Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Modernios Lietuvos šimtmetis
event 2015-10-15 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Modernios Lietuvos šimtmetis

1915 m. spalio 15 dieną Vilniuje pamokas pradėjo pirmoji lietuvių gimnazija, kurioje visi mokomieji dalykai (išskyrus užsienio kalbas) buvo mokomi lietuviškai. Įkūrėjai ją pavadino „Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos“.

Nuo 1921 m. ši gimnazija vadinosi Vytauto Didžiojo vardu.

Šiandien, kai švietimas atrodo kaip savaiminė duotybė, mokymasis – neatsiejama gyvenimo dalis, šis, pirmos lietuviškos gimnazijos šimtmetis, atrodo,  slysta pro mūsų akis kažkaip fragmentiškai, kažkaip trumpalaikiškai.  Kažkaip neužčiuopiant šio įvykio prasmės, reikšmės ne tik Lietuvos istorijai, bet ir mūsų valstybės, mūsų visuomenės ateičiai.

Iš tiesų, dulkėmis uždengtos prasmės savaime nėra jokia vertybė, jei savimi nepapildo dabarties ir ateities turinio. Ar turi kažkokią prasmę šiandienai ir mūsų rytdienai pirmosios gimnazijos įkūrimas? Ar gimnazijos šimtmetis gali būti laikomas ypatingos reikšmės įvykiu, vertu minėti šiandien, nuo jo prabėgus net šimtui metų? 

Analizuojant patį gimnazijos įkūrimo faktą bei aplinkybes, kuriomis ji pradėjo veikti, galime atskleisti keletą fundamentalių  prasmių, kurios, bendrai paėmus, leidžia įvertinti gimnazijos įkūrimą kaip ypatingai svarbų Lietuvos visuomenės modernizavimo žingsnį, netgi modernios Lietuvos kūrimo pirmą reikšmingą darbą.

Švietimo įstaigų lietuvių kalba Pirmo pasaulinio karo metais lietuviškose žemėse dėl vykdytos vokiečių politikos smarkiai daugėjo. Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas daktaras Edmundas Gimžauskas rašė:

1915 m. rudenį ir žiemą Oberoste vyko tikras tautinių mokyklų steigimosi bumas, vokiečiams žvelgiant į tai gana tolerantiškai. Pradžios mokyklose buvo galima mokyti lietuviškai, lenkiškai ir baltarusiškai. Dėl vokiečių sudarytų sąlygų 1916  - 1917 m. laikotarpiu mokyklų skaičius mokomosios kalbos atžvilgiu gerokai pakito: lietuviškų mokyklų Lietuvos karinėje srityje iš pradžių buvo tik 30,1 %, vėliau padaugėjo iki 50,8 %, lenkų mokyklų nuo 44,5 % sumažėjo iki 22,8 %. Suvalkų-Vilniaus srityje lietuviškų mokyklų nuo 33,4 % padaugėjo iki 59 %, lenkų nuo 43,5 % sumažėjo iki 20,8 %.

(Lietuvos istorija. T.X, I dalis.)

Reikėtų atkreipti dėmesį, , kad čia minimos mokyklos buvo pradinės,teikusios elementarų išsilavinimą. Neretai jos buvo vadinamos liaudies, valstiečių  mokyklomis šitaip pabrėžiant jų teikiamo išsilavinimo ribotumą. Tuo tarpugimnazijos, teikusios aukštesnės pakopos, klasikinį išsilavinimą, buvo suprantamos kaip įstaigos, skirtos visuomenės elitui – bajorijai, pasiturintiems miestelėnams. Mokomoji kalba jose buvo lenkų arba rusų. Šitokia liaudies ir elitinės kultūros skirtis mokyklų lygmenų  ir mokomųjų kalbų jose pagalba įteisinta Lietuvoje buvo jau nuo XVIII a. įkurtos Edukacinės komisijos laikų. XIX a. viduryje, vokiečių antikvaras W. J. Thomsas liaudies kultūrą ir išmintį pasiūlo vadinti folkloru. Istorikas, žurnalistas Virginijus Savukynas pateikia tokį šių dviejų kultūrų prasmių išaiškinimą:

„Folkloro“ sąvoką pirmasis pavartojo antikvaras Williamas Johnas Thomsas 1846 m. Pati šios sąvokos semantika nurodo į Kito atradimą savojoje kultūroje. Folk- reiškia liaudį, t. y. tai, kas nėra elitas. Taigi nurodoma ne visą tautą, naciją kaip visumą, bet tik į vieną jos dalį. Kitas sandas - lore reiškia "išminti", bet tai nėra tas pats, kas logos. Ši išmintis siejama ne su elito samprotavimais ar teorijomis, bet su liaudies žinojimu ir patyrimu.

