Tinklalapio logotipas
Grįžti

Kompozitorius Titas Petrikis – „Nereikia bijoti rizikuoti“
event 2015-06-23 domain Lietuvos vaikų ir jaunimo centras

Kompozitorius Titas Petrikis – „Nereikia bijoti rizikuoti“

Birželio 11 d. Globalaus jaunimo festivalyje, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, kompozitorius Titas Petrikis su moksleiviais kalbėjosi apie slenksčius, kuriuos jam pačiam teko perlipti. 

Titas Petrikis – muzikos kino filmams kūrėjas, išleidęs net 7 savo kūrybos albumus, 2014 m. įgijęs muzikos kūrimo filmams mokslų daktaro laipsnį Bormuto universitete –akademijoje, Anglijoje. Tai žmogus, pelnęs tarptautinį pripažinimą – tai patvirtina jo apdovanojimai „Peer Raben“, „Sidabrinė gervė“ ir kt. Nuo 2012 m. kompozitorius tapo Europos kino akademijos (EFA), 2013 metų – Lietuvos kino akademijos narys. Globalaus jaunimo festivalyje jis vedė paskaitą, kurioje pasakojo apie save patį, savo praeitį, slenksčius, kuriuos jam teko perlipti, gyvenimo sunkumus. Jo pagrindinė paskaitos mintis: „Nereikia bijoti kažką keisti. Dažnai žmonės lieka savam mieste ir daro tai, kas jiems yra patogu, kur yra taip vadinama komforto zona, užuot išvažiavus studijuoti ar dirbti svetur. Nors ir neilgam. Ten įgyta patirtis ir praleistas laikas išliks jūsų atmintyje, o komforte praleisti metai nublanks ir taps prarastais ir bereikšmiais.“ Paklausinėjus jo plačiau, užsimezgė įdomus pokalbis–interviu.

Kokiu tikslu jūs atėjote į Globalaus jaunimo festivalį?

Galiu prisidėti prie savanoriavimo, prie labdaros, nes tai yra paskata: jeigu mano pasidalinimas sava patirtimi gali kažkam suteikti minčių, idėjų, padrąsinti juos imtis įgyvendinti savo svajones, kas yra labai svarbu mums čia, Lietuvoje – žmonės neturėtų bijoti įgyvendinti savo svajones. Mano užduotis – paskleisti tokią žinutę.

Jūs paskaitos metu minėjote savo pažįstamojo mintis: sakėte, kad jo didžiausia problema buvo baimė rizikuoti. O jūs pats esate rizikingas žmogus? Ar mėgstate rizikuoti?

Be abejo, mes turime suvokti, kokia rizika yra adekvati, o kokia  – „beprotinė“. Jeigu aš galvoju, kad per pusvalandį galiu nuvažiuoti nuo Vilniaus iki Kauno, dėl to važiuosiu labai greitai, viršysiu greitį ir rizikuosiu, tai yra nepamatuota rizika. Ką yra svarbu suprasti, kad ateina momentas gyvenime, kai mes turime priimti sprendimus, mes turime išeiti iš tos patogios, mums įprastos aplinkos, ir daryti tam tikrus sprendimus, tobulėti, nes tai paverčia gyvenimą vertingu ir įdomiu, mes prisimename momentus, kai mes išeidavome iš komforto zonos ir mėgindavome kažką padaryti naujo. Palyginimui, aš lygi šių dienų šiuos dalykus sprendžiu: profesijos pasirinkimo klausimai kai tau yra 15–16 metų ir kai tu jau esi profesijoje 35 –erių, tu vis tiek turi nuolat savęs klausti: „Kaip man sekasi?“ „Ar aš turiu kažką keisti?“. O šis mano draugo pavyzdys tai ir parodo: kai jis nugyveno gyvenimą, jis galėjo įvardinti, jog kada jis patogiai gyveno ir viskas buvo rutina – plaukė pasroviui, tie metai praėjo blankiai, palyginus su tais laiko tarpais, kai priiminėdavo sprendimus ir, iš tikrųjų, ten ne tiek rizika, kiek naujovių atsiradimas gyvenime.

O kokie jūsų atsakymai į klausimus „Ar reikia kažkokių pakitimų“ ? Ar reikia jums kažką keisti?

