Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Švietimo politikos perspektyvos Kretingos rajone
event 2015-09-17 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Švietimo politikos perspektyvos Kretingos rajone
Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą Kretingos rajono švietimo įstaigų vadovų konferencijoje rugpjūčio 28 d. Pranešėja – humanitarinių mokslų daktarė, Kretingos rajono savivaldybės Tarybos švietimo komiteto pirmininkė Jūratė Sofija Laučiūtė.
 
Suprantu, kad rajoninio lygmens politiko tekstas švietimo politikos tema yra tam tikra provokacija, nes šios politikos principus paprastai nustato Seimas bei Vyriausybė. Savivaldybės paprastai turi apsiriboti tuo, jog siekia įvykdyti Švietimo  ministerijos patvirtintas programas, stengtis kuo ūkiškiau ir veiksmingiau panaudoti šiam įgyvendinimui skiriamas lėšas. Gerai, kai pastarųjų pakanka. O jei ne? Ką tuomet daryti?
 
Tiesa, šiemet galime pasidžiaugti Vyriausybės skirtomis tikslinėmis lėšomis mokinių neformaliajam ugdymui, bet ant kulnų lipa naujos problemos. Tarp tokių ir naujausioji, ministerijos planuojamasis „Klasės krepšelis“. Dėl jo aš jau uždaviau klausimų gerbiamam Premjero patarėjui R.Vaitkui. Sulaukiau supratimo, bet ne atsakymo, nes atsakymus, matyt, duos tik ateitis.
 
Dabar gi, nepretenduodama į didesnę politiką, pasidalinsiu su rajono Švietimo komiteto planais artimiausiam pusmečiui.
 
Kaip nurodyta Vietos savivaldos įstatyme, Švietimo komitetas svarsto ir teikia pasiūlymus dėl racionalaus rajono švietimo įstaigų tinklo panaudojimo, prižiūri švietimo įstaigų veiklą ir pan. Todėl artimiausioje ateityje: 
 
a. Peržiūrėsime rajono švietimo įstaigų tinklą. Jis kelia rūpestį ne tik politikams, bet ir mūsų rajono moksleiviams, tad artimiausiu metu, kai tik rugsėjis įstos į savo klumpes, to darbo ir imsimės. Tarp probleminių rajono mokyklų – Grūšlaukės ir Jokūbavo pagrindinės mokyklos,kurių pagrindu ketinama steigti mokyklas – daugiafunkcius centrus; be to, bus vertinama jau veikiančių mokyklų –daugiafunkcių centrų Baubliuose ir Kartenoje veikla, plėtojama jų geroji patirtis.
 
b. Ypatingas dėmesys bus skiriamas mokinių maitinimo kokybės klausimams. Apie tai jau buvo pradėta kalbėti su mokyklų vadovais prieš vasaros atostogas, bet kalbų nepakanka.
 
c. Jau aptartas ir vakar patvirtintas rajono savivaldybės švietimo įstaigų  didžiausias leistinas pareigybių skaičius. Tikimės, kad jis atitinka įstaigų vadovų ir kolektyvų lūkesčius. Juolab, kad buvo dėmesingai atsižvelgta į darbo grupės rekomendacijas.
 
d. Švietimo komitetas yra numatęs baigti tai, kas buvo pradėta pereitais metais: rengti išvažiuojamuosius komiteto posėdžius, ir šiame etape lankytis rajono neformaliojo švietimo įstaigose. Bet jei kokiai nors mokyklai iš tų, kuriose komitetas jau lankėsi, mūsų bendravimas paliko neužmirštamai gerą įspūdį – pakvieskite, ir mes pasistengsime vėl apsilankyti. Šitas pasiūlymas – ne juoko dėlei, nes jis tiesiogiai susišaukia su vakar vykusioje respublikinėje konferencijoje išsakytomis švietimo ministrės mintimis: „Labai norėčiau, kad šiais mokslo metais švietimo bendruomenėje būtų kuo daugiau reikšmingų pokalbių, kad kiekvienoje situacijoje ieškotume permąstytų bendrų sutarimų geresnio mokymosi vardan“.
 
O išvažiuojamieji posėdžiai, be abejo, yra gera galimybė tokiems pokalbiams.
 
Įsidėmėtina, jog ši konferencija, kaip svarbiausias Respublikos švietimo elito mokslų metų renginys, buvo skirtas švietimo kokybei, mokinių mokymosi kokybei.
 
Iš ko susideda švietimo kokybė? Prisipažįstu, aiškaus apibrėžimo ministrės kalboje neradau, bet negalima nesutikti su ministrės išvada, kad pasaulio švietimo raidą atitinkančios kokybės Lietuvoje nėra. Belieka tikėtis, kad  pedagogai žino, ką ministrė turėjo galvoje, kalbėdama apie kokybę, ir imsis visų įmanomų priemonių, kad kokybė taptų geresnė.
 