(V. Savukynas. Istorija ir mitologija.)

Tad pirmos lietuvių  gimnazijos steigėjai, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Povilas Gaidelionis, kurdami gimnaziją, siekė apjungti dviejų kultūrų Lietuvos visuomenę į vientisą kultūrą, kartu kilsteldami ją į aukštesnį, elitinės kultūros lygmenį – padaryti elito ,,logos“ prieinamu, suprantamu ir svarstomu gimtąja lietuvių kalba, vadinasi, prieinamu visiems sluoksniams.

Galime drąsiai tvirtinti, kad gimnazijos įkūrimu buvo pradėtas platus visuomenės kultūrinimo darbas.

Būtų vienpusiška gimnazijos įkūrimo faktą įvertinti vien tik kaip tautos kultūrinimo svarbų žingsnį. Kultūrinimas buvo tik įrankis aukštesnio siekio, kurio turinį galime  paaiškinti  profesoriaus Arvydo Šliogerio samprotavimu.

Tautinės savimonės formos gali būti įvairios, nelygu, kas laikoma tautinio individualumo pagrindu: teritorinis vientisumas, kalba, papročiai, istorija, tautos misija pasaulyje. Bet aukščiausia tautinės savimonės forma yra politinė savimonė. Tik kai tauta suvokia poreikį savo individualizmui duoti griežtą politinę formą, sukurti valstybę ir tapti suvereniu, nuo kitų tautinių individų nepriklausomu individu, ji tampa tauta intensyviausia šio žodžio prasme. Žinoma, tautinė savimonė gali egzistuoti ir neturint valstybingumo, bet tauta be valstybės nėra pilnavertė tauta.

(„Lietuvių atgimimo istorijos studijos, V. 1990 m. D. I, psl. 156).

Anot profesoriaus, švietimas, kultūrinimas yra tik pradinė tautos vystymosi pakopa, kelias į politinę savimonę, kurią įgijusi tauta pajėgia sukurti valstybę. Kad pirmosios gimnazijos kūrėjai išdrįso žengti tuo keliu, brandino visuomenėje  politinę savimonę, atskleidžia visa jų visuomeninė veikla jau nuo Didžiojo Vilniaus seimo laikų  1905 m. Gimnazijos kūrėjai, mokytojai buvo aktyvūs šio seimo dalyviai. Jie organizavo ir 1917 m rugsėjo 19 – 22 Vilniaus konferenciją. Net  penki gimnazijos darbuotojai tapo Lietuvos Nepriklausomybės akto , priimto  1918 m. vasario 16, signatarais: Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Jokūbas Šernas, Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona.

Istorikas dr. Egidijus Motieka apibūdindamas šį, politinės Lietuvos brendimo  periodą, parodo, kaip valstybės kūrimas buvo glaudžiai susietas su visuomenės ugdymu:

 Didysis Vilniaus seimas 1905 m. pradeda naują šiuolaikinio juridiškai laisvo ir lygaus tarp lygių žmonių formavimosi etapą, kurį vėliau, 1917 – 1920 m., užbaigia formalus visuomenės įpilietinimas. Pilietinė visuomenė – tai visuomenė, kurioje gyvena žmogus, suvokiantis savo laisvę ir savo, kaip piliečio teises ir pareigas. Kartu tai visuomenė, suvokianti savo etnokultūrinį, etnosocialinį ir etnopolitinį bendrumą.

(Lietuvių atgimimo istorijos studijos, D.11)

Bendrumą, kurį ugdė gimnazija. Tam, kad subrandintų Lietuvos ateities visuomenę – pilietinę visuomenę. Visuomenę, turėjusią kurti 1918 m. paskelbtą  Lietuvos Respubliką.

