Tinklalapio logotipas
Grįžti

Bernardinai.lt:MARIJA BALTUŠKAITĖ: REIKIA NEPAMIRŠTI, KAD VISAI NESENIAI PATYS BUVOME VAIKAI
event 2015-10-05 domain Švietimo informacinių technologijų centras

Bernardinai.lt:MARIJA BALTUŠKAITĖ: REIKIA NEPAMIRŠTI, KAD VISAI NESENIAI PATYS BUVOME VAIKAI

Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Jos išvakarėse apie mokytojo kelią, kas svarbiausia jo kasdienybėje bei atgalinį ryšį iš vaikų, kalbamės su Kauno jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Marija Baltuškaite. Mokytoja pasakoja, kaip dar sovietmečiu ją tėvas Stanislovas pastūmėjo į pedagogo kelią, kaip darbe su vaikais yra svarbiausias nuoširdumas, įsiklausymas į juos, o jauniems kolegoms M. Baltuškaitė linki nepamiršti, kad patys dar visai neseniai buvo vaikai ir nebijoti mylėti kito žmogaus vaiką.  

Kaip prasidėjo Jūsų, kaip mokytojos, kelias? 

Sovietų laikais baigusi universitetą svajojau dirbti darbą, kuriame galėčiau dėstyti literatūrą, tačiau buvau tikintis žmogus, todėl nebuvau tam anuomet labai tinkama. Tėvas Stanislovas kartą man pasakė: eik į pedagogiką, mums tokių žmonių labai reikia. Aš sakau – kaip aš eisiu, jeigu esu tikinti, kaip apie tai kalbėsiu klasėje? Jis man sako – tu nieko nekalbėk, tiesiog būk savimi, tuo, kuo esi, ir taip veiksi vaikus. Šis postūmis eiti į pedagogiką labai giliai įsmigo į širdį. Kadangi dar J. Gruodžio mokykloje buvau baigusi dainavimo klasę, norėjosi suderinti muziką ir literatūrą, tad dirbau P. Stulgos muziejuje ir tuo pat metu turėjau kelias pamokas tuometinėje Kauno Adomo Mickevičiaus vidurinėje mokykloje (dab. Jėzuitų gimnazija). Tačiau muziejaus vedėjui pradėjo nepatikti, kad aš vis turiu eiti į pamokas, tad nusprendžiau galutinai pereiti dirbti į mokyklą. Tuo metu mokykloje dirbo labai miela direktorė Vanda Kazakaitė, kuri mane ir priėmė. Toje pačioje erdvėje esu iki šiol. Toks yra mano kelias nuo pirmųjų apsisprendimo minučių iki šios dienos.  

Kiek metų jau dirbate mokytoja? 

Mokytoja dirbu nuo 1984-ųjų, 31-us metus. Viskas prabėgo kaip sapne, kaip pasakoje. Be abejo, dar ir tebebėga.  

Per visus tuos metus turėjo įvykti nemažai pokyčių - tiek vaikuose, tiek mokytojuose. O gal yra dalykų, kurie nekinta? 

Be abejo, viskas kinta. Kinta žmogus, keičiasi laikas, keičiasi sąlygos. Ir žmogus - iš pradžių būna jaunas, paskui bręsta, sensta ir galiausiai išeina... Veikia ir tam tikri istorijos dėsniai, kuriems niekas negali pasipriešinti. Nors čia pat būdami vykstančių pokyčių negalime labai ryškiai matyti, bet vis tiek galime kažką nujausti.  

Atsimenu, kaip sėdėdavau kadaise Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, o tuo metu ten buvo profesinės mokyklos sporto salė, žiūrėdavau, kaip mokiniai žaisdavo krepšinį, ant altoriaus kažkas buvo verdama. Ir galvojau – nejaugi daugiau nieko nebus. Buvo sunku dirbti tarybinėje mokykloje ir matyti, kaip niekinami šventi dalykai. Bet vis tiek galėdavai truputį atsigauti pamokų metu, švęsdavome Adomo Mickevičiaus gimtadienį, galėjau kalbėti vaikams apie amžinuosius literatūros dalykus. Vaikai tais dalykais domėjosi kaip ir dabar, tik tiek, kad buvome nelaisvi. Aš pati dar tada buvau jaunutė mokytoja, galbūt dar tiek daug nesupratau, nežinojau ir negalėjau tiek duoti, kiek dabar.