Nuolatos – taip sudėtas gyvenimas. Galbūt tai nėra kažkokie ekstremalūs pokyčiai kas metus, bet gyvenimas nuolat reikalauja prisitaikymo prie naujų aplinkybių, turimos informacijos įvertinimo. Tarkime, ir atsakant į klausimą „ Ar man patinka ta sritis? Kažkoks projektas?“ . Kai tu pereini tai, įgauni patirties, tu gali atsakyti į tą klausimą daug geriau. Juk dažnai pagalvojame „ Kas būtų jeigu daryčiau taip ar anaip?“ Mes tiek daug jėgų švaistome tuščiai, galvodami „Kaip būtų, jeigu .... “ , užuot tas jėgas skirti tam, kad padarytum tai. Atsakymas į tuos klausimus, kai tu pabandai, yra išlaisvinantis, nes tu patiri, tu žinai, kaip yra, ir tu gali atsakyti: ar man tai patinka, ar ne? Tarkime, aš manau, kad man taip patiktų dviračių sportas, maratonų bėgimas, kad aš tiesiog svajoju, ir matau, kaip aš bėgioju. Tai vietoj to, kad tu kiekvieną kartą svajotum ir žiūrėtum per televizorių, kaip kiti žmonės bėgioja, tu pats išbėk į lauką, susirask bendraminčių ir pasižiūrėk, ar toje terpėje tau patinka, ar ne? Ar tau patinka tas maratonų bėgimas? Jeigu taip – tai tu atrasi savo sritį, o jeigu ne – galėsi ramiai palikti šią kryptį, žinodamas, kad jau pabandei ir supratai, kad tai ne tavo.

Trumpam grįžtame prie globalizacijos temos. Kas jūsų akimis yra ta mįslinga globalizacija? Ką ji duoda pasauliui?

Gera naujiena ta, kad žmogus savo egzistencinius klausimus, iš esmės, visą laiką sprendžia tuos pačius: „Ką mums daryti gyvenime?“ „Kokia mano misija šiam pasaulyje?“ .Tokius klausimus sprendė ir senovės Romėnai ir dvidešimto amžiaus žmonės. Sprendžiame ir mes. Skiriasi tik istorinis ir socialinis kontekstas. Globalizacija, kas tai yra? Tai paspartėjusi technologijų sparta, galimybė keliauti – dabar pasaulis yra pakankamai atviras, tad tu gali keliauti visur – nėra taip kaip prieš  30 metų: du politiniai blokai, kur iš vieno į kitą nepateksi. Globalizacija mums suteikia naujas technines priemones, pasaulis tampa atviras, pasiekiamas – jomis reikia naudotis. O tam, kad mes jaustumėmės tame pasaulyje gerai, galime ieškoti sprendimų istorijoje: pasižiūrėti, kaip problemas sprendė žmonės anksčiau.

O, pavyzdžiui, muzikai globalizacija turi įtakos?

Be abejonės. Kaip ir kitos sritys, muzika yra stipriai veikiama internetinių technologijų, tai, kad muzika yra pasiekiama bet kada, bet kur, tai, kad kuriant galima bendradarbiauti su muzikantais iš viso pasaulio: tu gali susirinkti įrašams smuikininką iš Malaizijos, boso gitaristą iš Niujorko, o būgnininką iš Londono ir tu gali kurti tą patį kūrinį. Taigi, pasikeičia aplinkybės, kaip mes dirbame. Su savo privalumais ir trūkumais, aišku. Privalumai yra tie, kad mes turime galimybę taip dirbti. Didžiausias trūkumas, tikriausiai, yra, kad mums yra sunkiau išlaikyti savo veidą, nes turime visko tiek, kad turi dirbti su savimi ir atsakyti į klausimą „Kas tu toks esi? Ir kokią žinutę tu nori perteikti?“

Tad galima teigti, jog pritariate, kad išlikti unikaliam yra labai sunku?

Nors aš ir sakau, kad tai yra gan sunku, manau, kad dėl šito nereikia labai sukti sau galvos, ir visgi užsiimti daugiau kūryba. Kalbant apie neigiamą pusė: jeigu tu žiūrėsi, kaip kuria vienas, kitas, tai tu niekad nebeturėsi laiko kurti savo. Jeigu turi pašaukimą kurti, tai tuo ir užsiimk. Reikalingas sveikas atsiribojimas: kiek laiko skiri tam, kas vyksta pasaulyje ir kiek kažkam, kas susiję su tavimi pačiu.

Kalbant apie pačią kūrybą: kas įkvėpia jus kurti? Ar turite savo „mūzą“?

Aš manau, kad gebėjimas kurti yra didžiulė Dievo dovana. Kai būna tie kūrybiniai impulsai, vadinami „įkvėpimais“ – nustebina, kokia tai yra iš tikrųjų dieviška būsena, suteikiama žmogui. Momentinė būsena. Kodėl Dievo dovana? Nes šis patyrimas trunka tik akimirką – tave aplanko didžiulis noras išreikšti tai kūrinyje, nesvarbu, ar tai būtų dailė, ar literatūros kūrinys, ar muzika... Ir tu matai, kad tiesiog transliuoji tas mintis, tas idėjas, kurių šiaip kasdieniniame gyvenime prisėdęs bet kada negalėtum. Tas momentas yra magiškas, stebuklingas ir tu gali tai paversti meniniu kūriniu. Dėl to, mano manymu, tai yra stebuklas...

