kaip pavyzdį, ko reikėtų vengti.
 
Derėtų pabrėžti ir tai, kad mūsų visuomenėje lyderio vaidmuo pernelyg išaukštintas ir eskaluojamas – tokiu būdu vaikui užkraunama pernelyg didelė atsakomybė.
 
Tėvai, mokytojai ir visuomenė primeta vaikui lyderystės, konkurencijos jausmą, kas galų gale ir veda į patyčias. Būtų naudinga lyderystės sampratą ir reiškinį persvarstyti ir padėti vaikui suvokti, kad jis yra unikalus ir vertingas pats savaime.