Be to, anuomet mokykla priklausė Kauno senamiesčiui, susirinkdavo daug vaikų vargdienėlių, nes aplink gyveno tokių nelaimingų šeimų, kuriose tėvai gerdavo, o vaikai praleisdavo daug pamokų. Buvo sunku daug iš jų reikalauti, ko nors daug išmokyti. Pirmas uždavinys būdavo stengtis, kad vaikai paprasčiausiai ateitų į pamokas. O dabar mes esame gimnazija, ateina kitokie vaikai, motyvuoti, norintys siekti. Iš jų galima daugiau pareikalauti, jie daugiau gali pasiimti iš mokytojo. Yra ir objektyvių, ir subjektyvių momentų, ties kuriais daug kas pasikeitė. Tačiau didžiausias stebuklas mūsų modernioje istorijoje – kad tapome laisvi.  

Pokyčių matau gana ryškių ir gana malonių, bet, žinoma, pats žmogaus prigimties branduolys, kurį apčiuopi, pagrindiniai žmogaus poreikiai, troškimai nesikeičia. Yra amžinų dalykų, kurie prasidėjo su žmogumi ir su juo tik baigsis, jei kada nors šioje žemėje pasibaigs žmogaus egzistencija. Kaip tikintys žmonės, tikime, kad tai, kas jau prasidėjo čia, persilies į Amžinybę. Ten niekada nesibaigs tai, kas žmoguje gražiausia. Tokios nuojautos man kužda. Pamatysime, kaip bus.  

Dažnai ir klasėje sakau – kai ten susitiksime, viską pamatysime. Jie taip švelniai juokiasi. Gerai, kad pritaria.

 

Literatūrą bent iš dalies turbūt pasirinkote dėl to, kad per ją galima kalbėti apie gyvenimo vertybes, kitus dalykus? Ar visada tai pavyksta? 

Aš manau, kad literatūra pati mane pasirinko. Prigimties dalykai ten yra taip giliai įrašyti... Nuo vaikystės labai mėgau skaityti. Greičiausiai tai perėmiau iš tėvelio. Nors jis grįžęs iš Sibiro dirbo paprastą juodą darbą, tačiau nuolatos skaitydavo kokią knygą, taip pat ir pats mėgindavo rašyti. Nuolat matydama tėvelį skaitantį nuo vaikystės susidomėjau knygomis.

O vėliau supratau, kad arčiausiai su literatūra galiu susiliesti dėstydama vaikams, kalbėdama apie ją. Tuometinėje A. Mickevičiaus mokykloje ir susiliejo tie du dalykai – ir mėgstama literatūra, ir laimė apie ją kalbėti kitiems. Taip pat supratau, kad labai mėgstu dalytis tuo, ką suprantu, apie ką kalba literatūra. Taip pat su laiku labai augo ir literatūros supratimas. Senojoje sistemoje buvome išmokyti literatūrą vertinti daugiau turinio, idėjų požiūriu. Vėliau, kai atėjo laisvės metai, kai į Lietuvą grįžo dėstyti ir kalbėti tokie profesoriai kaip Rimvydas Šilbajoris, kaip Vytautas Kavolis, mes iš jų, lankydami papildomas paskaitas Vytauto Didžiojo universitete, labai daug gavome. Per tai atėjo supratimas, kad pagrindinis literatūros svoris yra jos estetika, supratimas labai pagilėjo, anksčiau buvome labai apvogti. Ne tik istorijoje, bet ir meno suvokime, nes viskas buvo ne tik politizuota, bet ir demoralizuota.  

Tačiau realybė tokia, kad ne visų mokytojų vaikai klausosi. Norėtųsi paklausti, ko reikia mokytojui, kad jį vaikai išgirstų? Ar visomis aplinkybėmis tai yra pasiekiama? 

Taip, esu tai patyrusi, taip pat mačiau ir kitų mokytojų pavyzdžių. Iš pradžių, kai esi jaunas mokytojas, nelabai pasitiki savimi, nesijauti tvirtas, dreba balsas ir kojos nelabai tvirtai remiasi į žemę. Vaikai visa tai jaučia, greičiausiai, pasąmoniniu būdu. Ypač tais laikais, kai tekdavo dirbti su probleminiais vaikais, yra buvę ir labai sunkių situacijų. Tačiau bėgant metams pats psichologiškai tvirtėji, stiprėji, atsistoji prieš klasę ir nuo tavo kaip dirigento mosto visi nuščiūva ir paklūsta, be jokio pakelto balso tono, be jokio griežtumo.  

