Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Birutė Augustanavičiūtė: „Įtampos svarbiu gyvenimo momentu, manau, išvengti neįmanoma“
event 2015-06-01 domain Švietimo informacinių technologijų centras

bernardinai.lt: Birutė Augustanavičiūtė: „Įtampos svarbiu gyvenimo momentu, manau, išvengti neįmanoma“
Vasario 16-osios gimnazija yra vienintelė lietuviška gimnazija Vakarų pasaulyje – nuo pokario iki pat šių dienų viso pasaulio lietuvių vertinama ir tausojama. Tačiau ne tik šis faktas mokyklą paverčia išskirtine – savo principais ir veikla ji kasdien tiesia gyvą tiltą tarp Lietuvos ir Vakarų pasaulio, atverdama mokiniams unikalią galimybę gyvenant pačioje Europos širdyje išlaikyti ir puoselėti vieną autentiškiausių jos kalbų, svetur ugdyti tautinę savimonę, formuoti ir išlaikyti savo tapatybę.

Birutė Augustanavičiūtė jau ne vienus metus lietuvių kalbos moko Vokietijoje, Hiutenfeldo miestelyje esančioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Su mokytoja kalbamės apie mokslo baigimo šventę, egzaminus ir tolesnį mokinių kelią.
 
Vasario 16-osios gimnazija – dvikalbė mokykla, įvairių kultūrų mišinys. Esate minėjusi apie projektą, kuriame su mokiniais išsiaiškinote, jog gimnazijoje mokosi dešimties tautybių jaunuoliai. Įdomu, kaip Vasario 16-osios gimnazijoje švenčiamas mokyklos baigimas? Ar labai lietuviškai?
 
Mokyklos baigimas – ypatinga šventė abiturientams, jų tėvams ir mokytojams. Pirmiesiems – tai gebėjimų įrodymas, antriesiems – pasididžiavimas, tretiesiems – atsakomybė.

Abitūros diplomų įteikimo šventės, manau, daug kur švenčiamos panašiai: pirmoji dalis oficiali, iškilminga, vyksta gimnazijoje, mes turime pilį – tai sukuria ypatingą atmosferą; antroji dalis – puota (čia jau priklauso nuo tėvų galimybių kur ir kaip).

Gal turit kokių nors tik Jūsų mokyklai būdingų tradicijų?
 
Nesu įsitikinusi, ar tai galima vadinti tradicija, ko gero, labiau tiktų žodis nuostata. Taigi, gimnazijoje mes turime nuostatą – organizuojant diplomų įteikimo šventę kiekvienais metais sugalvoti originalų akcentą, pvz., raudoną kilimą, rožių žiedlapiais nubarstytą taką, muilo burbulų lietų, Renesanso muziką ir t. t. Svarbi detalė, jog muzikinėje programoje dainuoja, groja ir patys abiturientai. M. Valančiaus ateitininkų kuopos nariai oficialiai atsisveikina su bendražygiais.
 
Jau keletą metų iš eilės, todėl galiu sakyti, tradiciškai absolventams dovanojama Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“.
 
O kaip prisimenate savo mokyklos baigimą? Ar viskas labai pasikeitė?
 
Aš mokiausi konservatorijoje, ten baigiau vidurinę mokyklą. Brandos atestatus savo kabinete mums išdalijo pavaduotoja. Didesnis dėmesys buvo skiriamas konservatorijos baigimo šventei: didelė, pilnutėlė žmonių salė, artimieji, gėlės ir šv. Mišios Katedroje...

Vasario 16-osios gimnazija įsikūrusi nedideliame Hiutenfeldo miestelyje, mokykloje dauguma vieni kitus gerai pažįsta. Kokie čia yra mokytojų ir mokinių santykiai? Kas juos lemia?
 
Taip, mokyklos bendruomenė nedidelė, beveik du šimtai mokinių, apie keturiasdešimt darbuotojų (pedagoginis ir aptarnaujantis personalas), visi vieni kitus pažįsta.
 
Negiedosiu ditirambų, nes nėra namų be dūmų. Visko pasitaiko. Juk kiekvieną dieną po tuo pačiu stogu susitinka kelios generacijos, priklausančios viena nuo kitos. Tiek daug skirtingų požiūrių, nuomonių, vertybių... Apibendrindama galiu pasakyti, kad mokinių ir mokytojų santykiai vis dėlto yra geri.   
 