Kaip sakoma: „Per prievartą nieko gero neparašysi...“

Ne tai, kad per prievartą.. Čia yra toji profesinė pusė – tau kartais tiesiog tenka sukurti tam tikrą muzikinį kūrinį, tu negali laukti tik to įkvėpimo ir galvoti, kad kursi tik tuomet, kai jis atsiras. Tai yra profesija, mes turime, pavyzdžiui, sekančiam antradieniui pateikti 10 minučių kino muzikos, tai negali laukti sekmadienio vildamasis, kad ateis žinutė iš viršaus. Tu imi dirbti čia ir dabar. Profesiniai įgūdžiai padeda su tuo susitvarkyti. Bet kalbant apie įkvėpimo momentus, kai tu tiesiog girdi, kaip suskamba gamtos harmonijos sąskambiai, tai šie kūriniai yra stebuklingi.

Paskaitos metu rodėte vieno ir to paties filmo variantus: be muzikos ir trimis muzikos variantais. Įsivaizduokime, kad yra du filmo variantai: pirmasis: tik su žodžiais, antrasis: tik su muzika. Kuriuo atveju, jūsų manymu, jausmai gali būti išreikšti stipriau, emocionaliau?

Istorijoje buvo, kad tą patį filmą (čia mes kalbame apie tokį pereinamąjį laikotarpį, kai tik atsirado filmo garso technologija) statydavo ir be garso ir su garsu. Tai buvo reikalinga todėl, kad dar ne visi kino teatrai turėjo garsinę sistemą, daugelis jų rodė tik begarsį kiną. Jeigu bandytumėme lyginti, kuris filmas: ar vien tik su balsu, ar tik su muzika, yra emocionalesnis?.... Tai vienareikšmio atsakymo aš pasakyti negaliu. Dažnu atveju tai būtų labai skirtingi akcentai, niuansai, kurie šiuo atveju lemia labai daug. Balsas: kokioje intonacijoje jis yra ir kaip aktoriaus jis yra išsakytas – mums jis gali perteikti vienokią emociją, jeigu nėra muzikos, mes ją suprasime vienaip, su kitokia muzika, kaip buvo rodyta pavyzdyje, ji mums perteikiama dar kitaip. Vien tik muzika mums suteikia dar kitokią emociją. Taip variuodami mes galime suvokti, kiek skirtingų emocijų variantų galima sukurti.

Grįžkime į senesnius laikus – jūsų vaikystę. Kas iniciavo jus lankyti muzikos mokyklą – jūsų tėvai ar jūs pats?

Tie dalykai dažniausiai įvyksta natūraliai, kai tėvai stebi, kur vaikas linksta ir ką jis daro. Nuo pat vaikystės aš domėjausi instrumentu – pianinu. Buvo pabandymai, kurių metu buvo pastebėti tinkami parametrai: muzikinė klausa, ritmo pajutimas, todėl buvo nuspręsta pabandyti leisti man sieti gyvenimą su muzika. Kad ta kryptimi galima būtų eiti įvertino ir tėvai ir pedagogai. Tad sprendimas yra abipusis. Labai dažnas atvejis, kai tėvai nori realizuoti save savo vaikuose arba numatyti jiems kelią neatsižvelgiant į jų gabumus. Pavyzdžiui, jeigu aš, kaip tėvas, esu medikas, mano žmona irgi yra medikė ir mes visi esame medikai, tai ir atžalos turi eiti tėvų pėdomis ir būti mediku.  Vaikui yra sunku atsiriboti nuo tos profesinės auros, ypač jeigu abu tėvai yra tos pačios profesijos. Bet iš kitos pusės, kai tu stebi, kur link tavo vaikas krypsta, ten reikia ir bandyt, ten reikia ir žiūrėt, kokie yra jo  norai ir galimybės.

Kaip jūsų tėvai reagavo į jūsų nuosprendį nebetęsti mokslų muzikos mokykloje jų nebaigus?

