Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Audronė Pitrėnienė:„Kiekviena pamoka yra svarbi: ir kūno kultūra, ir menai, ir pilietinis ugdymas...“
event 2015-09-18 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Audronė Pitrėnienė:„Kiekviena pamoka yra svarbi: ir kūno kultūra, ir menai, ir pilietinis ugdymas...“
Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė šių mokslo metų šūkiu paskelbė – „nė vienos praleistos pamokos“. Pirmam mokslo metų mėnesiui įsibėgėjus, su ministre kalbamės apie pamokų svarbą, jų nelankymo priežastis ir galimybes išspręsti šią problemą.

Šių mokslo metų šūkis „nė vienos praleistos pamokos“. Bus siekiama padaryti, jog mokykloje nedingtų nė viena pamoka, kad renginiai vyktų po pamokų ir taip popamokinė veikla netrukdytų pamokoms. Kodėl buvo imta apie tai kalbėti?
 
Tai priminimas, kad pamoka yra pagrindinė mokyklos veikla: jei ji veiksminga, tai ir ugdymo kokybė gera. Viskas, kas vyksta pamokoje, turi būti skirta mokymuisi, o ugdymas orientuotas į kiekvieno vaiko pažangą. Juo labiau negali būti pamokos praleidžiamos. Žinoma, mokykloje reikalingi ir renginiai, ir įvairi popamokinė, projektinė veikla – tačiau viskas savo laiku.
 
Lietuvoje turime daug talentingų mokytojų, daug gerų mokyklų, tačiau tarptautiniu mastu mūsų mokinių pasiekimai yra vidutiniški. Pastebime didelį mokyklų veiklos kokybės netolygumą – ir ne tik atskirose mokyklose, bet ir atskirose savivaldybėse. Jį sumažinti ir pagerinti mokinių pasiekimus yra svarbiausias šių mokslo metų uždavinys. Tai įmanoma tik susitelkus į ugdymą, į jo kokybę, į kiekvieną pamoką – juk tai valstybės investicija į jauną žmogų, į jo ateitį.
 
Kad tikrai visos pamokos vyktų, nuo šių mokslo metų mokyklų vadovai galės sudaryti sąlygas nesančių pedagogų, pavyzdžiui, dalyvaujančių kvalifikacijos renginiuose, pavadavimui ir apmokėjimui už jį. Kitaip tariant, pamokų nebepraleis ir mokytojai – deja, iki šiol būdavo taip, kad mokytojui išvykus pamokų niekas nevesdavo.
 
Be to, mokiniui turi būti laiku teikiama pagalba. Kiekvienas mokinys gali gauti nemokamas mokytojų konsultacijas savo mokyklose – kaip ir numatyta bendruosiuose ugdymo planuose: 3 valandas per savaitę pagrindinio ugdymo programoje. Konsultacijos gali būti teikiamos po nesėkmingo kontrolinio darbo ar iškilus neaiškumams mokantis, neatidedant pagalbos vėlesniam laikui. Neturi būti nė vieno vaiko, palikto be mokymosi pagalbos.
 
Noriu pridurti, kad kiekviena pamoka yra svarbi: ir kūno kultūra, ir menai, ir pilietinis ugdymas. Kalbėdami apie ugdymo kokybę kalbame ne tik apie akademinius pasiekimus, bet atsakingos, pilnavertės, pilietiškos asmenybės ugdymą. Todėl nuo šių mokslo metų daugiau laiko – nuo buvusių 5 val. iki 20 val. – numatoma skirti socialinei veiklai. Ji padeda ugdyti mokinių pilietiškumą, kūrybiškumą, atsakingumą. Taip pat mokykla privalo pasiūlyti  pasirenkamųjų dalykų, kurių turinys  siejamas su nacionalinio saugumo temomis.
 
O ar nemanote, kad šis draudimas kaip tik paskatins gal net šiek tiek priešingą mokinių reakcija?
 
