Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: nereikia būti Hemingvėjumi, kad taptum profesionaliu žurnalistu
event 2015-06-17 domain Švietimo informacinių technologijų centras

15min.lt: nereikia būti Hemingvėjumi, kad taptum profesionaliu žurnalistu

​Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistė, redaktorė ir laidų vedėja Rita Miliūtė, savo karjerą pradėjusi nuo nedidelio tiražo laikraščių, vėliau dirbo „Amerikos balsas“ radijuje, šiuo metu veda aktualijų laidą „Teisė žinoti“, kurioje kalbina iškiliausius visuomenės veikėjus. Mylimą darbą dirbanti Rita moksleiviams pataria renkantis profesiją neskubėti ir vadovautis savo, o ne aplinkinių norais.  

Jau greitai vienas moksleivis, norintis tapti Ritos „šešėliu“, turės galimybę pamatyti, kaip atrodo žurnalistės darbo diena. Šiame interviu R. Miliūtė pasakoja apie praleistą laiką mokykloje, darbą studijų metu ir dalijasi patarimais, kaip pasirinkti būsimą profesiją.

– Rita, kokie ryškiausi prisiminimai iš mokyklos?

– Bėgant laikui, prisiminimų, kaip skaudėdavo pilvą prieš kontrolinį, mažėja, lieka tik geriausi – kaip siausdavome su klasiokais ir kiek visko prisigalvodavome, kaip laukdavome renginių ir kaip patys juos organizuodavome. Visus dalykus mokiausi vienodai gerai, tik niekada nemėgau tiksliųjų mokslų. Anksti pamėgau skaityti ir galėdavau tai daryti be sustojimo. Mokykloje žaidžiau šachmatais, net dalyvaudavau varžybose. Vėliau ėmė patikti tautiniai šokiai, dalyvaudavau Dainų šventėse. Prisiminus tai, kas buvo prieš daugiau nei trisdešimt metų, romantiškai ima atrodyti netgi jaunųjų fizikų mokyklos „Fotonas“ uždaviniai, nors savo noru joks velnias nebūtų manęs ten nuginęs, jei ne mano fizikos mokytojas.

– Kokią save prisimenate mokykloje?

– Nebuvau labai stropi mokinė, nes „kalti“ mintinai man nepriimtina, tačiau mokytis nebuvo sunku. Vis dėlto mokykloje labiau patiko tai, ką veikdavome po pamokų ar tarp jų. Pamenu, dešimtoje klasėje diskotekas rengę klasės vaikinai gavo raktus nuo aparatūros sandėlio. Jį ta proga panaudojome kirpyklos paslaugoms, visi jie mikliai buvo apkirpti tuomet madingu „Depeche mode“ stiliumi. Pažiūrėjus į nuotraukas – visai neblogai. Dabar toje „kirpykloje“ mokyklos muziejus, tačiau šukuosenų galerijos nėra.

– Apie kokią profesiją galvojote ankstesniais mokyklos metais?

– Apie žurnalistiką ėmiau galvoti gana anksti, nes mokykloje labai mėgau skaityti Ernesto Hemingvėjaus knygas ir nutariau užaugusi būti tokia kaip jis. Apskritai, skaityti ir rašyti mėgau labiau už viską, todėl be retų pakvailiojimų, kad būsiu kas nors kitas, dėl žurnalistikos daug klausimų nekilo. Gana naivu ir kvaila, turint galvoje, kad tuomet buvo gūdus sovietmetis, žiniasklaida cenzūruojama ir „perestroika“ (persitvarkymas) dar buvo nelabai prognozuojama. Draugai tuomet juokdavosi – „kalbėsi per „Amerikos balsą“? Ir nutiko gi taip, kad kalbėjau daugiau nei 10 metų.

– Dirbti pradėjote dar studijuodama. Kokia buvo viso to pradžia?

– Rašyti laikraščiui pradėjau dar mokydamasi mokykloje. Pirmąją žinutę išspausdino gal kokioje penktoje klasėje, apie kažin kokį konkursą ir jo nugalėtojus. Panašiai rašinėjau keletą metų, nes stojant į Vilniaus universitetą reikėjo pateikti publikuotų rašinių iškarpas.

Tikresnė žurnalistika prasidėjo Sąjūdžio metais – kartu su Kretingos sąjūdininkais išleidome „Žemaičių tiesą“, būdama Vilniuje aplinkosaugos temomis rašiau „Žaliajai Lietuvai“, kuri glaudėsi viename Mokslų akademijos kambarėlyje, 1988 m. pradėjau dirbti Sąjūdžio informacijos agentūroje. Čia pamačiau tikrąją žurnalistiką ir profesionalius žurnalistus. Tuomet nutriušusioje palėpėje Teatro sąjungos patalpose (jose buvo Sąjūdžio būstinė) virė tikras žurnalistų darbas, rinkti ir pateikti informaciją mokėmės iš Vakarų žurnalistų ir iš savęs. Taip atsiradau „Amerikos balse“ ir supratau, kad Hemingvėjumi gal ir netapsiu, bet žurnaliste būti tikrai noriu ir galiu. 