Gimnazija dirba pagal Vokietijos valstybinę mokymo programą, pagrindinė pamokų dėstomoji kalba yra vokiečių. Tikriausiai ir egzaminai šiek tiek skiriasi nuo Lietuvoje vykstančių?
 
„Švietimo naujienoms“ buvau paruošusi straipsnį apie abitūros egzaminų sistemą Vokietijoje. Nenoriu kartotis, todėl glaustai pasakysiu, kad egzaminų sistema skiriasi, tai natūralu. Abiturientai laiko penkis brandos egzaminus: tris raštu (sesija vyksta kovą), du žodžiu (birželį). Jie organizuojami mokykloje, egzaminų eigą prižiūri valstybės komisija. Atlikdami užduotis abiturientai turi atskleisti savo gebėjimus analizuoti, pagrįsti, paneigti, įvertinti, sugretinti, argumentuoti, pakomentuoti, samprotauti, išnagrinėti problemą, pateikti įžvalgas, išsakyti požiūrį ir pan.
 
Noriu pabrėžti tai, jog Vokietijoje labai svarbus požiūris, kad abiturientas, laikydamas egzaminą, patirtų kuo mažiau įtampos. Egzaminas (raštu) laikomas 4–5 valandas. Jaunuoliai į auditoriją gali atsinešti vandens, užkandžių. Jeigu abiturientas pastarųjų neturi, gali trumpam išeiti į koridorių, kuriame budi mokytojas, čia paruošta kava, arbata, lengvi užkandžiai.

Abiturientai bendrabučio kambariuose gyvena po vieną. Tokios taisyklės paskirtis – kad jaunuoliai galėtų ruoštis egzaminams.  

Prieš egzaminus daug kalbama apie stresą, kurį patiria mokiniai prieš egzaminus. Ar ir Jūs pastebite, jog mokinių emocinė būklė pakinta? Ar įmanoma būtų to išvengti?
 
Įtampos svarbiu gyvenimo momentu, manau, išvengti neįmanoma. Jaudulys turi būti. Jeigu jo nėra – vadinasi, kažkas negerai. Svarbesnis klausimas: kaip valdyti stresą? Čia užduotys mokytojui. Tačiau labai svarbu, kad mokytojas tai, ką deklaruoja, realizuotų pamokose: įvairūs pratimai (ne tik baigiamojoje klasėje), padedantys suvaldyti psichosomatiką, viešasis kalbėjimas (plačiąja prasme), jaunuolių pasitikėjimo ugdymas ir t. t. Tai labai sunki užduotis, tačiau tikrai įveikiama. Žinau netgi konkrečių pavyzdžių.     
 
Galbūt girdėjote ar Vokietijos universitetuose yra stojamieji egzaminai? Kaip vyksta stojimai?
 
Yra įvairių variantų. Dažnai abiturientai siunčia savo gyvenimo aprašymus ir pusmečių rezultatus į universitetus – kai kurie iškart gauna teigiamą atsakymą; kituose universitetuose, norint studijuoti konkrečią specialybę, reikia turėti konkretų vidurkį; kai kur vyksta ir pokalbiai su stojančiuoju.
 
Universitetams, be akademinių rezultatų, labai svarbi būsimojo studento visuomeninė veikla: kokiame neformaliajame ugdyme jis dalyvavo, projektuose, savanorystės programose. Visi šie rodikliai apibendrinami ir universitetai turi pirmakursius.  

Lietuvoje ir visoje Europoje populiarėja reiškinys, kai mokyklą baigę mokiniai, nežinodami, kur nori stoti ir ar iš viso nori, padaro metų pertrauką. Kaip manote, ar tai reikalinga? 
 
Žinoma, kad reikalinga. Vaikai išvažiavę įgyja neįkainojamos patirties. Tai drąsūs vaikai. Keletas Gimnazijos absolventų išvyko į Kanadą, Tailandą, Australiją. Po metų sugrįžo – apsisprendė, žino, ko nori. Vienas šių metų abiturientas taip pat ketina skristi už Atlanto. Kai kalbuosi su grįžusiais arba susirašinėjame su išvykusiais jie sako: „Supratau, kas man iš tikrųjų yra svarbu. Supratau, ką turėjau, pamačiau, kaip gyvena įvairūs žmonės, supratau, ko mano gyvenimui reikia“.

Ar daug mokinių vis dėlto renkasi po mokyklos studijuoti Lietuvoje?
 
Kiekvienais metais keletas gimnazistų pasirenka studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose. Studijuoja mediciną, pilotavimą, turizmą, režisūrą, vadybą ir kt.  

Kalbino Birutė Grašytė