Manau, visi mokiniai į mokyklą ateina mokytis. Koncertai, kiti renginiai turėtų vykti ne pamokų metu. Nesupraskime pamokos tik kaip sėdėjimo suole žiūrint į lentą. Pamoka gali vykti ir muziejuje, ir parke, ir mokyklos kieme – tačiau per ją turi būti mokomasi.
 
Ar Lietuvai svarbu žvalgytis į užsienines (Europos ar Skandinavijos) praktikas, kur mokyklose mokiniui paliekama labai daug laisvės rinktis? Galbūt jos niekaip mūsų šalyje nepritaikomos?
 
Lietuvai reikia domėtis Suomijos ir kitų šalių praktika, bet surasti savo švietimo kelią. Manau, kad tą kelią suradome, paskelbdami Tautinės mokyklos koncepciją, Lietuvos švietimo koncepciją, kitus strateginius dokumentus. Mūsų švietimo misija – suteikti savarankiško ir aktyvaus gyvenimo pagrindus, padėti tapti visaverčiu demokratinės visuomenės nariu, aktyviai dalyvaujančiu socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. 
 
Verta priminti, kad Lietuvos, vos tik įstojusios į tarptautines organizacijas, švietimo situacija buvo prasčiausia, buvome tarptautinių skalių gale su kitomis Baltijos šalimis, Lenkija, Bulgarija, Rumunija. Bet per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį mūsų šalis padarė didžiausią proveržį pasaulyje ir apie tai rašoma tarptautiniuose raportuose. Taip, apie 2000-uosius metus mūsų rezultatų augimas sustojo ir pradėjo kristi. Nepaisant to, Lietuvos švietimo rezultatai yra ties vidurkiu. Ir ten, kur buvo susitelkta ir kryptingai dirbta, jie pastebimai geresni. Taigi, turime savitą kelią ir mėgdžioti jokių sistemų neverta, bet nebūtų protinga nesimokyti iš kitų.

Galbūt galėtumėte pateikti preliminarią statistiką, kiek maždaug per metus mokiniai praleidžia pamokų? Ar tokia statistika kur nors yra vedama?
 
Kiekviena mokykla veda praleistų pamokų statistiką. Ugdymo rezultatams atsiliepia ne tik pamokų praleidinėjimas, bet ir vėlavimas į pamokas – tai gerokai sutrumpina mokymosi laiką.
 
Kai neveiksmingai dirbama pamokoje, didinamos namų darbų apimtys. Tyrimai rodo, kad mokinių namų darbų trukmė Lietuvoje yra per ilga, o jų panaudojimas menkas.
 
Šventės, renginiai yra gerai, jų turi būti mokykloje, bet turime rasti tinkamų pamokų kompensavimo mechanizmų. Jau dabar Lietuvoje yra gerų praktikų. Kai kurios savivaldybės mokyklose diegia elektroninį mokinio bilietą, rengiamos pamokų lankomumo apskaitos, kontrolės ir mokyklos nelankymo prevencijos tvarkos, mokyklų vaiko gerovės komisijos ieško būdų pamokų lankomumui gerinti. Savivaldybės organizuoja ugdymo proceso skatinimo konkursus (pvz., „Geriausiai lankanti klasė“ apdovanojama specialiais prizais).

Kaip manote, kokios yra didžiausios pamokų nelankymo priežastys? Turbūt įtaką daro ir paauglystės amžiaus tarpsnio ypatumai, tėvų ir vaikų, vaikų ir mokytojų, bendraklasių santykiai... Į kokią veiklą mokiniai dažniausiai iškeičia pamokas?
 
Nelankymo priežasčių gali būti įvairių: nuo neįsitraukimo į pamokas, motyvacijos mokytis stokos iki tarpusavio santykių problemų, nepakankamo šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo.
 
