Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Valdas Adamkus atsako į vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną
event 2015-11-03 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Valdas Adamkus atsako į vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną

Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokiniai, talkinant nenuilstančiam mokytojui Vytautui Toleikiui, sudarė klausimyną ir surinko daugiau nei šimto žmonių atsakymus. Patys moksleiviai pasirinko, kieno atsakymų prašyti. Nusprendėme pakartoti prieš kurį laiką skelbtus atsakymus, ragindami ne tik jaunus, bet visų amžiaus grupių skaitytojus nepagailėti skaitymui  kelių minučių laiko. Taip pat sveikiname Lietuvos Prezidentą gimtadienio proga.

Valdas Adamkus (g. 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune) –  Lietuvos Respublikos prezidentas, žymus Lietuvos politikas, aplinkosaugininkas, JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos visuomenės veikėjas.

Užaugo  tarpukario Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune. Nacių okupacijos metais  dalyvavo rezistencinėje veikloje, o karo pabaigoje su tėvais pasitraukė į Vokietiją, kur baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universitete. 1949 metais atvyko į JAV. Pradžioje sunkiai dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje, kad galėtų išsilaikyti. Vis dėlto, užsibrėžęs tikslą gamykloje nelikti, galiausiai po ilgo laiko pasiekė tiek, kad tapo aukščiausias pareigas JAV politikoje kada nors ėjusiu lietuviu (būdamas atsakingas už aplinkosaugą sugebėjo mirusiu pripažintą Erio ežerą paversti vienu švariausių ir žuvingiausių ežerų).

Valdas Adamkus visuomet aktyviai dalyvavo tiek politinėje, tiek kultūrinėje veikloje, buvo vienas pagrindinių išeivijos inteligentų sambūrio/organizacijos Santara-Šviesa įkūrėjų ir puoselėtojų. Nuo 1972 m. kasmet atvykdavo į Lietuvą, per savo vizitus sugebėdavęs slapta perduoti naujausius lietuvių išeivijos kūrinius, kas sovietmečiu buvo kaip šviežio oro gurkšnis. Valdas Adamkus buvo išrinktas prezidentu net dviem kadencijoms. Apdovanotas daugybe ordinų, gavęs UNESCO Geros valios ambasadoriaus titulą, tapęs daugiau nei 20 universitetų garbės daktaru, jis galėtų būti ne tik puikaus politiko etalonu, bet ir labai inteligentiško žmogaus pavyzdžiu, kuris jaučia gilią pagarbą kitiems. Labai besidomintis naujovėmis, didelis sporto entuziastas, nepaleidžiantis knygos iš rankų, šiltas žmogus.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Sakyčiau, pašaukimas nėra mechaniškas dalykas, jis susiformuoja per gyvenimą ir kartais net nekontroliuojamai. Mano supratimu, pašaukimas yra procesas, kuris prasideda jau nuo šeimos. Šeima yra fundamentalus dalykas, ten įgaunami gyvenimo realybės, mąstysenos pagrindai. Vėliau didelę įtaką daro aplinka, mokslai, gyvenamojo laiko sąlygos, kurios kartais susiklosto taip, kad tavo dėmesys specialiai kažkur nukreipiamas.

Kol dar mokymosi sąlygos Lietuvoje buvo normalios, mokydamasis baigiamojoje klasėje (kurios taip ir nebaigiau dėl karo) turėjau svajonių apie žurnalistiką, apie mediciną. Ir vėliau, metams bėgant, žavėjausi tomis sritimis, jaučiau joms potraukį ir galvojau, kad, jei atsiras galimybė, vieną iš tų profesijų pasirinksiu. Vis dėlto dėl daugybės priežasčių, kurių daugelis – atsitiktinumai ir sutapimai, tapau visai kuo kitu.

Žiūrint iš šių laikų perspektyvos, nemanau, kad man ar galbūt ir mano kartai gyvenimas suteikė galimybes ieškoti pašaukimo. Gyvenimas mums praktiškai atėmė visas normalias sąlygas patiems rinktis, lyginti, pažvelgti į savo pasirinkimą iš šono, negalėjome leistis į svarstymus. Aš augau laikotarpiu, kuris blaškė mane, mano aplinką, gyvenimo būdą, neleido įsitvirtinti vienoje vietoje, gyventi aplinkoje, kuri būtų normali jaunam, besivystančiam individui. Tai buvo laikotarpis, kai vyko kova už išlikimą, o kovojant už savo išlikimą, egzistenciją ir gal gyvybę, galvoti apie pašaukimą nebuvo nei galimybių, nei sąlygų. Čia turbūt yra didelis skirtumas, kai pašaukimo žmogus ieško ramioje, natūralioje gyvenimo aplinkoje, ir žmogus, kuris yra įmetamas į tokias sąlygas, kur galvoji ne apie pašaukimą, o apie tai, kaip išlikti ir kartu susidaryti bent kokį pagrindą gyvenimui. Jau paskui, jei nepajėgi iš to išsilaužti, gyvenimą tokiose aplinkybėse ir palieki. Buvau ir mėtomas, ir vėtomas iš vienos vietos į kitą, netekęs savo krašto, atsidūręs visiškai vienas. Žinau, ką reiškia badas, jei eini ieškoti žalių bulvių lupenų, kad galėtum išsilaikyti. Apie kokį tuomet pašaukimą galima galvoti? Visgi gyvenimas susiklostė taip, kad išsilaikiau, bet vėl patekau į tokias aplinkybes, kad reikėjo galvoti ne apie pašaukimą, o apie tai, kaip pasinaudoti sąlygomis, kurias turi.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?               

Ką gi autoritetai laikui bėgant keičiasi. Aš be galo vertinau ir tebevertinu a. a. Jurgį Milerį, buvusios Kauno Jono Jablonskio pradžios mokyklos mokytoją, kuris man visą gyvenimą liko autoritetu, kuris suprato jauną žmogų, davė supratimą apie žmogaus vertę, žmogiškumą, ,,įstatė“ į gyvenimo kelią. Mano atmintyje jis – išskirtinė asmenybė.

Kalbant apie save dabar, aš visuomet domiuosi valstybių vadovais, turinčiais ar turėjusiais įtakos pasauliui. Būtų labai sunku juos išvardyti – M. Gandi, A.Linkolnas, Dž. Vašingtonas, daugybė kitų. Europos kontekste be galo didelį įspūdį kaip politikas daro V. Čerčilis.

Milžinišku autoritetu, nors tai ir kita sritis, laikau popiežių Joną Paulių II. Man turbūt tikrai sekasi, nes net penkis kartus su popiežiumi asmeniškai praleidau ne penkias ir ne penkiolika minučių. Kada aš tai pasakiau Lenkijos prezidentui Kvasnievskiui, jis vos neišvirto iš kėdės – sako, aš, lenkas, ir su popiežiumi buvau susitikęs tik tris kartus, o tu – lietuvis – net penkis...

Išrinkti iš visų šių žmonių vieno autoriteto negalėčiau. Šiandien aš galvoju, kad esu vienas iš tokių laimingųjų, kuris turėjo progos pamatyti ir susitikti, užmegzti žmogiškus ryšius su tokiais žmonėmis, apie kuriuos galėjau tik pasvajoti.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Aš esu knygų žiurkė, savo asmeninėje bibliotekoje turiu apie porą tūkstančių knygų. Domėjausi skaitiniais nuo pačios pradžios mokyklos. Tuo metu buvo leidžiami leidiniai „Žvaigždutė“, „Vyturys“, patiko Vytės Nemunėlio kūryba, literatūra mane lydėjo visą gyvenimą. Ypač domiuosi klasika, istorinėmis knygomis. Jei turiu minutę laiko (nors jo ir sunku atrasti) ir jei jaučiu, kad knyga kažkuo ypatinga, kažką tokio turi, tada prisiverčiu būtinai rasti laiko ir būtinai ją perskaityti. Televizija ar modernios technologijos man vis tiek nenukonkuruos knygos.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Gal ir negalėčiau vertinti šiuolaikinio jaunimo, nes neturiu pakankamo priėjimo, kontakto su juo. Visgi visuomet ir visiems sakau, kad į jaunimą žiūriu kaip į vienintelę viltį ir jėgą, ir, vertindamas ateities Lietuvą, sudedu į jį visus savo lūkesčius ir tikėjimą. Mano akimis, jaunimas visais laikais buvo revoliucionieriai. Ne blogąja prasme, bet idėjų, žvilgsnio į priekį prasme. Jaunimas visuomet iškeldavo į priekį kažką, kas sudrebindavo biurokratiją, kad ir kaip ją pavadintum, kuri po kurio laiko pasižiūri ir sako, o, tikrai, tai yra vertybė, apie tai nepagalvojom, to nepadarėm! Ir aš šventai įsitikinęs, kad visas progresas, padarytas pasaulyje ar technologijų srity, ar kur kitur, tai rezultatas jaunosios kartos, kuri skynė kelius ar moksle, ar kūryboj, ar politikoj. Tai yra rezultatas jaunatviško idealistinio požiūrio ir veržimosi į priekį. Be jaunimo, esu tikras, pasaulis neatrodytų tiek pažengęs, kiek yra dabar.

Žvelgdamas į šiuolaikinį jaunimą galbūt pasigendu to, sakyčiau, jaunatviško entuziazmo, veržimosi jėgos. Galbūt dabartinė aplinka jaunimui siūlo tiek daug materialinės gerovės, kad trūksta to veržlumo, to idealizmo, man atrodo, jaunimas turėtų ir galėtų padaryti šiek tiek daugiau. Mažoka jaunimo organizacijų, nelabai jaučiu, negalėčiau sakyti, patriotizmo, bet tautinio bendravimo, tautinio bendruomenės jausmo, kažkokio gyvumo.

Jaunime, pradėkit griauti tai, kas įsisenėję! Trūksta noro versti tą atgyvenusią sieną, eiti į priekį. Lietuvoje daug talento ir sugebėjimo, tai nėra tik tušti žodžiai – dalyvavę tarptautinėse olimpiadose, lietuviai grįžta su aukso medaliais. Šie laimėjimai nėra iškovoti apsitvėrus tik savo darželyje, tai – pasaulinio masto pasiekimai. Talento Lietuvoje yra daugiau, nei pajėgiame juo didžiuotis. Gal trūksta, kas jaunimą uždegtų, padėtų išryškinti talentą? Žinant, koks potencialas slypi tautoje, norisi reikalauti šiek tiek daugiau.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Mes turim ,„eiti“ su gyvenimu. Technologijos atveria naujų galimybių, mes nuo jų užsidaryti negalim, mes turim jom naudotis ir daryti dar didesnę pažangą. Taigi, iš vienos pusės, aš į tai žiūriu pozityviai, manau, kad tai neturi sustoti ir nesustos. Kita vertus, matau ir labai daug neigiamo – technologijos atitraukia mūsų visuomenės, jaunimo dėmesį nuo vertybių, kurios kažkaip atsiduria antrame plane. Čia reikia rasti vidurį, bet visgi neatsilikti nuo savojo laiko. Mes ne tik turim eiti į priekį, bet, pasinaudodami naujomis technologijomis, atsidurti priekyje kitų.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Turbūt į šitą klausimą net negaliu atsakyti, nes mano gyvenimas, mano mintijimas, mano darbai, įsitikinimai ir mano pasididžiavimas, kad esu lietuvis, yra turbūt vienintelis įrodymas, jog ištikimybė mano tautai nėra koks nors dirbtinas įsipareigojimas. Ta ištikimybė tautai esu aš, ir aš tą vienas tiktai ir jaučiu.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Žmogiškumas. Žmogiškumas, kuris apima labai daug, ir nežinau, ar to žmogiškumo galima išmokti. Žmogiškumo savo viduje turi kiekvienas, galbūt jį galima tik tobulinti. Ir, kalbant labai siaurai, ko Lietuvoje pasigendu, vienos žmogiškumo išraiškų – žmogaus pagarbos žmogui. Tai reiškia labai daug.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Vėlgi sunkus klausimas, kadangi mano vaikystė jau buvo paliesta sudėtingų to meto aplinkybių. Pačių pirmųjų vaikystės žingsnių neprisimenu, o tai, ką jau pradedu prisiminti, tai jau buvo nenormaliomis gyvenimo sąlygomis. Karas, sumaištis, okupacija, žudynės. Vieno tokio atsiminimo net negalėčiau išskirti, tik galiu pasakyti, kad normalios vaikystės, jaunystės, tokios, kuria jūs džiaugiatės, turėdami galimybę ir matydami atvirą pasaulį (pasaulis yra atviras jums), aš nepažinau. Viena, ką iš savo vaikystės prisimenu su pasididžiavimu, tai, kada būdamas penkiolikos metų su keliais kitais gimnazijos draugais pradėjau leisti pogrindinį, rezistencinį laikraštį prieš nacius visam Lietuvos jaunimui. Ir kai jau nepriklausomybės metais pamačiau parodą apie Lietuvos rezistencinį judėjimą, pogrindinę spaudą, ir parodoje, tarp kitų dokumentų eksponuojamą mūsų leistą ir kažkieno išsaugotą laikraštį, tai tiesiog žiūrėjau į jį susijaudinęs. Galvojau, iš kur penkiolikos metų jaunikaičiai turėjo tiek nuovokos, kad kovotų už laisvės principus, už nepriklausomybę, už laisvos tautos gyvenimą.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Manau, kad pasirinkimo laisvė yra viena iš žmogaus gyvenimo būtinybių, ir niekas neturi teisės jos varžyti. Tai yra vienas iš pagrindinių, pamatinių, pavadinčiau, netgi prigimtinių žmogaus teisių. Visiškai neįvelkant į jokius biurokratijos rėmus, aš laisve šventai tikiu, nes jei mes apskritai kalbam apie tokį žodį, tai negali būti jokių ribojimų. Žinoma, laisvė yra tikra, kai laikomasi vertybinių žmogiškumo principų, kai neperžengiama moralumo riba.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Aš esu tikintis žmogus, nes galvoju, kad tai irgi yra žmogaus asmenybės, žmogaus būties dalis. Apskritai aš tikiu į būtybę ar Apvaizdą, vadinkim tai Dievu ar kuo kitu. Aš jokiu būdu nepritariu, kad Mahometas būtų aukščiau už Kristų, ar atvirkščiai, iš esmės aš pritariu visoms religijoms, kas susiję su klausimu apie žmogaus pasirinkimo laisvę. Būna, kad pradedama melstis, kreiptis į Dievą tik tuomet, kai kažkas būna blogai. Man atrodo, kad arba tiki, tiki visą laiką, gyveni pagal tam tikras pasirinktas sau nustatytas normas, arba ne.

 Parengė Ieva Sadauskaitė