Tinklalapio logotipas
Grįžti

Savarankiškos asmenybės ugdymas: ką gali mokyklos?
event 2015-10-19 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Aktualijos

Savarankiškos asmenybės ugdymas: ką gali mokyklos?
Vaikas klausia mamos: „Kodėl mokytojai klausinėja to, kas parašyta vadovėliuose? Jei jie būtų perskaitę, tai užduotų tokius klausimus, į kuriuos atsakymų aš negaliu susirasti.“ Tai galėtų būti verčiančios susimąstyti istorijos pradžia, bet, deja, tokia yra ne vieno mokinio realybė. Dažniausiai mokoma faktų ir reikalaujama mechaninio jų atkartojimo, bet neugdomas kūrybiškumas ir gebėjimas vertinti informaciją, savarankiškai kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Pati egzaminavimo sistema įstato į tokius rėmus – daugiausia vertinamos konkrečios žinios, bet ne gebėjimai, mokytojams būtina neatsilikti nuo „popierinių“ ugdymo planų ir suspėti „išeiti“ numatytą programą, ir dažnai neatsižvelgiant į tai, ar visi mokiniai tinkamai išmoko temą. Tokia praktika labiausiai orientuota į vykdytojų, bet ne į kūrėjų ar talentų ugdymą.

Taip, mokiniai turi žinoti faktus, suvokti kontekstą, bet nemažiau svarbu, kad jie mokėtų vertinti gautas žinias ir jomis tinkamai naudotis. Šiuos gebėjimus ugdyti gali kiekvienas mokytojas, nenukrypdamas ar neatsilikdamas nuo programos, o mokymosi pažanga ar padidėjusi mokinių motyvacija gali net nustebinti. Mokiniams nebūtina duoti konkrečių instrukcijų, kaip ir ką daryti. Tereikia suteikti daugiau atsakomybės už savo mokymąsi, skatinti savarankiškai mąstyti, tyrinėti ir reflektuoti.  

Austeja_Landsbergiene.jpg„Nesvarbu, kaip geriausiai išmokstame – girdėdami, matydami, veikdami ar kitais būdais, Harvardo universiteto atliktas tyrimas parodė, kad geriausiai įsisaviname medžiagą, kai reflektuojame. Kita vertus, tai nieko naujo. Dar praeitame amžiuje amerikiečių edukologas John'as Dewey'us teigė, kad mes išmokstame ne patirdami, mes išmokstame reflektuodami patirtį. Iš tiesų, tie, kurie reflektavo, tyrimo metu pasiekė geresnių rezultatų. Vadinasi, skirti laiko refleksijai yra paprastų paprasčiausiai būtina, nes tai daro įtaką mokymosi rezultatams“, - pasakoja didžiausio Baltijos šalyse ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, „Žinių ekonomikos forumo“ Tarybos narė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė. 

Refleksijos svarbą aktyviam ir savarankiškam mokymuisi atskleidžia ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje atliekami tyrimai. „Kūrybinių partnerysčių“ projekto tyrimų rezultatai parodė, kad būtent refleksija – ne kaip teorinis principas, bet kasdienė praktika, neatsiejama mokymosi proceso dalis – padėjo mokytojams ir mokiniams atsiverti, atrasti bendrą kalbą, suvokti mokymosi prasmę, įžvelgti sąsajas tarp įdėtų pastangų ir pasiektų rezultatų. „Gilus, sąmoningas mokymasis vyksta per praktinę veiklą ir jos apmąstymą. Reflektuodami mokiniai geriau suvokia žinias ir apmąsto užduotis, įvertina, kas buvo atlikta gerai, ką reikėtų tobulinti. Taip pat pastebi, kurios jų asmeninės savybės padeda mokytis, kurios trukdo, mokosi patys išsikelti mokymosi tikslus, planuoti laiką, apmąstyti pažangą. Taip lengviau mokytojams ir mokiniams pamatyti, ką pavyko pasiekti, kas padeda mokytis, o ką reikėtų keisti, norint sėkmingai keliauti į priekį“, - sako Milda Laužikaitė, „Žinių ekonomikos forumo“ Tarybos narė ir „Kūrybinių partnerysčių“ projekto vadovė.