Tai yra emocionaliai sunkus sprendimas. Kodėl mes apskritai bijome kažką keisti? Nes viskas pasikeičia. Nebeturime to, kas buvo. Mes nežinome to, kas bus. Pasikeičia aplinka, rutina, lūkesčiai, kai mes galvojom, kad einame link kažko, ir staiga nustojome eiti. Tas sprendimas, be jokios abejonės, buvo sunkus, bet jis nebuvo staigus: tam tikri ženklai rodė, kad būtent tas sprendimas – Muzikos mokykla – jis netiko. Reikėjo kažką keisti. Prie to einama palaipsniui. Ir nors jis buvo sunkus, jis tuo metu buvo geriausias toje situacijoje. Mes negalime galvoti: „kaip būtų, jeigu...“ , norėdami bent mintyse pakeisti savo praeitį, mes turime gyventi dabartimi, ir priimti geriausius sprendimus, kokius galime.

Ar buvo kažkoks lūžio taškas gyvenime, kuris paskatino grįžti į muziką? Kiek pamenu, jūs esate baigęs tarptautinius santykius ir dirbęs IT direktoriumi, o muzika buvo mėgėjiškai – šalia pagrindinės profesijos.

Taip. Iš tikrųjų, tai keli dalykai. Pirmasis tai maestro kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kuris buvo vienas iš mano mokytojų iš jaunystės laikų. Jis labai palaikė mano talentą. Tas yra labai svarbu, nes kai tu galvoji, kad kažką gali daryti, turi savo svajonę, tu turi turėti tam tikrą adekvatų palaikymą iš tos srities profesionalų, specialistų. Tai padeda tau įsitikinti, kad esi teisingame kelyje. Aišku buvo ir tokių atvejų, kai sakydavo, kad galbūt nereikėtų ta sritimi užsiimti, ir tai mane dar labiau uždegdavo tą daryti ir tarsi įrodyti sau ir visam pasauliui, kad mano pašaukimas yra prasmingas, jis mane įprasmina. Tad tiek įvertinimas tiek neįvertinimas kitų žmonių prisidėjo prie to, kad aš einu link tos profesijos. Dėl laužtinio įvykio – buvo toksai. Tai dalyvavimas vasaros mokykloje, kurioje kūrėme filmą, skirtą kompozitoriams, kad jie galėtų rašyti muziką. Toje stovykloje, aš, kaip laisvas klausytojas, norėjau pasižiūrėt patinka man tai, ar ne, dalyvauju tame visame procese, kuris, iš tiesų, man patiko, bendrauju su profesoriais, rodau savo darbus. Ir ten aš sutikau savo būsimą profesorių, Stefeną Doičą (Stephen Deutsch), kuris buvo vienas iš tos mokyklos mokytojų. Iš aš supratau, kad tai yra galimybė įgyvendinti mano svajonę. Man jie sako, kad turiu talentą, rašau muziką, bet, jeigu noriu tą dalyką daryti profesionaliai, turiu mokytis. Pagrindus turiu, bet to neužtenka. Aš klausiu: „Kaip aš galiu mokytis?“, o jie atsako: „tai stok mokytis į Angliją ir pasižiūrėsi.“ Pasakiau, kad į Lietuvos akademijas manęs nelabai priima. Toliau toks dialogas: „Na tai natas pažįsti? – Pažįstu. Grot moki? – Moku. Pas tave yra normalūs komponavimo pagrindai...“ na ir aš stojau ten. Kadangi tuo metu daug keliaudavau, susitariau apsilankyti Anglijos mokykloje, pasižiūrėt. Nuvažiavom, pabendravom... Tiesiog pasišnekėjom ir man pasakė: „Tai gerai, tu priimtas“. Buvo gruodis ir man iki gegužės buvo marios laiko apsispręst ar aš noriu ten mokytis. Vis galvojau, kaip ten priima. Aš buvau priimtas išimties tvarka, kaip gabus ir talentingas. Ir čia aš turiu du pasirinkimus – arba likti komforto zonoje su darbu, butuku, viskas sena, pažįstama, arba važiuot ir bandyt. Tai tas įvykis paskatino apsispręst. Blogiausiu atveju nuvažiavęs ten nebaigsiu mokslų ir netapsiu kompozitoriumi, geriausiu – rasiu atsakymus į „dūšioje“ slypinčius klausimą „ Ar aš noriu tai daryti, ar ne?“. Ir aš neturėsiu laukti 10 metų to atsakymo.

Ką galėtumėte palinkėti skaitytojams?

Imkite, darykite, bandykite ir bus ramu viduje. Nebijokite rizikuoti (nepamirškite, kad rizika turėtų būti adekvati). Pasaulis tobulėja, tobulėkite ir jūs kartu su juo – nepraleiskite galimybės atsiplėšti nuo patogios sofos savo bute, keliaukite, semkitės žinių iš kitų, juk tik iš tokių dalykų ir susidarys jūsų prisiminimai...

Su Titu Petrikiu kalbėjosi Karolina Savickytė

Daugiau informacijos www.lvjc.lt​