Tačiau šie dalykai ateina ne iš karto, kiekvienas jaunas mokytojas yra išgyvenęs virpulį, kai vaikai neklauso, kai jauti, kad nevaldai klasės. Bet manau, kad su laiku dauguma mokytojų išmoksta tvirtai stovėti prieš klasę.

Jūsų pamokose dažnai yra kalbama apie vertybes, tikėjimo klausimus. Turint omenyje, kad susiduriame su paauglių auditorija, ar nenutinka, kad mokiniai pastato tam tikrą sieną? Kaip tokiais atvejais mokytojui susitvarkyti su savimi, kaip išgyventi tokį dalyką?

Galiu kalbėti tik apie savo patirtį. Žinau, kad mano kalbėjimas apie aukštus dalykus, kuriais tikiu ir gyvenu, ypač jei vaikas yra sužeistas, savo gyvenime to neturi, jį gali mano kalbėjimas dirginti, pykinti arba tiesiog varginti. Yra buvę atvejų, kai teko susidurti su skausmingomis mokinių reakcijomis, nors iš tiesų visi yra ištroškę pilnatvės, gerumo, meilės, pripažinimo, suvokimo, tikrumo. Su laiku jie yra nuginkluojami, dažnai iš pradžių būna neįpratę, kad kas nors su jais taip kalbėtų. Apskritai lietuviai yra santūrūs, ne visi mėgsta rodyti emocijas, kartais yra uždari. Nuo to jie ir kenčia. Jeigu matau, kad jie nenori klausytis arba nesuvokia, pasakau, jog reikia lavinti emocinį intelektą, empatijos jausmą. Kad galėtum jaustis laimingas, kad suprastum, atjaustum, išklausytum. Paaiškinu, kad mano kalbami dalykai jiems gali padėti pažinti save. Ir tada dauguma pradeda klausytis. Jie tada atpažįsta savo sielą.

Mano dėstomas dalykas yra literatūra, per tai galima daug kalbėti apie bendražmogiškus dalykus. Aš pati tuo labai degu, man yra labai įdomu. Jeigu kažkam įdomu arba kažkas kuo nors labai žavisi, tuomet savaime ima tekėti pozityvi energija. Be abejo, visą laiką dirbau tik vienoje mokykloje, tad sunku palyginti, galbūt egzistuoja ir sunkesnių auditorijų mokytojams, bet jeigu dėstai savo dalyką nuoširdžiai ir suvoki, kad jei vaikas neklauso, elgiasi agresyviai, tai yra jo pagalbos šauksmas, jis yra sužeistas. Tuomet neįsižeidi, nereaguoji piktai. Be abejo, tam turi turėti daug jėgų, kartais būna, kad ir mokytojui reikia pagalbos, ir jam gali būti labai sunku ir blogai. Amžinieji, žmogiškieji dalykai – pagalba, kito supratimas – padeda sugyventi. Tikri dalykai vienaip ar kitaip mus nuginkluoja. Mes imame jais tikėti ir paklūstame jiems. Esu tą patyrusi ir žiūriu, kad ir mano bendravime su auditorija veikia tai.

O gal galėtumėt mūsų skaitytojams išskleisti, kas yra tie esminiai, tikri dalykai?

Apie tai kalba visa didžioji literatūra, teologija, didieji tikėjimai, mūsų širdis, mūsų prigimtis, kai į ją įsiklausai. Visa tai mums yra žinoma arba nujaučiama, kas mus kelia, daro mus laimingus, kas mus gydo, kas mus pamaitina. 