Beje, Vietos savivaldos įstatyme taipogi numatyta, kad Švietimo komitetas gali (o gal privalo ?) nagrinėti ir teikti pasiūlymus bei išvadas dėl švietimo ir ugdymo programų. Įdomi funkcija, nes mes, rajono lygio politikai, atvirai kalbant, stokojame realių galimybių kaip nors įtakoti švietimo programas. Viena, tam reikia tam tikros kvalifikacijos, kurios dažnam rajono politikui stinga, antra, kaip žinome, itin ribojama teisė pašaliečiams dalyvauti pamokose be pedagogo ar  mokyklos vadovo sutikimo. O nedalyvaujant mokymo procese bent jau stebėtojo teisėmis sunku  ką nors pasakyti apie programas ar jas vertinti.
 
Be to, iki šiol nepastebėjau ir didelio Tarybos narių noro kaip nors įsijungti į programų svarstymą, aptarimą. Netgi kai kurie mūsų komiteto nariai bereikalingu ap(si)sunkinimu ir  formalumu laiko mokyklų vadovų ataskaitų analizę ir aptarimą. O juk  per tas ataskaitas Tarybos nariai turi retą galimybę detaliau susipažinti su švietimo įstaigoje  vykdomomis švietimo bei ugdymo programomis. Man ir praėjusioje kadencijoje, ir dabar tos programos itin rūpėjo, todėl stengdavausi  gilintis į pateikiamas ataskaitas. Aptikdavau labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, paaiškėjo, jog vienos mokyklos tautiniam, patriotiniam auklėjimui skiria patį minimaliausią dėmesį, kitos – kur kas didesnį, nors galimybės praktiškai visų yra vienodos. Vienos mokyklos ne formaliai, o gana išradingai dirba, kad moksleiviai daugiau skaitytų, o kitos per galvą nesiverčia. Ir  taip toliau.
 
Taigi, mokymo kokybė, be abejo, labai svarbu. Bet yra ir kitas, ko gero, dar svarbesnis aspektas: mokymo paskirtis.
 
 Prieš keletą metų susitikime su vienos mokyklos pedagogais pasiteiravau, kam jie   ruošia (moko, ugdo) savo mokinius: ar ugdo juos aktyviais Lietuvos valstybės piliečiais, kurie dirbtų čia ir mūsų visų labui, ar tik ruošia pigią  darbo jėgą užsieniui? Man buvo oriai atsakyta, kad svarbiausiu savo tikslu pedagogai laiko suteikti mokiniams kuo geresnes,  platesnes žinias, o kur ir kaip jas paskui mokiniai pritaikys, tai jau pačių moksleivių reikalas. 
 
Tuomet tokį atsakymą aš pavadinau neteisingu. Mano nuomonė nepasikeitė ir šiandien. O kad neatrodyčiau kokia nors keistuolė išsišokėlė, savo nuomonę paremsiu žinomais autoritetais.           
 
Filosofas Algis Mickūnas yra pasakęs, kad mokytojams ir švietimo politikams nuolat dera grįžti prie mokymo paskirties klausimo. Ir šį klausimą būtina kelti kaip tik tuomet, kai pajuntame, kad ne viskas švietime gerai.
 
O kad dabar švietime ne viskas gerai, atrodo, jaučiame visi. Kartais mūsų švietimo sistema dėl nesibaigiančių reformų ima panašėti į varną, įstrigusią degute: ištraukia snapą – įklimpsta uodega, ištraukia uodegą – įklimpsta snapas.... O kol varna vargsta, pakalbėkime apie humanitarinių mokomųjų dalykų – istorijos ir lietuvių kalbos bei literatūros – paskirtį.
 
Prisiminkime, kaip istorijos paskirtis nusakoma istorijos programoje. Teigiama, kad svarbiausias istorijos mokymo tikslas – „padėti mokiniams formuotis istorinę sąmonę, supratimą, kad šiandienos pasaulis, jo tvarka ir vertybės yra istoriškai sąlygotos ir kintančios“. Pabrėžiama, kad istorija padeda orientuotis gyvenime, projektuoti ateitį, kad „istorijos pažinimas turėtų padėti mokiniams tapti atsakingais ir iniciatyviais piliečiais, gebančiais aktyviai dalyvauti visuomenės ir valstybės gyvenime“.
      
Taigi, atrodo, viskas gerai, akcentuojama labai svarbi nuostata – padėti mokiniui suprasti, kad mūsų pasaulis yra sukurtas istorijos, sukurtas protėvių  ir kinta iš  kartos į kartą. Tačiau ar to pakanka? Ar nederėtų daugiau dėmesio skirti tam, kas tikrovei kintant išlieka? O išlieka – idėjos, vertybės, simboliniai vaizdiniai, laikysenos.
 
