Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Mokymasis nėra sekimas instrukcijomis
event 2015-10-29 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Mokymasis nėra sekimas instrukcijomis
Spalio 2d. su Vladu Lašu lankėmės Londono Sityje vykusiame Virgin Disruptors (Future of Education) renginyje, kuriame Ričardas Branson‘as (Virgin įkūrėjas) sukvietė  žmones iš Jungtinės Karalystės ir viso pasaulio pasikalbėti, kaip „suardyti“ norimų rezultatų neatnešančias švietimo struktūras. Pateiksiu įstrigusias mintis.
 
Ričardas Bransonas (Virgin grupės įkūrėjas, renginio šeimininkas): iš uždarų klasių į atvirą pasaulį
 
 
Aš išėjau iš mokyklos labai jaunas. Skirtingai nei jūs (kreipiasi į interviu  imančius moksleivius iš http://school21.org/), aš nebaigiau mokyklos, kuri stengtųsi tave įkvėpti ir mokytų tave apie gyvenime reikalingus dalykus... Ir aš palikau mokyklą, kad galėčiau pradėti leisti žurnalą jauniems žmonėms tiesiog bandydamas išreikšti savo poziciją. Gaila, bet per pastaruosius 40 metų nuo mano mokyklos baigimo nelabai kas pasikeitė...  Jėzau, 50 metų jau praėjo nuo mano mokyklos baigimo... Mano švietimas vyko realiame gyvenime.
 
Mano nuomone, laikyti žmones mokykloje tiek laiko, taip pat laikyti žmones universitetuose tiek laiko – tai tiesiog nėra gerai žmonėms. 16 metų vaikas jau turėtų būti išmokęs viską, ko reikia.  Ir aš rekomenduočiau būnant 16 metų išeiti ir pamatyti pasaulį. Tada, jeigu norėtų, vaikai galėtų eiti į universitetą, bet šis turėtų tęstis 2 metus – ne 3 ar 4 metus, galbūt su išimtimis medicinoje, raketų inžinerijoje. O tada – 19 metų žmogus jau galėtų mokytis  realiame pasaulyje, gyvenimo universitete -  išsipurvindami rankas, jeigu reikia sugrįždami ir besimokydami atskirų kursų.
 
Mūsų švietimo sistema - pakankamai beviltiška, jeigu  19 metų jaunuolis dar nėra išmokęs visko, ko jam reikės gyvenime. Jaunus žmones reikia daug greičiau paleisti į realų gyvenimą, kur jie išmoks tiek daug daugiau. Taigi, išeikime iš klasių!
 
Iain McGilchrist (Oksfordo universtiteto profesorius)
 
Joks mokymas nevyksta tiesiog darant judesius, kurie aprašyti instrukcijose. Tai yra gebėjimas pagauti ugnį, o tu gali pagauti ugnį tik tada, kai žmogus jau yra užsidegęs. Ką mes turėtume daryti, tai nustoti „sėdėti“ ant mokytojų ir aiškinti jiems, ką pirmadienį, balandžio 24-tąją jie turėtų mokyti. Tai labai blogas veiksmas – anksčiau mes juk didžiuodavomės, kad to nedarome, sakydavome kad prancūzai taip elgiasi, bet dabar pradėjome tai daryti patys. Ką mes turėtume daryti, tai pasitikėti gerais mokytojais, iek kiek įmanoma, suteikime jiems laisvę veikti. Žmonės, kurie iš tiesų mane išmokė, mokė tai, kuo jie patys degdavo. Ir taip aš mokiausi – ne per programą.
 
(Mokymasis) – tai ne kažko sukišimas į galvą ir popieriaus ištraukimas proceso gale, kaip veikia koks įrenginys.  Tai asmenybė, kalbanti su kita asmenybe, kuri turi vertybes, kuri mąsto, turi tikslus, kuriuos komunikuoja palengva, netiesiogiai, o ne tiesiai ir atvirai. Jeigu susėsite pamokoje ir paklausite „kokios yra žmonių vertybės“ – jūs tik prikursite kažkokių abstrakčių taisyklių ir principų, kurie bus tokie pat nuobodus, kaip ir likusios taisyklės ir principai. Kaip mes išmokstame vertybių – tai per jų įkūnyjimą mokykloje ir jos turi būti įaustos į bendrą audinį. O tada žmonės bus visiškai nieko prieš padirbėti – ar tai sunkiai mokytis lotynų kalbos gramatikos ar suprasti trigonometriją ar dar ką nors – tai turėtų likti – bet tai turi būti sujungta su kontekstu.
 
Šiuo metu velniškai daug kalbame apie žengimą koją kojon su laikmečiu ir technologijas. Bet technologijos, geriausiu atveju, yra neutralus dalykas – jos gali būti labai žalingos, jos gali būti naudojamos geriems tikslams, bet pačios iš savęs jos neturi vertės.  Jos tik toki, turi vertę, kokias vertybes turi žmogus, kuris jomis naudojasi.  Mes neturėtume būti geresnių įrenginių kūrėjai, mes turėtume būti geresnių žmonių kūrėjai: suprasti savo kultūrą, istoriją, filosofiją – o tada jau galime naudotis technologijomis geriems tikslams, kitais atvejais tai gali privesti prie labai pavojingų ir žalingų pasėkmių.
 