Jeigu išmoksi mylėti, nepainioti meilės su geismu, aistra, gašlumu, tiksliai vartoji sąvokas, žinai, kad lietuviai turi žodį mylėti ir turi žodį įsimylėti, o prancūzų, lotynų ar graikų kalbos tai emocijai, kurią mes tik meile vadiname, išreikšti turi įvairių atspalvių. Tuomet lengviau yra orientuotis toje būsenoje, kurią išgyveni, kaip turi ugdytis, kas tas emocinis intelektas, kokių jis duoda galių, kad padeda tau būti geresniam, laimingesniam, sveikesniam. Manau, tai yra svarbiausia galia. Neišmanau kitų religijų, tik maždaug suvokiu svarbiausias jų doktrinas, bet krikščionybė šitą galią labai aukština, bet matau, kad gyvenime ją mažai kas pasiekia. Šitame taške man nuolat iškyla Mahatma Ghandi mintis, kai jis atvažiavo į Londoną ir pasakė: man labai patinka jūsų Kristus, bet labai nepatinka jūsų krikščionys, nes jie per daug nepanašūs į šitą Kristų. Jeigu pavyktų atskleisti, pritaikyti arba suprasti tai, kas yra Krikščionybėje ir tuo gyventi, tai būtų svarbiausia. Visa kita yra tik vektoriai, o esminis atskaitos taškas yra tai, ką sako Krikščionybė. Tačiau dažniausiai neišmokstame šito, dėl to ir kenčiame. Ne tik mes, bet ir pasaulis...

Iš esmės per pamokas užduodamas uždavinys visam gyvenimui...

Visam gyvenimui. Tu tik mirdamas galėsi pasakyti, ar buvai ištikimas, ar išmokai mylėti. Besibaigiant vasarai su mokytojais buvome susitikę stovykloje, aptarėme būsimus planus, taip pat mums reikėjo šūkio, pagal kurį šįmet gyvens mūsų gimnazija, ir aš prisiminiau, kaip tėvas Stanislovas mums per rekolekcijas Paberžėje cituodavo Bibliją. Būdavo įdomu, rekolekcijos vykdavo pogrindyje. Dažnai būdavo cituojama Senojo Testamento eilutė, kad žemė naikinte sunaikinta, nes nėra kas susimąsto širdimi. Man tuomet kilo mintis, kad jeigu žemė naikinte sunaikinta, nes nėra kas susimąsto širdimi, tai mums reikia išmokti mąstyti širdimi. Tai tapo šių metų šūkiu, bet juo galima vadovautis ir visą gyvenimą - mąstyk širdimi. Tada tikrai nebus nei žemė, nei gyvenimas sunaikintas.

Dažnai pagalvoju, kad tokie žmonės kaip tėvas Stanislovas, tėvelio ir mamytės tremtis į Sibirą, pogrindinė spauda, amžinoji literatūra, mano mėgstama opera „Traviata“ kūrė mane ir maitino. Visa tai, ką Kristus kalbėjo, mano prigimčiai labai tinka. Ir netyčia pakliuvau į Jėzuitų gimnaziją. Net nežinojau tada, kai atėjau į Adomo Mickevičiaus mokyklą, kad čia buvo jėzuitai. Tiesiog labai patiko architektūra ir aplinka. O paskui atsivėrė, kokią ypatingą istoriją turi tas pastatas. Kaip tikintis žmogus, manau, kad tai vis dėl to įvyko neatsitiktinai. Tai buvo tikrai Apvaizdos vedimas į šias dienas. 

Kokie yra didžiausi mokytojo kasdienybės iššūkiai ir džiaugsmai?

Manau, kad nuovargis ir  laiko stygius. Tai yra du didžiausi iššūkiai, o džiaugsmas, kad tu gali tam vaikui, kuris kartais ateina ir neišsimiegojęs, ir pavargęs, duoti ir emociją, ir teisingą žingsnį, ir gebėjimą, ir tarsi tam tikrą mandatą, kad jis gyvens po tavęs, tai, ką pats supratai, sukaupei, įdėsi į jo širdelę, jis paskui tai neš į pasaulį ir perduos jau kitiems žmonėms. Tada gali pasijausti, jog esi amžinybės grandinės dalelė. Suvokimas, kad ta grandinė graži, duoda labai daug jėgų.  Man mokytojavimas yra didžiulė laimė. Net neįsivaizduoju, kad kažką kita galėčiau daryti. Atrodo, kad to, ką supratai, patyrei, sukaupei neatiduoti kitiems, būtų labai savanaudiška. Tai mane neša kaip ant sparnų.

Nesistengiu niekada klasėje atrodyti dirbtinai stipri ar valdinga, su vaikais elgiuosi natūraliai, pamokose būnu tokia pati, kaip ir gyvenime. Daugumai tai tinka. Ir gimsta toks jausmas, kad imi mylėti tuos žmogelius, tai jausti yra labai šviesu. Dauguma man atsiliepia tuo pačiu.