Lietuvos Respublika buvo suprantama kaip demokratinė valstybė, kurioje gyventojai yra aukščiausią, suverenią galią turinti valdžia. Tokiai demokratinei valstybei kurti reikėjo visuomenės, kurią ir pasišovė ugdyti įsteigtoji pirma lietuviška gimnazija.

Visą paskesnę  savo veiklą, net ir atplėšta nuo likusios Lietuvos, gimnazijos bendruomenė plėtojo vertybes, gimnazijos aušroje pradėjo jos steigėjai:

  • Lietuvos visuomenės kultūrinimas, telkimas;

  • Visuomenės  pilietinės  sąmonės brandinimas, demokratinės gyvensenos įgūdžių formavimas.

Peržiūrėjus gimnazijos protokolus, akivaizdu, kad vienodai gimnazijoje buvo skiriama pastangų kultūrinimui, vienodai – pilietiškumo ugdymui. Pedagogų posėdžiuose aptariama mokinių savivalda, popamokinė veikla, mokinių ir gimnazijos bendruomenė miesto, regiono kultūriniame, visuomeniniame gyvenime.

Vadinasi, gimnazijos kūrėjai, jų sutelkta gimnazijos bendruomenė suvokė, kad , būdami aukštesnės pakopos ugdymo įstaiga, jie turi siekti ir aukštesnių tikslų,  įgyti visas modernios visuomenės elito savybes – inteligenciją, pilietiškumą, tautiškumą, aukštas moralines ir estetines vertybes.  Kad tie tikslai buvo realizuoti, liudija tolesni gimnazijos istorijos puslapiai.

Nepriklausomybės kovų metu Vilniui patekus į tuo metu priešiškai nusiteikusios lietuvybės atžvilgiu  Lenkijos rankas, gimnazija nenutraukė savo veiklos. Kaip  pastebėjo  Vilniaus istorijos tyrinėtojas Antanas Rimvydas Čaplinskas,  gimnazijos bendruomenė buvo ypač atkakli.

Tarpukario Vilniuje lietuviškos mokyklos buvo persekiojamos. Atkakliausia iš jų buvo Vytauto Didžiojo gimnazija.  1921 m. spalio 1 d. lenkai jėga užėmė Vilniaus lietuvių gimnazijos, mokytojų tarybos sprendimu pervadintos Vytauto Didžiojo vardu, patalpas, mokytojus ir mokinius išvaikė. Lietuvių gimnazija kurį laiką glaudėsi prie Žydų realinės mokyklos, paskui vargais negalais suradusi patalpas ir suremontavusi, įsikūrė jau trečioje vietoje per septynerius metus“.

(A. Čaplinskas, Vilniaus istorija, legendos ir tyrinėjimai“)

Tokiomis sąlygomis veikusi gimnazija sugebėjo išugdyti Lietuvai, jos politiniam, kultūriniam, visuomeniniam gyvenimui ypatingą svarbą  turėjusias ir tebeturinčias asmenybes. Suminėti vardais visas jas  būtų neįmanoma, nes praktiškai visas tarpukario Lietuvos elitas buvo vienaip ar kitaip susijęs su gimnazija. Nemažai garsių, Lietuvai reikšmingų asmenybių gimnazijoje brendo per visą jos gyvavimo laikotarpį,   nepriklausomai nuo to, kad keitėsi Vilniaus krašto politinė priklausomybė, Lietuvos politinė situacija, gimnazijos statusas, pavadinimas, vadovai.  Neįtikėtina, bet gimnazijos kūrėjų dvasia, principai, iškelti tikslai išliko gyvybingi ir veiksmingi per visą šimtmetį.

Apibendrinant  galima konstatuoti, kad Jonas Basanavičius, Mykolas  Biržiška ir Povilas Gaidelionis  gimnaziją kūrė ne kaip siaurus nacionalistinius interesus ir jauseną koncentruojančią instituciją, bet kaip lietuvius jungiančią, kultūrinančią instituciją, ugdančią lietuvį, pilietį, savarankišką, orų žmogų, tikintį savo tautinio savitumo verte, besivadovaujančio humanistinėmis, demokratinėmis vertybėmis ugdymo instituciją. Jie buvo drąsūs ir pirmi pasiūlyti liaudžiai daugiau, nei ji atsinešė su savim – pasiūlyti turimą folklorinę kultūrą papildyti elitine, bendraeuropinės civilizacijos kultūra. Gimnazijos kūrėjai užsimojo užauginti lietuvį, kuriantį modernią, pažangią, atvirą, Lietuvą.