Mano 600 puslapių knygos, 2500 tyrimų aprašymų puslapių  ir 25 metų darbo ekstraktas yra šis:  kairysis žmogaus smegenų pusrutulio funkcija – naudotis:  jis kontroliuoja dešinę ranką, jis apčiuopia dalykus ervėje. O dešiniojo pusrutulio funkcija – suprasti pasaulį, matyti jį kaip visumą, matyti koks mūsų santykis su pasauliu ir ką jame galime veikti. Mūsų dėmesys sukuria realų mūsų pasaulį. Ko mes ieškome, tą ir randame. Jeigu ieškosime žmoguje mechanikos – mes ją rasime. Jeigu mes matysime žmones kaip sudėtingus,  turinčius dvasinę dimensiją,  padarus, kurie patys yra ypatingai sudėtingos sistemos, mes suvoksime pasaulį ir žmones visiškai kitaip.
 
Mano hipotezė yra, kad mes per daug laiko praleidžiame mąstydami mechaniškai. Šiandien, pavyzdžiui, kalbame apie švietimą – o tikrasis švietimas nėra apie dalykus – jis yra apie ryšius:  jis ne apie tai, kaip kažką sukišti, o kaip pažadinti kažką iš vidaus, jis ne apie vieną šabloną tinkanti visiems - o apie unikalumą, jis ne apie abstrakcijas, o apie įkūnytą mokymąsi, ir tai apie vidų, kuris bent tiek pat svarbus kaip ir išorė.
 
Klausimas Wendy Kopp (Teach for All įkūrėjai)
 
 
Po finalinės panelinės diskusijos, kurioje buvo po truputį apie viską, turėjome galimybę užduoti klausimus.  Asmeniškai pajutau, kad Jungtinė Karalystė pradeda atsibusti iš iliuzijos, kad įmanoma sukurti tobulą vertinimo sistemą (Volkswagen istorija yra puiki to iliustracija), kuri taip „užmotyvuos“ moksleivius, kad beliks tik išdalinti vadovėlius ir pratybų sąsiuvinius,  kad išmaniosios lentos ar aplikacijos tuoj tuoj išspręs visas mūsų problemas – ir pradeda atsisukti į žmones – profesionalus, degančius tais dalykais kuriuos moko.
 
Įtariu, kad jeigu į medikų atranką žiūrėtume taip atmestinai, o ruoštume taip teoriškai, kaip ruošiame mokytojus, netrukus paplistų internetinės pamokos, kaip pačiam išsioperuoti apendicitą nežaidžiant loterijos, pas kurį gydytoją pakliūsi. Todėl uždaviau klausimą Wendy Kopp (pasaulinio tinklo Teach for All, kurios dalis yra Lietuvos „Renkuosi mokyti“  įkūrėjai):
 
Jeigu turėtumėte galimybę, paimti baltą popieriaus lapą ir iš naujo sukurti mokytojų parengimo programą (nes kaip žmonės mokosi patys, taip ir kitus moko),  kur koncentruotumėte savo dėmesį, kad mokymasis atitiktų poreikius?
 
Wendy Kopp: Jeigu aš turėčiau burtų lazdelę, aš perkurčiau mokyklas ir mokyklų sistemą taip, kad joje atsirastų posistemė pritraukti  ir vystyti talentus. Jeigu gerai pagalvoji, kokius resursus organizacijos ir korporacijos investuoja į talentą ir žmonių augimą, mes turėtume bent tiek pat investuoti  švietimo sistemoje.  Jeigu pasižiūrėtume į tai, ką daro stipriausios pasaulio sistemos – Šanchajus (Kinija) arba Suomija – jų mokytojų parengimo sistemos yra labai stipriai sujungtos su tomis aplinkomis (mokyklomis), kuriose šie žmonės mokys.  Tai buvo mūsų stipriausia išmokta pamoka. 
 
Paskutiniu metu Lietuvoje įsibėgėja diskusija (http://www.delfi.lt/news/daily/education/suomiskas-receptas-lietuvai-yra-ko-pavydeti.d?id=68963348), kuri labai primena tai, ką su V. Lašu girdėjome Londone.  Suomija, kuri nuo 1970 m. išsikėlusi tikslą, kad mokytojai savo profesionalumu ir profesijos prestižu  lygiuotųsi į medikus, jau skina to rezultatus. Įdomu, ar Jungtinė Karalystė ne žodžiais o veiksmais pasirinks panašų kelią?  O mes? Šiuo metu vis dar drąsiai investuojame milijonus į betoną, įrangą, kolbas – įsivaizduokite, kas būtų jeigu išsikeltume tikslą bent 10% tos sumos investuoti į talentą. 
 
Rygaudas Guogis