Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: „Svajok, mano vaike...“
event 2015-06-01 domain Švietimo informacinių technologijų centras

bernardinai.lt: „Svajok, mano vaike...“
Redakcijos prierašas: Elvyra šį tekstą rašė lygiai prieš dešimtmetį. Daug kas pasikeitė. Sesė Edita jau seniai nebedėsto Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Tačiau kai pastarosiomis dienomis netikėtai vėl šis tekstas atsirado prieš akis, jį perskaitėme su dideliu malonumu ir net pavydu – juk buvo tokie nuostabūs mokytojai. Tačiau juk ne tik buvo, bet ir yra. Gal jie nesudaro daugumos, tačiau būtent jie suteikia mokykloms tikrą gyvybę. Tad drąsiai kartojame šį tekstą.
 
Žinok, kad tėra dvi galimos gyvenimo tragedijos: nemylėti ir nepasakyti tiems, kuriuos mylime, kad juos mylime" (Kun. Ronald Rolheiser SJ).
 
Tai buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dainora Urbonienė.
 
Mažytė trapi moteris, įgręžianti savo žvilgsnį kažkaip šonu, tarsi žiūrėdama bijotų sužeisti. Aiškiausiai tebegirdžiu jos smulkius žingsniukus skambučiui nuskambėjus, ritmiškai matuojančius pilkų koridorių cementą – dar iki jai ateinant klasėje guldavo tyla. Į klasę visada įžengdavo šiek tiek užvertusi gražiai sušukuotą galvą, nežiūrėdama į mokinius, oriai ir dalykiškai. Tik padėjusi knygas ant stalo, imdavo kalbėti – beveik staiga įmesdavo mus į visai kitus, žodžio sukurtus pasaulius. Pamenu pirmąją jos pamoką. Buvome ne iš klusniųjų, taigi pasiruošę pašokdinti naująją.
 
Vos jai įžengus ir dar nepratarus nė žodžio, visiems tapo aišku, kad neišdegs. Nemanau, kad kas nors iš karto suprato, kodėl – nebuvo ji nei rūsti, nei griežta, tik atsistojo priešais ir visi nuščiuvo. Ir daugiau jau niekada jos nebandė. Ne iš baimės. Iš aiškumo, kad tai nedera.
 
Tiesą sakant, mokytoja Dainora itin nedemonstravo savo meilės nei mums, nei literatūrai – ji tiesiog ištikimai mylėjo, buvo absoliučiai mums ir jai atsidavusi. Ramiai ir išmintingai žvelgė į trūkumus ir grožį, ribas ir tobulumą – ir žmonių, ir kūrinių. Prieš ją  nesijausdavai mažas nei kažkoks ypatingas – jausdavaisi toks, koks esi. Išmokęs arba ne, tingus arba laimėjęs praregėjimo akimirką. Ji mokė skaityti prasmes, o ne žodžius. Jos kalba, jos žinia kvepėdavo. Ją nesunku buvo sugerti ir padaryti sava.
 
Mes visada jutome, kad ji buvo truputį nereali tam pasauly – niekada neidavo į mokytojų kambarį plepėtis ir bartis, nemegzdavo per pertraukas, nešūkaudavo koridoriuose ant galvotrūkčiais lekiančių berniokų ir amžinai kažko žviegiančių mergiočių, bet visi ją pamatę nurimdavo – iš pagarbos, ne iš baimės. Ji niekaip to savo išskirtinumo nepabrėžė, nors apie tai neabejotinai jai buvo primenama. Galėtumei visa tai pavadinti gilia vidine kultūra, bet tai anaiptol nebūtų viskas.  
 
Niekada jos nepaklausiau, kiek kartų ji atsisveikino su vaikais, į kuriuos be jokios aukos įspaudo buvo sudėjusi viską, ką turėjo. Kokie įbrėžiai liko jos širdyje, kai išeidavom neatsigręžę – ypač tie, į kuriuos ji dėjo daugiausia vilčių? Visada girdėjau, kad ji mus lydi. Seka ramiai ir oriai mūsų trajektorijas, sutikdama su tuo, kad niekas iš to, kas atiduota, jai nebepriklauso. Kad ji negali leisti sau net tikėtis, jog bus panaudota ar panašiai besąlygiškai tolyn atiduota.
 
Būtent šią moterį prisiminiau šiomis dienomis, kai visi miestai ir miesteliai, kaimai ir kaimeliai švenčia abiturientų išleistuves, kai vos ištarus žodį „mokytojas“ prie mūsų vaizduotės prilimpa įkyrūs ir ne visai nepagrįsti stereotipai: nusialinęs nuo nepriteklių ir nuolatinio triukšmo žmogus, susiraišiojęs gynybiškom taisyklėm ir sausais drausmės reikalavimais... Pilka asmenybė, neturėjusi kur savęs padėti ir todėl įstojusi į Pedagoginį universitetą... Įkyruolis, kuris visus drausmina vakarėliuose, gatvėje ir troleibuse...
 
O eidama Gedimino prospektu sutikau būtent tokią pedagogę, kuri, užklupta mano: „Kaip gražiai pražilot, mokytoja!“, tiktai lengvabūdiškai tarstelėjo: „Tikrai?“ Ir vėl paskubomis pasakojo – ne apie nepriteklius ir beviltišką švietimo sistemą, bet apie asmenybes, kuriomis ji gėrisi paskutinėj savo abiturientų laidoj. Pasakojo taip, tarsi ji čia būtų buvusi niekuo dėta.
 