Mokytojai ir mokiniai tampa partneriais

Vienas iš mokinių savarankiškumo ugdymo pavyzdžių gali būti Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio pagrindinė mokykla. Kūrėjai praktikai kartu su mokytojais įtraukė mokinius į kinematografines veiklas ir parodė, kad mokytis galima ne tik klasėje, bet ir už mokyklos ribų, kad supanti aplinka yra puikus informacijos šaltinis, tik reikia mokėti ja pasinaudoti. Vaikai siužetus kuriamiems filmams ir vaizdo klipams rengė lankydamiesi muziejuose, kalbindami bendruomenės narius, nagrinėdami istorinius faktus. Šis kino projektas sujungė lietuvių, anglų kalbos, istorijos, dailės dalykus, ir, svarbiausia, mokė bendrauti vieni su kitais, dirbti komandoje, atkakliai siekti tikslo ir jausti atsakomybę už rezultatus. Mokytojai išbandė išties jiems dar naują vaidmenį – jie buvo tik stebėtojai ir konsultantai, nes mokiniai patys buvo atsakingi už visą procesą – planavo, dalijosi užduotimis, sprendė problemas, vertino rezultatus.

Milda_Lauzikaite.jpg„Kai mokiniai imasi dirbti prie kūrybinės užduoties, jie įsitraukia emociškai ir pradeda aktyviai mąstyti, nes reikia ieškoti ir atsirinkti informaciją, priimti daugybę sprendimų, formuluoti savo nepriklausomas žinutes, ieškoti joms išraiškos būdų. Suteikę mokiniams galimybę rinktis, kartu jiems perduodame ir atsakomybę už pasirinkimus. Tai mokinius motyvuoja ir sudomina, padeda pažinti save, atrasti, kas labiausiai sekasi, kas nesiseka. Aptardami nuveiktus darbus, mokiniai išsako savo nuomonę ir patirtį, daro savarankiškas išvadas, pamato, kaip ir kur žinias galima panaudoti kasdieniame gyvenime. Taip pat tos kelios ar keliolika pamokos minučių, skirtų refleksijai, padeda „sugriauti“ sienas tarp mokytojo ir mokinių bei sukuria draugišką abipusį ryšį“, - teigia Milda.

Dar vienas geras pavyzdys, kaip motyvuoti mokinius ir skatinti juos atrasti mokymosi džiaugsmą, yra profesionalių kūrėjų ir Šiaulių r. Raudėnų mokyklos mokytojų kartu su mokiniais įgyvendinta „Lego“ iniciatyva. Mokiniai konstravo ir modeliavo geometrines figūras iš gofruoto kartono bei mokykloje kūrė ekspozicines, edukacines, bendravimo ir poilsio erdves. Ir čia mokytojai nebuvo proceso lyderiai, jie atliko pagalbininkų funkcijas, nuolat klausinėjo ir stengėsi išklausyti mokinius. Mokiniai pamatė, kiek reikia įdėti darbo, kad būtų įgyvendintos idėjos, ir kaip svarbu bendrauti, susitarti, dirbti komandoje. Refleksija padėjo mokytojams mokinių akimis pažvelgti į visą mokymosi procesą, pamatyti problemas, o mokinius paskatino išsakyti nuomonę, mąstyti apie tai, kas pavyksta, o kas ne ir kodėl. 

„Visų pirma, refleksijos svarbą turi suprasti pedagogai, nes jeigu jie tuo netikės, tai refleksija  nevyks ir jie nemokys moksleivių, jog tai yra svarbu. Dažniausiai mokytojai teigia, kad jie neturi laiko ir galimybių, tačiau vien jau toks teiginys rodo, kad nėra aišku, jog refleksijai užtenka popieriaus lapo, pieštuko ir penkių minučių dienos pabaigoje. Mokiniams taip pat reikia aiškiai pasakyti, kad be aktyvaus mąstymo apie patirtis, tobulėjimas vyksta vos minimaliai. Išmokime pradėti užduoti paprasčiausius klausimus sau: „Kas man pavyko?“, „Ką reikėtų tobulinti?“, ir jau pradėsime tobulėti. Taip pat esu pastebėjusi, kad ir mokytojai, ir mokiniai dažnai užsisuka negatyviame rate, o refleksija suteikia struktūrizuotą būdą pagalvoti ne tik apie neigiamus dalykus. Pradėjus pastebėti, kad ir nedidelius laimėjimus, auga motyvacija ir pasitikėjimas savo jėgomis“, - sako A. Landsbergienė.