Tinklalapio logotipas
Grįžti

lrt.lt: Raimonda Agnė Medeišienė. Apie švietimą – dar kartą
event 2015-05-28 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

lrt.lt: Raimonda Agnė Medeišienė. Apie švietimą – dar kartą
Pagaliau atėjo pavasaris, pagaliau iš tikro atšilo ir, ko gero, jau nebesnigs, jau visu pajėgumu žydi ir kvepia alyvos – tai ženklas, kad mokslo metai sukasi į pabaigą, o abiturientai laiko egzaminus. Puikus laikas vėl pakalbėti apie švietimą.
 
Šitam pasisakymui mane įkvėpė keletas dalykų. Vienas iš jų  – A. Tapino tekstas apie tai, kokių trijų dalykų jis imtųsi, jei būtų diktatorius. Visi tie trys dalykai, dėl kurių naujoji Lietuvos karta gyventų geriau, susiję su švietimu.
 
Kitas – apgailėtina situacija, kad vėl vyksta pokyčiai Švietimo ir mokslo ministerijoje. Vėl keičiamas ministras, kuris atėjęs ir vėl burs naują komandą; vėl mes supratingai lauksime, kol naujoji vadovų grupė susipažins su situacija ir pradės veikti. Ir vėl kažką nuveiks.
 
Nesinori galvoti neigiamai ir teigti, kad ŠMM neatlieka pozityvių darbų.
 
Galbūt tokių yra, tik jie prastokai komunikuojami. Galbūt mes, švietimo sistemoje dirbantys, jų nematome ir nejaučiame? O jeigu taip, tai kokiais objektyviais rodikliais galima įvertinti jų buvimą? Pokyčių šioje gyvybiškai svarbioje srityje labai reikia, nes būtent ši sritis, ačiū A. Tapinui už įvardijimą, yra ilgalaikio geresnio gyvenimo „alfa“ ir „omega“.
 
Štai ką labai norisi aptarti.
 
Faktas nr. 1.
 
1991–1993 m. ŠMM dirbo apie 90 darbuotojų. Dabar jų yra virš 300.
 
Ir tai šalyje, kur mokinių skaičius mažėja, mokyklos optimizuojamos, emigracijos mastas išlieka didelis, kaip ir svetur išvykstančiųjų studijuoti jaunų gabių žmonių skaičius.
 
Be to, SMM turi jai pavaldžių institucijų, atliekančių labai panašias funkcijas. Vadinasi, darbuotojų skaičius smarkiai išauga.
 
Ar jis adekvatus? Ar nuo to švietimo kokybė ir būklė Lietuvoje gerėja? Ne.
 
Faktas Nr. 2.
 
Netrukus prasidės stojimų į aukštąsias mokyklas metas. Vėl bus surinkti ir būsimieji pedagogai, kurių dauguma pedagoginę profesiją įrašys kaip paskutinį gelbėjimosi ratą. Vieša paslaptis, kad pedagogines profesijas pasirenkančių studentų lygis dramatiškai prastėja, ir visiems – mokiniams, jų tėvams, mokyklų administracijai – būtų geriau, kad jie neatklystų į mokyklas. Visa laimė, kad mažėjant mokinių skaičiui mažėja ir galimybė tokiems žmonėms skleisti savo pedagoginius sparnus.
 
O ką daryti su visomis turimomis studijų programomis ir dėstytojais? Vienas iš galimų būdų – pasinaudoti Estijos patirtimi.
 
Estijoje institucijos, rengiančios pedagogus nusprendė laikinai sustabdyti dalį programų. Suprasdami, kad dabartinių kokybė prastėja, ir mažai šansų, kad jei dirbs mokyklose, pasiskaičiavę, kad tęsti tokius darbus visiškai neapsimoka, jie nutarė orientuotis į jau dirbančius mokytojus ir rengti jiems aktualius mokymus. Kursai užpildyti.
 
Itin paklausūs išmanių mokytojų rengimo kursai. Suprasdami technologijų neišvengiamybes, universitetai rengia tokius mokymus įvairių dalykų mokytojams.
 
Šalyje, kur prieiga prie interneto yra prilyginama žmogaus teisei, toks žingsnis visiškai logiškas. Įspūdinga, kad sprendimas taip pakeisti universitetinius kursus priimtas, ir tas jau vykdoma.
 
Ar to reikėtų Lietuvoje? Taip.
 
Faktas Nr. 3.
 
Kompetencijų kursai dabar dirbantiems mokytojams mažai susiję su realiomis reikmėmis. Nes mokyklos atitrūkę nuo šiuolaikinio gyvenimo realijų.
 
Štai kokį planą siūlo A. Tapinas:
 
Jeigu būčiau diktatorius, mesčiau milijonus į Mokytojų rengimą, pertvarkyčiau jų parengimo programas, kviesčiau geriausius švietimo specialistus iš Vakarų pasaulio, skatinčiau visuomenę ir žiniasklaidą prisidėti prie šios vienos svarbiausių šalies ateičiai profesijos prestižo ir pagarbos atstatymo, raginčiau talentingiausius jaunuosius protus rinktis Mokytojo kelią ir atitinkamai už tai atlyginčiau.
 
Visiškai sutinku su tokia diktatoriška strategija. Klausimas tik, kas tuo galėtų užsiimti dabar iškart – dabartinė ŠMM? O varge, geriau jau ne.
 
Sunku nekalbėti apie švietimą kai žydi alyvos, abiturientai laiko baigiamuosius egzaminus, o naujas Švietimo ir mokslo ministras ateina imtis veiklų. Jau net nebeįdomu spėti, ar kažkas esminiai svarbaus įvyks, ar ir vėl stebėsime dekoratyvius gėlių vazonų perkėlimus.
 
Tragiška, kad tas mums visiems kainuoja nemažus pinigus ir niekaip nesuformuojamu pagrindu mūsų ilgalaikio geresnio gyvenimo „alfai“ ir „omegai“.
 
Bet kaip visgi gerai, kad tos alyvos vis dar žydi...
 
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.