Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: G. Šeibokienė: „Specialiuosius ugdymosi poreikius lemia ne tik negalia, bet ir skurdas“
event 2015-09-16 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: G. Šeibokienė: „Specialiuosius ugdymosi poreikius lemia ne tik negalia, bet ir skurdas“
Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose mokosi apie 10 procentų vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Ši sąvoka apima ne tik įvairias fizines negalias, bet ir emocijų, elgesio sutrikimus, taip pat įvairius individualius ypatumus, dėl kurių gali kilti mokymosi sunkumų.
 
Specialiųjų ugdymosi poreikių tematika „Bernardinai.lt“ plačiau rašė 2007-aisiais. Nuo tada prabėgo gan daug laiko, vadinasi, pastarojoje srityje turėjo atsirasi nemažai pokyčių ir naujovių. Apie tai kalbamės su Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokiene.
 
Nuo 2011 m. keitėsi specialiųjų ugdymosi poreikių apibrėžimas. Kaip tai skamba šiandien?
 
2011 m. priimtos Švietimo įstatymo pataisos buvo svarbus posūkis ugdant vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Specialiojo ugdymo įstatymas neteko galios, pagrindinės jo nuostatos tapo integralia , neatsiejama bendros švietimo sistemos dalimi. Iš tiesų tai reiškia, kad turime keisti požiūrį apie specialiųjų ugdymosi poreikių asmenis ir galvoti apie tai, kaip galėtume juos atpažinti ir kurti optimaliausias sąlygas skirtingų ugdymosi poreikių tenkinimui, turime galvoti apie visų buvimą kartu, galimybių ieškojimą, kaip padėti kiekvienam vaikui, esančiam bendroje švietimo sistemoje. Iš esmės kalbame apie inkliuzinį ugdymą, kuris yra suprantamas kaip procesas, užtikrinantis kokybišką ugdymą(-si) visiems jo dalyviams, kai atsižvelgiama į kiekvieno mokinio, jo tėvų (globėjų, rūpintojų) lūkesčius, ugdymosi poreikių ypatumus, pagalbos ir paslaugų reikmes, užkertantis kelią „iškristi“ iš švietimo sistemos.
 
Švietimo įstatymo 2011 m. redakcijoje buvo patikslinta specialiųjų ugdymosi poreikių sąvoka. Taigi, pagal dabartinį Švietimo įstatymą – Specialieji ugdymosi poreikiai pagalbos ir paslaugų ugdymo procese reikmė, atsirandanti dėl išskirtinių asmens gabumų, įgimtų ar įgytų sutrikimų, nepalankių aplinkos veiksnių.
 
Vadinasi, kaip turintys specialiųjų ugdymosi poreikių jau pripažįstami ir išskirtinių gabumų vaikai?
 
Iš tiesų taip, kita vertus, absoliučiai visi gabūs, talentingi vaikai nelaikomi turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių. Tačiau išskiriama ta jų dalis, kuri nerealizuoja savo gebėjimų, tiesiog dėl to, kad jie „neatrandami“, ignoruojami, nepastebimi, neatskleidžiami. Jiems nesudaromos sąlygos išskirtinių gebėjimų plėtotei, dėl to kartais šie vaikai „iškrenta“ iš švietimo sistemos, nes jiems nesuteikiama reikalinga pagalba.
 
Kaip žinoma, ne visi žmonės priima ir suvokia informaciją tuo pačiu kanalu. Vieniems lengviau suvokiama ir įsimenama vaizdinė, kitiems – garsinė informacija, tretiems labai svarbus lytėjimas. Tačiau mūsų švietimo sistema labiausiai pritaikyta vadinamiesiems „vizualikams“, dėl to nesėkmių moksle priežastis gali būti tiesiog kitoks informacijos suvokimo kanalas. Ar Lietuvos švietimo sistemoje jau į tai taip pat atsižvelgiama?
 
Tai, apie ką jūs kalbate – bendroji švietimo koncepcija, teigianti, kad mes turėtume pastebėti kiekvieną vaiką ir pamatyti, kaip jis mokosi arba kaip pažįsta aplinką, priima ir apdoroja informaciją. Tai ypač svarbu dabar, kai virtualus pasaulis ima keisti realų. Kad mokykloje kiekvienam vaikui galėtų būti skirtas toks dėmesys, t. y. individualizuotas mokymas, yra didžiulis mūsų lūkestis ir siekinys. Deja, Lietuvos mokyklos tam dar nėra pasirengusios.
 