Ar svarbus mokytojui atgalinis ryšys? Koks atgalinis ryšys yra labiausiai paliečiantis, motyvuojantis?

Kai kas sako, kad dabar nepamatysi to, ką sėji, viskas yra ateičiai. Galbūt didieji dalykai, atradimai, žmogaus branda – taip. Bet emocinis atlygis, egzistencinė šiluma pajuntama klasėje jau dabar. Toks atgalinis ryšys yra labai svarbus. Suabejotum savo darbo prasmingumu, jeigu jo negautum. Kaip ir mylėti vienpusiškai turbūt būtų per sunku. Abipusis ryšys būtinas. Mokytojas, jeigu jis yra teisingame kelyje, tikrai gauna atgalinį ryšį.

Labiausiai paliečia, kai matai, kad vaikai tave myli, kad jiems patinka tai, ką dėstai, kad jie yra dėkingi, kad jų akys dega. Labai svarbu matyti, kad vaikų akyse atsispindi emocijos, kad pataikai į jų kančią. Jie supranta tave ir yra dėkingi. Iš jų akių matai, kad juos tarsi gydai, ramini, įkvepi, pavedėji. Šis žinojimas labai stiprina. Tai, ką kalbu, nebūtinai yra būdinga ir reikalinga tik mokiniams, visa tai tinka visiems mūsų santykiams. Be abejo, viso to moko ir psichologija, ir pedagogika, bet aš dažniausiai elgiuosi intuityviai. Dažnai prisimenu, kaip su manimi elgdavosi mano mama - natūraliai, laisvai, su meile, nuolat jausdavai jos rūpestį. Aš dabar taip stengiuosi elgtis tiek klasėje, tiek gyvenime.

Žmogus tuomet yra nuginkluojamas. Taip sakau, nes kartais būna tokia savigyna, pavargimas, atsineštas iš pasaulio pyktis, tada žmogus praranda  neigiamas emocijas ir tampa savimi.  Iš esmės mūsų prigimtis yra gera, tik kartais būna sužeidimų, tam tikrų polinkių, bet mes vis tiek galime rinktis gėrį. Svarbu nuolat padėti sau ir kitam rinktis gėrį. Bet čia daug ką lemia žmogaus prigimtis. Vieniems tai lengviau pavtyksta, kitam reikia daugiau pastangų įdėti.

Klasėje kabo kryžius, nuolat pasižiūriu į Kristų, atsimenu, kaip Jis vienoje ar kitoje situacijoje mokė. Tada yra į ką atsispirti. Tiesiog pati save kuriu ir tą kelią, kurį nueinu, galiu papasakoti kitam. Vaikams daro įspūdį, kad pati gyvenu tuo, ką kalbu.

Anksčiau palietėme temą, kad kinta vaikai. Dabar yra didelių informacijos srautų amžius, jie yra perkrauti. Kokie yra su tuo ateinantys iššūkiai?

Man anksčiau nebuvo lengviau. Dabar yra nepalyginti lengviau dirbti. Gal dėl to, kad laisvi vaikai, kad gabesni. Vis dėlto asmenybės branduoliukas yra neišplaunamas, gal tik pasikeitė sąlygos. Man atrodo, jei turi raktą, kaip bendrauti su vaiku, kaip jį mylėti, tai bet kuriuo laiku, bet kuriomis sąlygomis bus saviti iššūkiai ir savitos palaimos. Neįmanoma pasakyti, kuriuo laiku buvo lengviau šiuo aspektu. Tačiau dabar gali būti savimi, gali kalbėti apie tikėjimą, laisvai pasinerti į tai. Nelaisvė varžė, daug energijos reikėjo sunaudoti neįdomioms temoms, bet žmogaus prigimtis lieka ta pati.

Yra mintis, kad mokytojas turi visą gyvenimą mokytis. Ar nebūna, kad mokytojai kažko išmoksta ir iš vaikų?

Tikrai, be abejo. Aš irgi nuolat skaitau. Nuolat padėtos šalia kelios knygos, kurias skaitau prieš miegą. Jeigu tik turi laisvą minutę, nuolat kažkuo domiesi, giliniesi, keliauji. Tai yra tavo poreikis, bet vaikams jis yra labai įdomus. Iš jų taip pat šio to išmokstu. Kai dėstau literatūrą, dažnai būna, kad jau iš anksto turiu vieną ar kitą interpretacinę nuostatą, bet kai imu su jais kalbėti, narstyti kūrinį, tai jie tikrai pamato tokių dalykų, kurių pati ne visada sugebu pamatyti, kartais netgi tenka pagalvoti. Tada tikrai netgi dėkingumą jaučiu tam vaikui.