Kuo šitie išliekamieji dalykai taip svarbūs? Būtent jie – simboliniai vaizdiniai, idėjos, vertybės, laikysenos - sukuria tautinės ar politinės bendruomenės tapatybę, padeda jai išlikti savarankiškai. Ar šie pastovesnieji dalykai neturėtų sulaukti didesnės mokytojo, istorijos pasakotojo dėmesio?  
 
Taipogi vertėtų pamąstyti, ar mokyklose teikiamas istorinis pasakojimas gali pažadinti jaunimo rūpestį savos politinės bendruomenės likimu ir išlikimu? O juk tik iš tokio rūpesčio gali rastis „atsakingi ir iniciatyvūs piliečiai“ .
 
Tai tiek apie istoriją.
 
O ką galima pasakyti apie lietuvių kalbos, didžiosios  mokinių dalies gimtosios kalbos, programas?
 
Jau vien tai, kad lietuvių kalba daugumai mokinių yra tapusi nemėgstamiausiu dalyku, prilygintina skandalui ir yra vertintina kaip didžiausia moderniosios Lietuvos mokyklos nesėkmė. O kur dar raštingumo problemos, mokinių nenoras skaityti knygas, tapęs visuotine epidemija?
 
Danų princas Hamletas tokioje situacijoje tikriausiai pasakytų „Kažkas negerai Danų karalystėje“. Aš išdrįsiu sakyti: Kažkas labai negerai lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo programose, jei net moderniausios metodikos negali įveikti mokinių pasipriešinimo ir priešiškumo.
 
Beje, buvęs švietimo ministras Darius Kuolys pastebėjo, kad jei pedagogams priimtina tai, kas dabar vyksta Lietuvoje - jaunimo bedarbystė, visuotinė emigracija, svetimų papročių aklas sekimas – tada tik ir belieka gilintis į naujas ir naujausias metodines vingrybes.
 
Neseniai, bendraudama su keliais aukščiausios kvalifikacijos pedagogais, ekspertais, pusiau juokais mestelėjau mintį, jog šiandien metodika tampa padažu, kuriuo mėginama pagardinti neskanų patiekalą, šiuo atveju – programas. Pašnekovai, be abejo, buvo šokiruoti, bet kiek pamąstę ginčytis nesiryžo...
    
Tad kyla klausimas: ką šioje situacijoje gali padaryti rajono politikai? Nebent belstis į mokytojų lituanistų, ypač metodininkų, ekspertų lituanistinę-pilietinę sąžinę. Tik ar būsime išgirsti?
 
Įžymiausia mūsų literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė primena: „Kad istorija būtų įdomi, reikia turėti ir savo istoriją, ją kurti ir kurtis. Yra faktų, yra datų, kuriuos reikia žinoti, tai žmogaus, ne kompiuterio reikalas. Ir istorikai, ir lituanistai su tuo sutiks, suderinti nebūtina.
 
Literatūros istorija yra ir istorija, kultūros istorijos dalis. Martynas Mažvydas yra ir istorijos, ir literatūros reikalas. Jei pasieksime, kad lituanistai skaitytų istorikų vadovėlius, o istorikai – lituanistų, bus jau nemažai padaryta. Vytautas Didysis, sako istorikai, svarbiausias lietuvių istorijos herojus, o didžiuoju pirmasis Vytautą pavadino Maironis. Pavadino ir pakreipė istorijos žvilgsnį. Dalis mūsų istorijos yra sukurta literatūros. Suprantame, ką pasakojame vieni kitiems: mus jungia lietuvių kalba, mes kalbamės prigimties kalba, prigimties kalba yra ir labai gilios patirties kalba. Neturime bijoti minties, kad ne tik kalbame, bet ir jaučiame lietuviškai, perimdami tai, kas ateina iš mūsų protėvių. Kas nejaučia protėvių, to patirtis lieka pačiame paviršiuje.“
 
Tai tiek būtinųjų žinių apie Lietuvos istorijos ryšį su literatūra ir su lietuvių kalba. Neabejoju, kad rajono pedagogai, apie tai irgi galvoja, bet ar taikė, ar pavyko pritaikyti šitą  „pagalvojimą“ pamokose?
 
Jei jau ėmiau cituoti autoritetus, pateiksiu ir dar vieną autoritetą, Prūsijos filosofą Imanuelį Kantą, kurio suformuluoti klausimai yra tapę savotišku moraliniu imperatyvu:  kas aš esu, ką galiu žinoti, ką turiu daryti, ko galiu tikėtis?
 
Jei pedagogų ugdytiniai supras ir įsisavins šiuos klausimus, galima bus su palengvėjimu atsikvėpti:  Lietuvos ateitis atsidurs patikimose rankose.
 
O juk mes visi šito norime: ir pedagogai, ir moksleivių tėvai, ir  politikai.
 
Beje,  šiemet – regionų metai. O mes, žemaičiai, esame tvirti ilgamete savo genties patirtimi, kuri sako: kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus... Nepražus ir mūsų, žemaičių, mokyklos. Ir Lietuvos.
 
Ko ir linkiu mums visiems.