Tinklalapio logotipas
Grįžti

Viktorija Daujotytė apie Lietuvą: „Talentinga ji. Todėl ir išliks“
event 2015-11-08 domain Lituanistų sambūris label_outline Aktualijos

Viktorija Daujotytė apie Lietuvą: „Talentinga ji. Todėl ir išliks“
Rimvydas Stankevičius rašo: „Profesorę Viktoriją Daujotytę, kurios studentu ir pats esu buvęs, kalbinti laikraščiui yra tekę daugybę kartų. Tačiau, paradoksalu, niekuomet nesame kalbėję apie ją pačią. Kalbamės šiandien, po visuotinai Lietuvos kultūros žmonių atšvęsto Profesorės septyniasdešimtmečio.“

– Pamėginkime pradėti nuo pradžių pradžios: kokius vaizdus esate išsaugojusi atmintyje iš ankstyviausiųjų vaikystės, o gal kūdikystės laikų?

– Pats pirmasis, pats seniausias vaizdas manojoje atmintyje: manoji Bobūnėlė ankstų rytmetį įkuria krosnyje ugnį. Ji ką tik atsikėlė iš lovos, palikusi mane įmuturiuotą šiltuose pataluose, ir pro atlapas kambario duris matau ją, pasilenkusią prie krosnies durelių, įpučiančią žarijas ir ugnies atšvaitus, žaidžiančius jos plaukuose. Nežinau, kiek man ten galėtų būti metų – tiesiog matau šį vaizdą… Man būdinga atsiminti vaizdais – lig šiol turiu labai gerą regimąją atmintį.

– Skaitant jūsų poeziją, akivaizdu, kad vaikystės pasaulis, gimtoji aplinka jus lig šiolei maitina ir stiprina, o lyrinis jūsų eilėraščių kalbėtojas taip arti savųjų prigimtinių šaknų, kad skaitydamas imi nebeskirti, kur čia baigiasi jūsų asmeninė ir prasideda Žemaitijos „bobūnėlių“ ir visų mūsų protėvių išmintis. Turbūt turtinga – patirčių kupina – buvo jūsų vaikystė?

– Na, taip – gimiau sunkiu laiku. Mamą atsimenu jauną, vienišą, laukiančią iš karo pareinančio vyro ir mažai teturinčią vilčių jo gyvo sulaukti. Panašus skaudumas buvo persmelkęs visą mano vaikystės aplinką. Turėjau Bobūnėlę, tetas – ypač jauniausiąją mamos seserį, visiškai jauną dėdę, kuris iš dalies atstojo man tėvą – kilojo mane ant rankų, šokdino… Vyriausias dėdė jau buvo žuvęs prie Berlyno, karo pabaigoje, kaip ir daugelis jaunų Lietuvos vyrų, neišėjusių kautis į miškus… Taigi, manoji vaikystė buvo turtinga ašaromis: mano mama verkė savo vyro, Bobūnėlė – sūnaus… Todėl artimiausių žmonių veidus atsimenu visuomet drėgnus ir manieji vaikystės prisiminimai visuomet turi sūrų ašarų prieskonį.

Kita vertus, man labai pasisekė – spėjau susitikti su tuo gyvenimu, kuris dar nebuvo sugriautas, – gimiau savo mamos tėvų namuose, dideliame ūkyje, jaukioje senovinėje troboje su asla, krosnimi, mažais langais, dideliais medžiais, senoviniais gėlynais, sodu, tolydžio virstančiu mišku… Mano vaikystės peizažas – dvi daubos – žemaitiško kraštovaizdžio ypatybė, gilios įdubos žemėje, kur paslaptingai tamsu, gelmėje srūva šaltinis, kerojasi medžių šaknys… Gyvenau labai tirštoje pirminėje aplinkoje – jokios elektros, žibalinė lempa, žėruojanti krosnis vakarais… Manasis dėdė, už mane vyresnis tik keliolika metų, užkėlė mane ant arklio – išmokė joti… Anuo metu kiekviena šeima dar turėjo arklių… Labai esu prisirišusi prie jų – lig šiolei pamačiusi, pakalbinusi arklį išgyvenu labai šiltą jausmą – it labai labai savą ir artimą kažką sutikus būčiau…

Beje, mano vaikystės namuose nebuvo nė vienos knygos – manoji literatūra buvo mano Bobūnėlė, – visa tai, ką ji man pasakojo, deklamavo, giedojo… Vėliau, jau gyvendama kitų senelių – Daujočių – namuose, susitikau su pirmąja gyvenimo knyga. Tai buvo Motiejaus Valančiaus „Kantičkos“, kurias Bobūnėlė giedodavo, o aš klausydavau ir pritardavau, ir po šiai dienai daugelį jų tebemoku atmintinai…

– Norite pasakyti, kad „Kantičkos“ jus veikė jau kaip literatūra?