Turime pripažinti, kad ne visada šia kryptimi rengiami pedagogai ar tobulinama kvalifikacija. Dar vis dominuoja dalyko mokymas, o ne paieškos, kaip padėti kiekvienam mokiniui mokytis. Iš tiesų mokinys pats daug ką gali išmokti, jei mes, atsižvelgdami į jo individualų informacijos priėmimo būdą, atrasdami jo stipriąsias puses, jo mokymosi stilių, duosime jam atitinkamų užduočių arba mokysime, kaip naudotis ir kitokiomis mokymosi strategijomis. Idealus to pavyzdys yra suomiai, kurių vaikų mokymosi pasiekimai labai aukšti, kadangi būsimi pedagogai dar studijuodami mokosi, kaip padėti vaikui mokytis.
 
Vis dėlto norint ugdyti personalizuotai, tikriausiai labai svarbus ir mokinių skaičius klasėje? Sunku įsivaizduoti, kaip tą gali padaryti mokytojas, vienu metu dirbantis su 30-čia mokinių...
 
Mes tiesiog turime labiau pasitikėti mokiniais, kurie daug ką gali ir patys. Nes visi vaikai iš tikrųjų nori mokytis, tik mes per greitai juos nuvertiname. Turime labai gerai pažinti savo mokinius, pagal tai paruošti jiems užduotis, leisti mokiniams mokytis vieniems iš kitų, kartu su kitais, įgalinti mokinius teikti per pamoką vienų kitiems reikalingą pagalbą.
 
Grįžtant prie specialiųjų ugdymosi poreikių – kada šia tema apskritai buvo pradėta kalbėti Lietuvoje ir imtas jai skirti didesnis dėmesys?
 
1991 m. Švietimo įstatymas įteisina, kad visi vaikai „mokytini“, nes ligi tol egzistavo diagnozė „nemokytinas“. Tais pačiais metais priimamas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. 1993 m. Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos nutarimas: Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai gali mokytis įprastose klasėse/grupėse; specialiosiose klasėse/grupėse ir iš dalies įprastose ir specialiosiose klasėse/grupėse; 1998 m. priimamas Specialiojo ugdymo įstatymas.
 
Tačiau, viena yra tai, kas rašoma dokumentuose, o kita – realybė. Visai neseniai sulaukiau skambučio iš labai nustebusio vienos savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus darbuotojo, kadangi viena mama iš sveikatos priežiūros įstaigos jiems atnešė pažymą, kurioje pasakyta, kad jos trylikametis sūnus apskritai neturėtų būti mokomas. Taigi, nors jau praėjo daugiau kaip 20 metų, požiūris ne visur pasikeitė.
 
2003 m. įstatymiškai atsirado visas švietimo pagalbos blokas, kaip pagalbos sistema specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Atsirado labai aiški kryptis, kad mes turime siekti, kad visi vaikai galėtų mokytis bendrojo ugdymo mokyklose. Ir manau, jog šios krypties yra nuosekliai laikomasi, nes galime pasidžiaugti, kad šiandien 93 procentų Lietuvos vaikų mokosi bendrojo ugdymo mokyklose.
 
Palyginti su kitų šalių statistiniais duomenimis, mes nuo jų niekuo neatsiliekame, tačiau skaičiai ne visada viską atskleidžia. Labai svarbu, kaip specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai patys jaučiasi bendrojo ugdymo mokykloje, – o čia dar turime daug ką nuveikti. Mūsų siekis – realus inkliuzinis ugdymas. Tai taip pat apima ir grįžusius iš užsienio, ir romų tautybės vaikus, ir galbūt vaikus iš kitų kultūrų ar religinių įsitikinimų šeimų. Jei mes nepaisome šių ypatumų ir į juos neatsižvelgiame, jie gali tapti tam tikrais kliuviniais, dėl kurių vaikui kyla grėsmė atsidurti už mūsų švietimo sistemos ribų.
 
Ar įstatymais nustatytas procentas vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, kuris gali būti vienoje klasėje?
 
Yra nustatyta, kad vaikas, turintis didelių arba labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, besimokantis bendrosios paskirties klasėje, skaičiuojamas kaip du mokiniai. Tad jei klasėje yra trys tokie vaikai, joje turi mokytis ne daugiau kaip 27. Be to, jei klasėje yra didelių arba labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas, jam turi būti skiriamas mokytojo padėjėjas.
 
Specialiųjų ugdymo poreikių tema „Bernardinai.lt“ plačiau rašė 2007 m. Praėjo nemažai laiko. Kaip vertintumėte pagalbos vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, dinamiką per tą laikotarpį? Kokia situacija yra šiandien? Pavyzdžiui, ar sumažėjo specialiųjų mokyklų skaičius daugiau vaikų integravus į bendrosios paskirties ugdymo įstaigas?
 