Specialistai išskiria kelias mokyklos nelankymo priežasčių grupes. Pirmiausia – socialinės ekonominės: skurdas, vaiko nepriežiūra, tėvų emigracija arba šeimos gyvenamosios vietos keitimas. Antra, psichologinės: mokyklos keitimas, artimųjų netektis ar ligos, tėvų skyrybos, konfliktai su bendraamžiais ar pedagogais, bendravimo įgūdžių stoka ir kitos. Ir socialinės psichologinės: mokymosi nesėkmės, psichiką veikiančių medžiagų vartojimas, kitos žalingos priklausomybės, bendravimas su nusikalsti linkusiais asmenimis, patyčios ar tėvų dėmesio stoka.
 
Mokykla, jos darbuotojai stengiasi, kad visi vaikai lankytų mokyklą ir kad kiekvienam joje būtų gera. Tačiau kartais vienos mokyklos pastangų nepakanka: būtinas šeimos dėmesys, o kartais ir vaikų teisių tarnybos rūpestis.
 
Tačiau tokie sistemingo mokyklos nelankymo atvejai yra reti, išskirtiniai. Kviesdama mokyklas šiais mokslo metais nepraleisti nė vienos pamokos pirmiausiai turėjau mintyje „nekaltą“, „pateisinamą“ pamokų praleidinėjimą: dėl mokytojų kursų, mokyklos renginių ar panašių dalykų.

O ko reikėtų imtis, kad visi mokiniai patys savo noru pavyzdingai lankytų pamokas? Ar tai apskritai įmanoma?
 
Pati daug metų dirbau mokykloje ir matydavau daug skirtingų vaikų – vieni ateidavo žibančiomis akimis, kiti nenoriai, dėl to, kad reikia, tačiau visus juos suvienydavo bendros įdomios veiklos: ar tai būtų įtraukiančios pamokos, ar sporto šventės. Išties labai daug priklauso nuo mokytojo, kaip jis geba organizuoti darbą klasėje, kaip kuria mikroklimatą, kaip atsižvelgia į labai įvairius mokinių poreikius.
 
Nenuvertinčiau ir tėvų vaidmens. Jei tėvai tik negatyviai atsilieps apie mokyklą, nesidomės vaiko mokymusi ir laikys šią veiklą nereikšminga, kaip manote, koks bus vaiko požiūris į mokyklą? Šiuos mokslo metus paskelbėme mokyklos bendruomenės metais ir skatiname tėvus, mokyklas aktyvesniam bendradarbiavimui dėl kokybiškesnio vaikų ugdymo, palankesnės mokymo aplinkos kūrimo. Tyrimai rodo reikšmingą ryšį tarp tėvų įsitraukimo ir mokinių pasiekimų: jis glaudžiai susijęs su mokinių daroma pažanga  ir mokymosi pasiekimais.
 
Bet ar ne problema, jog ta pati tvarka, tos pačios taisyklės mokykloje taikomos ir penktokui, ir dvyliktokui? Galbūt mokiniui norėtųsi, jog taisyklės keistųsi su jo augimu, mokytojai ir mokyklos administracija labiau juo pasitikėtų? Ar tai įmanoma?
 
Pagrindinės taisyklės yra bendros: lankyti mokyklą, mokytis, gerbti mokytojus. Kitkas – kokie ugdymo metodai taikomi, kokie būreliai rengiami, kokios trukmės pertraukos ir kaip jos organizuojamos ir pan. – mokyklų bendruomenės susitarimo reikalas. Lietuvos mokyklos turi nemažai laisvės, tai pažymėjo ir rugpjūtį Vilniuje viešėjusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) analitikė dr. Claire Shewbridge.
 
O kokią reikšmę mokykloje turi mokytojo ir mokinio ryšys, galbūt nuo jo daug kas priklauso? Koks šiandien yra mokytojo vaidmuo pasibaigus pamokai?
 