O vienoje atestatų teikimo ceremonijoje vieną jauną mokytoją girdėjau būtent taip kalbant:
 
Mano vaikai,
 
Dabar jau iš tiesų paskutinė mūsų pamoka. Tebūnie ji apie laiką laike, būtį buityje ir būtyje, likimą ir ištirpimą Viešpaties saujoje.
 
Ne taip seniai Kinijoje arbatos namas buvo ta vieta, kur susirinkdavo žmonės, turintys laiko pabūti su savo šeima ir draugais. Jie galėjo sėdėti ir kalbėti, kiek tik norėjo. Idėja buvo tokia: „Stabtelk ir pažink savo esmę“. Vakaruose, kurių dalis esame ir mes, idėja visiškai kita: „Pasiskubink“.
 
Arbatos namai Kinijoje beveik išnyko paveikti didelių pokyčių, kurie Kiniją daro vis panašesnę į Vakarų pasaulį. Kinams reikia mikrobangų krosnelių, prekybos centrų, greitųjų traukinių, mobiliųjų telefonų, kad galėtų sutaupyti laiko. Tačiau jie, kaip ir mes, pastebės, kad įvyksta keistas dalykas – laiko lieka mažiau, negu anksčiau turėjome. Jo neįmanoma sutaupyti. Laiką galima tik panaudoti. Tikslingai. Sakysite - kaip?
 
 Mūsų visuomenėje daugelis žmonių vaikosi ateities tikslų pamiršdami gyventi dabartyje.  Ar neišgyvenę dabarties patirsime ateitį?  Ne. Juk ne vienas iš jūsų  stabtelėję ir išgyvenę dabartį pajutote tikrą vidinį džiaugsmą. Patyrėte, kas yra vidinė laimė.
 
Ta pati visuomenė visomis įmanomomis priemonėmis bando mus įtikinėti, kad kažkur laukia atpildas – atlyginimas. Dirbame kaip išprotėję, kad gautume atpildą – baigdami mokyklą – 100 balų – bilietą į universitetą, vėliau – atlyginimą. Kas yra pinigai? Supresuoto, suspausto laiko dozė, kurią gauname būtiniems poreikiams patenkinti. Deja, ilgainiui neskiriame būtinų poreikių nuo egoporeikių ir gyvename tik dėl to suspausto laiko – pinigų.
 
Neleiskite būti apgaunami ar suvedžiojami šito netikro jauko. Laimė nėra paslėpta vaivorykštės gale ar kur nors kitur. Ji gali būti čia ir dabar.
 
Nieko nepadės skubėjimas tolyn už kito kampo, aukštyn ant kito laiptelio.
 
Tai anaiptol nereiškia, kad Jūsų tikslai yra nieko verti. Jie vertingi, nes verčia baigti tai, ką pradėjote. Pats procesas suteikia patyrimo, išminties, laimės, nesvarbu kaip tai įvardysime. Akimirksnis, kai tikslas pasiekiamas, nėra jau toks įstabus. Veikiau mirksnis prieš tai. Tai, ką galima pavadinti lūkesčiu ar viltim. Pasirinkti savo kelią ir netapti supresuoto laiko vergu reikia drąsos. To ir mokėmės aštuonerius metus.
 
Nebijokite pasistatyti savo arbatos namo ir stabtelėti ten, kad Kūrėjo akivaizdoje galėtumėte  pažinti savo esmę.
 
Saugokitės, kad laikas neaplenktų jūsų viduje.
 
Pasisaugokite, kad laikas neaplenktų vilties gyvenime.
 
Nesusitaikykite su mintimi, kad ilgainiui viską pasieksite.
 
Pasisaugokite, kad laikas neatitolintų draugės, vardu ateitis.
 
Visą gyvenimą išlikite truputį vaikai.
 
Ir paskutinis  eilėraštis Jums, mano vaikai:
 
Svajok, mano vaike,
Tiesiog užsisvajok,
Sėsk ir žiopsok į lubas,
Į sieną,
Į musę,
Į nieką,
Į tolumų tolumą,
Akimirką
Arba valandą
Viskam savas laikas
Laikas veikti
Ir laikas augti,
Laikas išorei
Ir laikas vidui
Laikas apglėbti
Ir laikas svajoti,
Svajok, mano vaike.
 
Tai buvo paskutiniai Vilniaus jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ses. Editos Šicaitės žodžiai jos buvusiems dvyliktokams. Drįstu tvirtinti, kad reti žodžiai – girdintys esmes ir kviečiantys nuo jų nesitraukti.
 
Nežinia, ar greitai prie jų grįš pirmąja tikra laisve patepti jauni žmonės, kuriems jie buvo skirti – greičiausiai dar ilgai reiks skubėti, siekti, kautis, laimėti, kol pavargs, kol jų kryžkelėms gyvybiškai prireiks arbatos namų.
 
Bet tie, kurie grįš, greičiausiai grįš ne kartą, ir kiekvienąsyk turės laimę surasti juose vis daugiau, negu paliko – tokie žodžiai turi savybę nokti, išnešioti gyvenimo įstabumo ir paprastumo dovaną ir iki galo atsiverti tada, kai visokie reikšmingumo mitai subyra, kai ši dovana jau tampa prieinama skaitančiajam. O tokie Mokytojai turi savybę niekada nepasitraukti iš mūsų gyvenimų.
 
Šiandien keliu už tauriuosius, už didžius mažutėlius, mūsų sielos galerijoje paliekančius neišdildomus įspaudus.