Kalbant apie mokinių skaičių specialiosios paskirties mokyklose, tai jis sumažėjęs beveik 20 tūkstančių. Tai leidžia manyti, kad vyksta integracijos procesas ir vis daugiau vaikų lanko bendrosios paskirties mokyklas. Kita vertus, neturime atmesti demografinių pokyčių. Juk, kaip žinoma, kasmet į Lietuvos mokyklas susirenka dviem trim tūkstančiais mažiau pirmokų nei ankstesniais metais.
 
Šiandien Lietuvoje yra 47 specialiosios paskirties mokyklos, ir pastebime, kad pastaraisiais metais mokinių skaičius šiose mokyklose šiek tiek didėja.Pagrindinė priežastis – savivaldybėms tai naudinga finansiškai, nes, 2011 m. joms perėmus specialiąsias mokyklas iš apskričių, valstybė skiria lėšas ugdymui ir ūkio išlaikymui atsižvelgdama į mokykloje esančių mokinių skaičių.
 
Kita priežastis – vaikai, kurie lankė bendrosios paskirties mokyklas, negavo ten pakankamos pagalbos, todėl atsiranda poreikis rinktis mokyklas, kuriose sukoncentruotos labai didelės specialistų pajėgos.
 
Todėl mes šiandien bandome analizuoti to priežastis ir svarstome, kokių reikėtų imtis veiksmų, kad padėtume vaikams gauti reikalingą pagalbą kuo arčiau jų gyvenamosios vietos. Mūsų vizija – mažinti vaikų skaičių specialiosios paskirties mokyklose, tačiau tai nereiškia, kad visus vaikus, esančius tokiose mokyklose, mes sėkmingai integruosime į bendrosios paskirties mokyklas. Siekis – mažinti specialiųjų mokyklų dydį. Jų pertvarka yra neišvengiama.
 
Šiandien esama specialiųjų mokyklų, kuriose mokosi po 200 vaikų. Tokia didelė vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, koncentracija vienoje vietoje prilygsta jų izoliavimui nuo visuomenės. Planuojame tokių mokyklų išskaidymą – kad kiekvienoje savivaldybėje atsirastų vieta, kur būtų galima teikti ugdymą ir reikalingą pagalbą vaikams arčiau jų namų.
 
Taip pat reikėtų daugiau mobiliosios pagalbos, nes kai kuriose mažose mokyklose nėra specialistų dėl nedidelio finansavimo krepšelio, todėl kartais reikia specialistą pavėžėti iki mokyklos, kurioje mokosi vaikas, kuriam reikia pagalbos, o kartais patį vaiką nuvežti į tam tikrą specializuotą ugdymo centrą, kur jis šią pagalbą gautų.
 
Nemažai tėvų ir netgi pedagogų baiminasi, kad į bendrosios paskirties mokyklas integravus visus vaikus, turinčius netgi sunkių sutrikimų, nukentės eiliniai vaikai. Pavyzdžiui, klasėje esant vaikui, turinčiam rimtų elgesio sutrikimų, vesti pamoką gali tapti sunkiai įmanoma...
 
Kalbėdami apie inkliuzinį ugdymą, mes turime labai aiškiai suvokti, kad privalome ieškoti paties tinkamiausio sprendimo, kada vaikui naudinga būti bendrojo ugdymo mokykloje, o kada galbūt jam geriau atskiroje institucijoje Tad niekas neplanuoja mechaniškai visų vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, perkelti į bendrosios paskirties mokyklas.
 
Specialiosios paskirties mokyklos tikrai išliks, nes ne visais atvejais galima integruoti vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių į bendrosios paskirties mokyklas, ypač kalbant apie emocijų ir elgesio sutrikimų turinčius vaikus. Taigi turime galvoti apie tai, kokias institucijas kursime šiems vaikams. Tokiose institucijose turi būti kompleksiškai teikiamos sveikatos priežiūros, socialinės, švietimo pagalbos ir ugdymo paslaugos, turi būti taikomas kooperuotas finansavimas. Pirmas tokios naujos įstaigos steigimas modeliuojamas Kaune.
 
Kai kuriose bendrosios paskirties mokyklose vaikai, turintys rimtų specialiųjų ugdymosi poreikių, mokomi specialiosiose klasėse. Galbūt didesnis tokių klasių skaičius galėtų pakeisti specialiąsias mokyklas?
 