Mokytojo vaidmuo milžiniškas. Talentingi mokytojai yra didžiulė vertybė. Mes jų tikrai turime. Nuvažiuoju į mokyklas, pastebiu aplink kai kuriuos mokytojus susispietusius vaikų pulkelius – tai yra mokytojai, kuriuos tie vaikai prisimins visą gyvenimą. Už gerumą, už gražų žodį, už patarimą. Mokytojo misija kur kas didesnė nei suteikti žinių, išmokyti vieno ar kito dalyko – paėjėti su vaiku skirtąjį kelio gabaliuką, būti ir patarėju, ir talkininku, ir autoritetu.
Dar vienas dalykas, į kurį Švietimo ir mokslo ministerija telkia dėmesį – tai mokinių sveikata ir nepakankamas judėjimas. Planuojama įvesti 25 min. trukmės judėjimo pertrauką. Kodėl ši pertrauka tokia reikalinga? Nejaugi mokiniai iš tikrųjų per mažai juda?
 
Taip, mokiniai tikrai mažai juda, didelę dalį laisvalaikio praleidžia prie kompiuterių, mobiliųjų įrenginių. Judrumo pertrauka organizuojama ir kitose šalyse, tai normali europinė praktika, kuri Lietuvoje gerokai vėluoja. Aktyvioji pertrauka nereiškia, kad vaikai atlieka sunkius fizinius pratimus: užtenka pasivaikščioti, pašokti ar į krepšį pamėtyti. Kiekvienos mokyklos bendruomenė laisvai sprendžia, kokios bus judrumo pertraukos jų mokykloje.
 
Tikiu, kad į aktyvaus judrumo pertraukų organizavimą įsitrauks ir mokinių savivalda. Norime, kad tuos geriausius aktyvios pertraukos organizavimo būdus atrastų pati mokykla, o ne būtų pateiktas vienintelis „receptas“ iš viršaus. Tokias judrumo pertraukas dalis mokyklų jau organizuoja ir jų praktika rekomenduojama visoms mokykloms.
 
Kokių dar problemų be pamokų nelankymo mokykloje pastebite? Ir kokie galėtų būti jų sprendimo būdai?
 
Mažėjant mokinių daugumai mokyklų, ypač kaimuose, aktualus išlikimo klausimas. Esu įsitikinusi, kad pradinį, pagrindinį išsilavinimą vaikas galėtų įgyti kuo arčiau namų. Tačiau iškyla mokytojų darbo krūvių ir su jais susijęs užmokesčio klausimas: jei pedagogas turi mažai pamokų, jo ir alga maža. Todėl nuo šių mokslo metų, atsižvelgdami į švietimo profesinių sąjungų siūlymą pagerinti mokytojų padėtį, užtikrinti normalius darbo krūvius bei atlygį, atlikome nedidelį, tačiau svarbų pakeitimą: mokyklų vadovai gali nebeturėti pamokų. Iki šiol jie privalėjo vesti 5 pamokas per savaitę. Dabar jas „atiduos“ mažai darbo valandų turintiems pedagogams, o patys galės susitelkti į administracinį darbą.
 
Švietimo finansavimo klausimas išlieka aktualus. „Mokinio krepšelio“ metodika yra atgyvenusi, ji nebeužtikrina adekvataus finansavimo mažesnėse mokyklose, o kai kuriais atvejais pasitaiko ir paradoksų – nepriėmusi vieno papildomo mokinio mokykla gali gauti žymiai daugiau mokymo lėšų nei priėmusi šį mokinį. Tad nuo sausio 1 d. penkiose savivaldybėse išbandysime „klasės krepšelio“ metodiką, o nuo kitų metų planuojame ją diegti visoje Lietuvoje.
 
Tikimės, kad nauja metodika leis užtikrinti tolygesnį ir racionalesnį mokymo lėšų paskirstymą mokykloms. Ir nežymiai sumažėjus mokinių skaičiui, o klasių komplektų skaičiui nepakitus, finansavimas mokyklai žymiai nesikeis. Dar vienas privalumas: taikant klasės krepšelio metodiką nebeliktų finansinių paskatų mokykloms turėti perpildytas klases, kaip dabar pasitaiko didmiesčiuose.

Kalbino Birutė Grašytė