Jų veiklos svarbą galima įvertinti  profesorės V. Daujotytės mintimi:

Kultūros stokojanti laisvė virsta savo priešingybe, praranda kūrybiškumą, būtiną tautos gyvybei. Kultūra stiprina pasitikėjimą savaisiais kaip esminį tautos konsolidacijos principą.

(„Nerimas II. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“)

Vadinasi, gimnazija gelbėjo tautos gyvybę.

Pirmoji lietuviška  gimnazija visą savo istorinį laiką turėjo stiprybės būti. Nuo pat pirmų savo dienų ji turėjo aiškias vizijas, aiškius tikslus ir atkakliai jų siekė juos įgyvendino. Vienas iš ryškiausių šios gimnazijos bruožų tai, kad ji daugeliu atvejų buvo ir yra pirma. Ji buvo ir dažnai yra pažangių idėjų pirmose  gretose. Ji buvo sukurta kaip krypties, kur link turi eiti visa Lietuva, rodytoja. Ir ji pati ėjo priekyje, kartais net visu žingsniu priekyje. 

Tačiau gimnazijos kūrėjų iškelti ir per šimtmetį puoselėti siekiai prašo pagalbos.  Kaip nerimastingai pastebi profesorė V. Daujotytė:

Kaip ir kultūros, taip ir demokratijos procesuose slypi daug paradoksų ir net pavojų. Apie nieką šiandien tiek daug nekalbama kaip apie demokratiją, vien todėl reiktų suklusti. Kuo aukštesnę vietą kurioje nors hierarchijoje užima žmogus, tuo daugiau galimybių jis įgyja slėptis ir už sukonstruotų kalbos formų, paslaugiai tiekiamų patarėjų, padėjėjų. Daugėja apgaulingų demokratijos formų, valdomų, kontroliuojamu, proteguojamų. Su nuolat skambančiomis, vis kitaip pateikiamomis ir patiekiamomis apgaulėmis sąmonė susitaiko, lyg ir reaguoja, lyg ir ne. Bet atitinkamai mažiau reaguojama ir į pamatinius arba tikrus klausimus. Tikrųjų arba amžinųjų klausimų ratas kinta, bet ir išlieka, išlieka savo ir kito (ar net svetimo), vietos, laiko, laisvės supratimo svarba. Reikia, kad klausimai būtų gyvi, kad žmoniškumas būtu jų nuolat gyvinamas, lyg atgimdomas; žmoniškumas ir tautiškumas neatskiriami....

(„Nerimas II. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“)

Mūsų šiandieninei  Lietuvai, mūsų valstybei, visuomenei labai praverstų tokia karta, kokią užsimojo pirmos lietuviškos gimnazijos kūrėjai. Nes šiandien mes vis dar tebesame atlaidūs  paniekos savai kultūrai, tapatybei, unikalumui, žmogui, žmogaus vertei, net savo valstybei demonstravimui.

Negalime pasakyti, kad šiandienos visuomenės narių tarpusavio santykiai, piliečio ir valstybės ryšiai grindžiami tais principais, kuriuos kaip vertybes suformavo ir jaunajai kartai diegė pirmoji lietuviška gimnazija. Bet galime, švęsdami šį garbingą ir prasmingą jubiliejų, vėl jas prisiminti ir paskelbti ateinančio šimtmečio prioritetais. Tik tokia bendruomenė, kurios aukščiausiasis ir pagrindinis įsakas yra laisvas, orus ir be išlygų gerbiamas žmogus, gali būti laiminga, klestinti bendruomenė. Tad – švęskime mūsų visuomenės modernumo šimtmetį, nepamiršdami, kad pažanga – tai nuolatinės mūsų visų pastangos siekti aukštesnių tikslų.

Rašinio autorė yra Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė