Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: Apie pedagogus, kurie dirba su sudėtingiausiais paaugliais: kokia yra jų misija?
event 2015-11-02 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

15min.lt: Apie pedagogus, kurie dirba su sudėtingiausiais paaugliais: kokia yra jų misija?

10-us pedagoginės praktikos metus skaičiuojantis tautodailininkas Mindaugas Turolevičius jau kurį laiką garsėja savo neįprasta metodine veikla. Dailės ir technologijų mokytojo darbą Vėliučionių vaikų socializacijos centre pasirinkęs pedagogas pasakoja su iššūkiais susiduriantis ko ne kasdien. Mat mokiniai, su kuriais jis dirba, nėra paprasti – tai bausmę už nusikalstamą veiką atliekantys nepilnamečiai paaugliai.

Jaunyste švytintis mokytojas-menininkas nė iš tolo neprimena griežto pedagogo, kuris, iš pažiūros, turėtų dirbti vaikų socializacijos centre. Tačiau ne griežtumas, o vidinė branda, kūrybiškumas bei gilus savo dalyko išmanymas – savybės, leidžiančios dirbti net ir ypatingai sudėtingomis sąlygomis.

Nuo 19-os metų pedagoginį darbą dirbantis M.Turolevičius pasakoja, jog iki tol pedagoginės patirties jis sėmėsi meno mokykloje ir progimnazijoje. Tačiau nusprendęs išmėginti save kiek kitokioje ugdymo atmosferoje, pasitaikius progai, jis įsidarbino Vėliučionių vaikų socializacijos centre, kur dirba jau net 4-rius metus.

Nelaiko savęs standartiniu mokytoju

Paklaustas, kas yra pedagogas vaikų socializacijos centre, M.Turolevičius atsako, jog tai mokytojas, kuris pirmiausia turi būti išradingas bei gebėti prisitaikyti prie situacijos čia ir dabar.

„Kai dirbi tokioje įstaigoje, turi turėti daug atsarginių planų, galinčių išgelbėti pamoką. Būna taip: ateini su viena idėja, išeini su kita. Tačiau jeigu neturi jokio atsarginio plano, tavo pamoka gali virsti visiška katastrofa“, – juokaudamas pasakoja mokytojas.

Kadangi socializacijos centre vaikai ne tik mokosi, bet ir gyvena, čia pasitaiko nemažai tarpusavio konfliktų, kurie sukelia bendrą neigiamą emociją pamokų metu.

„Būna, kad tiesiog blogai išsimiega, ir tuomet per pirmas 3-is pamokas jų nuotaika būna prasta. O jeigu kas išvakarėse įvyko, koks grupės persiskirstymas, vidiniai konfliktai, tai tas juntama ir pamokos metu.

Tuomet reikia keisti pamokos ritmą – įtraukti juos į žaidimą arba, priešingai, pradėti nuo ramesnių darbų“, – teigia pedagogas.

Sudominus atsiranda ir kontaktas

Pasakodamas apie savo darbo metodiką, M.Turolevičius teigia, jog mokinius į savo pusę siekia patraukti per susidomėjimą: „Mano sritis labai dėkinga – dailė ir technologijos, čia visuomet yra erdvės kūrybai. Kitiems mokytojams turėtų būti sunkiau. Tačiau kad ir kokio dalyko mokytojas esi, turi būti tos srities specialistu.“

„Jeigu aš tą patį dalyką dėstyčiau pagal vadovėlinį variantą, kaip kad mokiausi universitete, tai greičiausiai sektųsi prastai. Kadangi savo sritį išmanau per praktinę pusę – mano hobis ir laisvalaikis yra keramika, medžio darbai ir kiti menais, tad tai, ko mokau pamokų metu, dirbu kiekvieną dieną“, – papildo pašnekovas.

Pedagogas teigia, jog visuomet siekia atrasti santykį su vaikais, išsiaiškinti, ko jie patys nori išmokti jo pamokų metu. Tiesa, jis pastebi, jog iš pat pradžių sunkiau sudominti būna vyresniuosius paauglius, kurie, paprastai nenori imtis darbo teptis rankų ir mieliau sėdi sudėję rankas.

Tokiems mokiniams pedagogas palieka laisvę nieko neveikti, tačiau po keleto pamokų paprastai jų abejingumas išnyksta: „Nenori dirbti – neverčiu. Lai sėdi sau, būna. Tačiau praeina viena, antra, trečia pamoka, o kai ir aš pats pradedu dirbti, jie pamato procesą ir natūraliai susidomi.

Tarkime, kai per vieną pamoką nulipdau puodelį, per antrą jį išdeginu, o jau per trečią pamoką iš jo geriu arbatą, jie pakyla nuo stalo sako: ir aš taip noriu! Štai tada, reiškia, jog mano darbas atliktas. Įvyko persilaužymas“, – darbine praktika dalijasi pedagogas.