– Kurioje iš žiniasklaidos sričių labiausiai patiko dirbti?
 

Labiausiai man patiko radijas. „Amerikos balso“ metais išmokau, kas yra subalansuota informacija ir nešališki būdai ją glaustai pateikti.

Vėliau, kai jau dirbau radijo stočių „M-1“ grupės žinių tarnybos vadove ir kartu pati rengiau žinias, dar labiau į kraują įaugo įprotis pateikti informaciją trumpai, be jokio nereikalingo žodžio. Dabartinių „M-1“ ir „M-1 Plius“ žinių formatas nedaug pakito nuo to, kurį sukūrėme pradžioje. Turbūt dėl to, kad buvo gerai parengta, o žinoti, kad kažką esi padaręs neblogai, visuomet malonu.

Radijas ir dabar patinka, prireikus pavaduoju kolegas Lietuvos radijuje. Eteryje esi pats vienas su klausytoju – tik jis ir tavo balsas. Taip, televizijoje pateikiama informacija yra lengviau įsimenama, tačiau radijuje esi mažiau priklausomas nuo to, ką ir kaip padarys kiti žmonės.

– Esate laidos „Teisė žinoti“ vedėja. Kokia Jūsų kasdienybė?

– Iš vienos pusės monotoniška, nuo antradienio imi pabusti su mintimi „apie ką bus laida“. Iki pirmadienio kažkaip reikia atsirinkti ir apsispręsti, susikviesti pašnekovus ir suprasti, ko svarbu paklausti, ko nelabai, kurį klausimą adresuoti vienam ar kitam laidos dalyviui. Monotonijos visai nėra, jei pažvelgsi į viską tuo kampu, kaip greitai keičiasi įvykiai ir visi planai gali apsiversti per pusvalandį, jei atsitinka kažkas svarbaus ir netikėto. Suplanuoji laidą, pasikvieti žmones, parengi anonsą, ir še – atsistatydina Popiežius. Tuomet viską darai iš naujo. Tik laiko pasiskaityti rūpima tema turi mažiau. Vieną kartą, bankui paskelbus apie veiklos sustabdymą, visam pasiruošimui turėjau vos penkias valandas.

– Prisiminusi save mokykloje ar universitete, ką sau patartumėte?

– Greičiausiai viską daryčiau taip pat. Tačiau man lengva tai sakyti, nes vis dar mėgstu tai, ką darau. Kitiems patarčiau ieškoti tol, kol ras. Nelabai įsivaizduoju, kodėl žmonės dirba darbą, kurio nemėgsta tiek, kad net gali jų veide perskaityti. Abejojantiems nuoširdžiai patarčiau neskubėti. Žinau, kad spaudimas „kur stosi, kuo būsi“ mūsų visuomenėje yra didžiulis, bet aš iki šiol nesuprantu, kodėl mes liepiame dėl viso likusio gyvenimo profesijos apsispręsti kone paauglystėje, kai mokykloje reikia pasirinkti, kokių dalykų mokytis mažiau, kokių daugiau.

Daugumos sprendimą nulemia tėvai, tačiau ne tėvams, o jų vaikams reikės dirbti vieną ar kitą darbą. Gerai, jeigu tėvų norai sutampa su vaikų norais ir gebėjimais. Jei ne, patarčiau ne abejojantiems dėl profesijos pasirinkimo vaikams – patarčiau jų tėvams – leiskite vaikui neskubėti, patarkite kuo daugiau iš anksto domėtis būsima profesija, ieškokite būdų „iš arti“ pamatyti profesiją – per vasaros atostogas ar baigus mokyklą. Sakysite, už tokią praktiką niekas nenori mokėti? Patirtis, padedanti suprasti, patiks ar ne pasirinktas darbas, verta žymiai daugiau, negu keleto mėnesių alga.

Galima registruotis iki birželio 21 dienos

„Kam to reikia?!” skelbia šį interviu siekdami priminti, kad šalies mokiniai gali dalyvauti Šešėliavimo konkurse. Dalyviai kviečiami siųsti motyvacinius laiškus iki birželio 21 d. el. paštu info@kamtoreikia.lt. Laiške reikia nurodyti savo vardą, pavardę, amžių ir miestą bei atsakyti į klausimą: „Kodėl norite praleisti dieną su pasirinktu profesionalu?”. Geriausių laiškų autoriai turės progą praleisti dieną kartu su jų pasirinktu profesionalu. Iniciatyvoje dalyvauja VMG vadovas Alfas Ivanauskas, biotechnologijų mokslininkas Daumantas Matulis, žurnalistė Rita Miliūtė ir „Swedbank“ Personalo departamento vadovė Milda Autukaitė.