Kartais būna, kad esu pavargusi, netyčia palieku kokią klaidelę, ir jie pamato. Tada aš atsiprašau, pripažįstu klaidą. Niekada niekas nėra tokiais atvejais pasišaipęs. Tada vaikams akcentuoju, kad man svarbiausia yra ne pasirodyti prieš juos, o juos išmokyti. Ir emociškai jie labai padeda. Kokią emociją vaikui sužadini, tokią jis atgal grąžina. Mes taip mokomės mylėti vienas kitą. Tai yra didžiulė dovana. Didžiulė laimė gyventi pagal savo pašaukimą.

Kas Jums yra svarbiausia einant į kiekvieną pamoką? Su kokiomis mintimis ateinate į pamoką?

Man labai būna džiugu, kai aš juos pamatau. Įsivaizduokite, kaip būna malonu, kai ateina trisdešimt tavo draugų. Dar labai džiaugiuosi, kad galiu prieš pirmą pamoką su jais kartu pasimelsti, kai jie skuba lekia, paprastai nespėja to padaryti, taip pat ne visi turi ir tokias tradicijas namie. Taip pat kalbėdami apie literatūrą, lietuvių kalbą, galime dalintis savo mintimis, jie kartu su manimi mąsto.

Kai mokiausi J. Gruodžio konservatorijoje dainavimo, labai stebėdavausi, kad mane moko dainuoti ir dar gaunu už tai trisdešimt rublių stipendiją. Niekaip negalėjau suprasti, kad įmanoma daryti tai, ką mėgsti, ir dar gauti už tai pinigus. Panašiai jaučiuosi ir dabar. Turiu laimę dalytis patirtimi, bendrauti ir valstybė dar už tai moka pinigus. Kai vaikams pasakau, kad toks dalykas yra stebuklas, jie juokiasi, jiems patinka.

Jums turbūt svarbus ir humoras vedant pamokas...

Taip, aš labai mėgstu pajuokauti, kartais pasiseka. Pavyzdžiui, prieš porą dienų sakau: „Vaikai, prašom manęs klausytis, nes esu labai turtinga...“ Na, nespėjau pasakyti, kad dvasiškai, jie pradėjo juoktis. Man patinka pokštauti. Kadangi žinau, kad jie nepasišaipys, draugiškai priims, galiu atsiverti. Taip tarsi prisimenu vaikystę, turiu galimybę šiek tiek pati pabūti vaiku. Kaip Viešpats sakė, kad reikia būti kaip vaikams. Jauni žmonės mėgsta juoktis, taip jiems išsisklaido įtampa, kurios yra tiek daug...

Ar yra dalykų, kurių norėtumėte palinkėti jauniems mokytojams?

Dabar žvelgiu į savo kelią ir linkiu jiems kurti save, mokytis mylėti ir nebijoti mylėti kito žmogaus vaiką, nebijoti parodyti to jausmo, kalbėti su vaikais atvirai, nepamiršti, kaip labai neseniai mes buvome vaikai, buvome paaugliai, kaip kentėjome ir džiaugėmės, kas mums tada nepatiko suaugusiuose žmonėse. Bet dažnai užsimirštame, įsijaučiame į kitokį vaidmenį ir padarome klaidų. Juk taip neseniai viskas mūsų pačių gyvenime buvo... Jeigu pavyktų tuos prisiminimus prisišaukti, išvengtume labai daug klaidų. Svarbu gerąja prasme priartėti prie vaikų.

Buvo parengti tyrimo rezultatai, kad Lietuvos vaikai labai gerai parengiami žinių atžvilgiu, labai daug jų gauna, bet nemoka jų taikyti. Galbūt dabar mums yra užduotis sustoti teikti informaciją, nebesiekti atgalinio ryšio vien žinių atgaminimo prasme, o daugiau ugdyti kūrybingumą, gebėjimą realizuoti žinias. Čia jau pradedame kalbėti apie kompetencijos dalykus. Tikslai dabar yra labiau išgryninti ir mes, mokytojai, dar tikrai turime ką veikti.

​​​​​​​