Manau, kad specialiosios klasės yra viena iš alternatyvų specialiojo ugdymo mokykloms, nes skirtingose Lietuvos vietose vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, skaičius yra labai netolygiai pasiskirstęs. Kai kur jų gali būti labai mažai, tad tokiu atveju kurti specialiąją mokyklą tikrai nėra logiška. Taigi, čia reikalingas itin atsakingas savivaldybių sprendimas, kokiais atvejais kokia forma vaikui ir savivaldybei yra geriausia. Mes turime naudoti visas formas, kokias turime, ir ieškoti optimaliausio sprendimo.
 
Kalbant apie tai, kas atsitiko per tuos septynerius metus, pats didžiausias proveržis yra tai, kad Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva pradėta telkti tarpinstitucines pajėgas sprendžiant vaikų, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių dėl nepalankių gyvenimo sąlygų, dėl to, kad auga socialinės rizikos ar socialinę atskirtį patiriančiose šeimose, kurių skaičius nuolat didėja. 2011 m. yra 3 ministrų (švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo) pasirašytas bendras įsakymas dėl kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų vaikams nuo gimimo iki 7 metų ir jų šeimoms.
 
Neseniai švietimo ir mokslo ministro sudaryta darbo grupė parengė tarpinstitucinį veiksmų planą, kuris apima penkių ministerijų veiklas – Vidaus reikalų, Teisingumo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo. Tai –kompleksinės pagalbos teikimo ir specialiųjų mokyklų, specialiojo ugdymo centrų veiklos 2015–2017 m. gerinimo planas, siekiantis išplėsti kompleksinės pagalbos teikimą vaikams iki 18 metų, o didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių – iki 21 metų. Taigi savivaldybėse turėtų atsirasti žmonių, koordinuojančių šiuos procesus –tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių, turėtų būti plečiamos bendruomeninės paslaugos vaikams ir šeimai, turėtų atsirasti atvejo vadybininkai, kurie dirba drauge su specialistų komanda, kol išsprendžiama konkreti vaiko ir šeimos problema.
 
Prieš 8 metus buvo teigiama, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turi kas 10 Lietuvos moksleivis. Kokia yra dabartinė situacija?
 
2014 metų duomenimis, bendrojo ugdymo mokyklose buvo apie 11 procentų vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių.
 
Kas ir kaip nustato, kad vaikas priklauso šiai kategorijai?
 
Tiek darželiuose, tiek mokyklose pirminį vertinimą atlieka mokyklos vaiko gerovės komisijos.
 
Jei vaikui kas nors nesiseka, kyla elgesio problemų, mokytojas ,suderinęs su tėvais, kreipiasi į šią komisiją, kuri sprendžia, kokios pagalbos vaikui reikia. Jei atvejai sudėtingesni, komisija pati negali atlikti vertinimo ir nustatyti specialiųjų ugdymosi poreikių lygmens, vaikas siunčiamas į pedagoginę-psichologinę tarnybą, kur atliekamas jo įvertinimas ir išvadoje parašoma, kokie yra jo specialieji poreikiai ir kokios pagalbos jam reikia. Tada mokykloje švietimo pagalbą teikiantys specialistai drauge su mokytojais jam pritaiko užduotis, arba programą, o esant itin dideliems specialiesiems ugdymosi poreikiams – skiria individualų mokymo planą.
 
Kitas kelias – kai vaiko problemą pastebi patys tėvai ir kreipiasi į pedagoginę- psichologinę tarnybą bei atneša jos pažymą mokyklos vaiko gerovės komisijai, kuri vėlgi ieško būdų, kaip vaikui padėti.
 
Per pastaruosius metus įvyko labai didelis šuolis, kalbant apie ankstyvą vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių nustatymą. Pedagoginės-psichologinės tarnybos jau turi įrankių, padedančių nustatyti specialiuosius ugdymosi poreikius nuo gimimo. Laiku suteikta pagalba padeda sumažinti ar visai pašalinti specialiuosius ugdymo poreikius.
 
Ikimokykliniame amžiuje tarp 4 ir 6 metų yra gan didelis skaičius vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių – praėjusių metų duomenimis, jis siekia 13 procentų. Labai daug iš jų – logopediniai poreikiai, kurie turi labai didelę įtaką skaitymo bei rašymo gebėjimams. Tačiau jei su vaikais dirbama, šios problemos įveikiamos.
 
Kokios šiandien didžiausios problemos, kliūtys, iššūkiai, kalbant apie specialiųjų ugdymosi poreikių patenkinimą?
 
Vis dar susiduriame su nepalankiomis nuostatomis specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų atžvilgiu.
 