Pasitaikė neįtikėtinų atvejų

M.Turolevičius taip pat prasitaria, jog per šiuos 4-rius darbo metus yra pasitaikę tikrai išskirtinių atvejų, kuomet problemiški mokiniai parodė nepaprastą susidomėjimą jo mokomu dalyku.

„Buvo toks mokinys, kurio pavardę išgirdę mokytojai susiimdavo už galvos. Pirmuosius metus ir man su juo buvo sudėtinga, jis nenorėjo nieko dirbti.

Po metų išėjęs į laisvę jis vėl buvo sugrąžintas į centrą, o mes tuo metu jau užsiiminėjome su keramika. Kai jis įsitraukė į darbus, tai negalėjau jo „atsikratyti“ (juokiasi) – visus būrelius jis lankė pas mane“, – su šypsena prisimena mokytojas.

Jo teigimu, vaikino pastangos buvo labai didelės, ir jis sutardavo su kitais mokytojais padirbėti dvigubai intensyviau tam, kad galėtų pamoką papildomą praleisti keramikos užsiėmimuose.

„Vieną syki ruošiausi parodai ir negalėjau atvykti į būrelį, tad atsiprašiau iš darbo. Kadangi nebuvo mano dalyko pamokos, mokinys labai supyko. Teko su juo pasikalbėti ir sutarti, jog kitą sykį atidirbsime daugiau. To momento gyvenime nepamiršiu“, – pasakoja M.Turolevičius.

Problemos kyla šeimose

Paklaustas, dėl kokių priežasčių paaugliai dažniausiai patenka į šį socializacijos centrą, M.Tarulevičiaus atsako, jog didžiausia priežastis – aplinka, kurioje vaikai būna:

„Tie, kurie auga asocialiose šeimose, atsakingais už save pačius tampa labai ankstyvame amžiuje. Tarkime, jeigu motina ir tėvas girtauja, šeimoje yra dar 3 maži vaikai, kažkam juk reikia pasirūpinti maistu. O tėvas dar ir grasina, jog jeigu neatneši degtinės, būsi apkultas. Vaikas nebeturi kur dingti: jis pradeda vogti ir patenka į teisėsaugos akiratį.“

Tie, kurie auga asocialiose šeimose, atsakingais už save pačius tampa labai ankstyvame amžiuje

Pašnekovas įsitikinęs, jog esant normaliomis sąlygomis šeimose, piktybinių atvejų būtų vos keli. Tačiau kadangi tėvų vaikai negali rinktis, jiems dažniausiai tenka toks gyvenimo būdas, kokį diktuoja pati šeima.

Uždaras ratas

Viena svarbiausių institucinių problemų, kurią įvardija pedagogas, yra ta, kad paauglys, metus praleidęs socializacijos centre, kur su juo dirba ne tik mokytojai, bet ir socialiniai darbuotojai, psichologai, yra siunčiamas atgal į tą pačią šeimą, iš kurios atvykęs:

„Jeigu vaikas buvo paimtas iš asocialios šeimos, jis grįžta į tą pačią aplinką – pas geriančius tėvus. Ne vienas atvejis yra buvęs, kai vaikas pakartotinai po pusės metų vėl grįžta į pas mus į socializacijos centrą.“

Mokytojas teigia, jog keli mokiniai jam netgi yra prasitarę, jog jiems geriau gyventi socializacijos centre, kur yra švaru, visuomet yra maisto bei užsiėmimų, nei namuose, kur nėra nė patenkinamų sąlygų gyventi.

Jo požiūriu, norint pakeisti esamą situaciją, reikėtų ieškoti alternatyvių institucinių išeičių: „Dirbti reikėtų ne tik su vaikais, kurie čia pateko, bet ir su jų artimiausia aplinka. Tik tuomet didesni pokyčiai galėtų būti matomi dažniau.“

Tiesa, M.Turolevičius neneigia, jos pasitaiko ir šviesų istorijų: „Kartą parduotuvėje esu sutikęs savo mokinį, dirbanti maisto prekybos centre pagalbiniu darbuotoju. Jis priėjo, pasisveikino, nusišypsojo, patenkintas, laimingas, paklausė, kaip man sekasi, kaip sekasi kitiems kolegoms socializacijos centre.

Gyvenimą, kiek mačiau, jis yra susitvarkęs. Gavo šansą, įsidarbino ir jo klystkeliai, tikiuosi, pasibaigė“, – viltis išsako mokytojas.

Tęsti diskusijas mokytojo profesijos tema kviečiame lapkričio 6 – 7 d. Litexpo parodų rūmuose vykstančioje mugėje „Mokykla 2015“, kurioje taip pat bus galimybė daugiau sužinoti apie šiuolaikinės mokyklos mokymo priemones ir technologijas.