Ypač sunkiai tenkinami vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų, poreikiai, nes tam trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo, komandinio darbo mokykloje, trūksta mokytojų padėjėjų. Didėja vaikų, augančių nepritekliaus arba skurdo sąlygomis, skaičius. Kalbant apie skurdą ir atskirtį, Lietuva tarp Europos šalių yra ketvirtoje vietoje nuo galo – blogiau yra tik Bulgarijoje, Rumunijoje ir Latvijoje.
 
Tyrimais įrodyta, kad vaikų, augančių nepalankiomis socialinėmis sąlygomis, pasiekimai yra apie 30 procentų prastesni nei kitų vaikų. Tad jei vaikas nepavalgęs, neišsimiegojęs, netinkamai apsirengęs, patyręs smurtą , išnaudojimą, apie gerus mokymosi rezultatus sunku kalbėti. Juk vaikas, nepatenkinęs bazinių poreikių, negali galvoti apie nieką kitą, kaip tik juos patenkinti. Deja, ne kiekviena mokykla to paiso, atkreipia į tai dėmesį. Taigi, šiandien vyksta diskusijos, ar mokykla turėtų teikti ir socialines paslaugas, rūpintis taip pat ir vaiko fizine, psichine bei socialine sveikata, ar ne. Kai kurios mokyklos mielai šias funkcijas prisiima, įsteigdamos socialinio pedagogo, socialinio darbuotojo pareigybes.
 
Kuriasi mokyklos – daugiafunkciniai centrai. Tačiau dalis mokyklų nori visiškai atsiriboti nuo įvairių socialinių funkcijų, švietimo pagalbos teikimo Dažniausia priežastis – nepakankamas finansavimas, nes yra per mažas mokinių skaičius.
 
O ar netrūksta specialistų, galinčių pagelbėti vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, finansinių išteklių?
 
Lietuvoje turime trijų lygmenų pedagoginės-psichologinės pagalbos modelį – mokyklos, savivaldybės ir nacionalinį. Tai reiškia, kad švietimo pagalbos specialistai dirba mokyklose, savivaldybių Pedagoginėse-psichologinėse arba Švietimo pagalbos tarnybose, o metodinė pagalba mokykloms ir tarnyboms teikiama Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centre.
 
Mūsų siekis – kad kuo daugiau pagalbos vaikas gautų ten, kur jis gyvena ir mokosi. Viena vertus, galime pasidžiaugti, jog Lietuvos mokyklose specialistų nuolat daugėja. 2007 m. vienam švietimo pagalbos specialistui vidutiniškai teko 223 vaikai, o 2014–2015 m. – 124. Kita vertus, turime daug kaimo mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kuriose nėra nė vieno švietimo pagalbos specialisto. 2013 m. duomenimis, buvo 43 proc. mokyklų-darželių, 35,4 proc. pradinių mokyklų, 22 proc. pagrindinių mokyklų, kuriose nebuvo specialistų. Mokyklose ypač trūksta psichologų, o ikimokyklinio ugdymo įstaigose – psichologų ir socialinių pedagogų.
 
Kalbant apie finansinę pusę, vaikai, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, gauna 35 proc. didesnį mokinio krepšelį, tačiau mažose mokyklose tikrai nepakanka lėšų, kad būtų įsteigti specialistų etatai, todėl iš tiesų šiandien nemažas skaičius mokyklų švietimo pagalbos specialistų neturi. Tačiau mokykla privalo tenkinti specialiuosius ugdymosi poreikius, nors ir neturėdama specialistų. Pagal Lietuvos teisės aktus, jei mokykla neturi specialistų, bet turi specialiųjų ugdymosi poreikių mokinių, ji turi sudaryti sutartį su pedagogine-psichologine tarnyba, kuri mokyklą aptarnauja.
 
Taigi, mechanizmas yra sukurtas, tačiau kadangi pedagoginėse-psichologinėse tarnybose specialistų skaičius yra nedidelis, gali būti, kad ta pagalba nėra tokia intensyvi, kad būtų veiksminga. Todėl, kalbant apie perspektyvą, mes galvojame, kad mobili specialistų pagalba turėtų būti itin plėtojama, o regionuose netgi atsirastų metodiniai bei išteklių centrai, kur būtų galima reikalui esant išsinuomoti ir specifinę įrangą (pvz., vaikams, turintiems didelę judėjimo negalią, klausos ar regos sutrikimų).
 
Taigi įvertinę esamą padėtį – kokios pagalbos labiausia reikia ir kokių sutrikimų yra daugiausia – ketiname, pasinaudodami Europos Sąjungos parama, tokius metodinės pagalbos ir išteklių centrus steigti.

 

Jurga Žiugždienė



​​​