– Taip, ten juk esama giesmių apie „mūčelninkus“ ir „mūčelninkes“, turinčias savuosius pasakojimus. Labai aiškiai supratau ir neretai apmąstydavau jų siužetus. Juolab kad turėjau daug galimybių į juos gilintis – manieji giminės iš tėvo pusės nuo seno garsėjo kaip kaimo giesmininkai…

O dėl takoskyros manojoje poezijoje tarp manosios ir tarp liaudies išminties – pirmosiose dviejose žemaitiškai rašytose savo poezijos knygose visiškai neleidau kalbėti savo asmeniui. Pirmoji knyga taip ir vadinasi – „Balsai ūkuose“. Tai balsai žmonių, kuriuos girdėjau ir nešiojuosi savyje. Konkrečios frazės gal ir mano pačios suformuluotos, bet tiesiog girdėjau, kaip pati kalba nori jas pasakyti. Konkreti formuluotė sukosi pačioje kalboje, tik pajutau ją, todėl negaliu prisiimti autorystės.

Tik trečiojoje knygoje „Tai parėjau“ esama jau ir mano asmeninės patirties: tas lipimas į kalnus, naršymas po brūzgynus, pokalbis su kaimyne…

– Išties viskas taip ir buvo? Pasiėmėte kriaukšlę duonos, arbatos termosą ir iškeliavot į Žemaitiją savosios vaikystės takais pasivaikščioti?

– Kad ir kaip būtų, Girgždutės kalnas tikrai yra tik mano ir niekieno daugiau. Mano mama, kaip ir visi žemaičiai, be reikalo į kalną nelipdavo – tik kartą per metus, per Sekmines. Tik aš viena ten vaikščiojau dažnai ir be jokio konkretaus reikalo. Mano mamai, beje, tai kėlė rūpestį: „ko ji ten eina ir ką veikia“? Jai tai buvo nesuprantama. Su nerimu laukdavo manęs pareinančios ir laikė šį pomėgį mano keistumu. Mano konkretaus reikalo neturinčius ankstyvus kėlimusis, vaikščiojimus po gamtą ji vadino „ėjimu laukais“, o žemaičiams šis posakis reiškia ne ką kita, o lengvą pamišimą. Manoji mama buvo labai teisinga, labai tvarkinga, gyvenimo pamatų ir Dievo prisakymų šventai besilaikanti moteris ir norėjo, kad ir aš, jos dukra, išaugčiau moterimi, absoliučiai atitinkančia tradicinį, per amžius suformuotą lietuvaitės moters įvaizdį. Deja, ši mamos svajonė neišsipildė.

– Kiek atsimenu, ieškodama ištuštėjusioje tėviškėje kokių nors iš anų laikų pasilikusių ženklų, atradote virš Girgždutės vieną debesį iš savosios vaikystės, tik šiek tiek pasislinkusį į šalį? Tikrai dar tebekaba tas debesis?

– Na, juk pats žinai, kaip visa tai nutinka. Kai akys nesuranda to, ko ieško, ant žemės, kyla į viršų. O juk, gerai pagalvojus, nebūna taip, kad jeigu kažko labai labai ieškai, visiškai nieko nerastum. Kas dabar man galėtų įrodyti, kad debesis ne tas pats? Net ir pati sau to neįrodyčiau.

– O koks debesis jums parodė kelio kryptį gyvenime? Kaip atsidūrėte lituanistikoje?

– Vargu ar apskritai gyvenimo kryptį kas nors žmogui gali parodyti. Jis tegali surasti atramų viena ar kita kryptimi žengdamas.

Mano sąmonės brendimas buvo gana vėlyvas – suvokimą, kas tas gyvenimas yra ir ypač kas atsitiko su Lietuva, negreit įgavau. Visa mano šeima ir artimoji aplinka nuo vaikų slėpė šiuos dalykus. Net ir apie tėvo sunkią biografiją mama nenorėjo kalbėti. Kartais norėdavau jo paties paklausti, bet mama sudrausdavo sakydama: „Kam tau? Neužsidėk sau šitos kupros. Jūsų gyvenimas turi būti kitoks nei mūsų.“ Ji labai dėl manęs bijojo, nors, tiesą sakant, net nenujautė, kokie pavojai tyko jauno žmogaus, išvažiavusio studijuoti iš kaimo į Vilnių tokios anuomet sunkiai apibrėžiamos specialybės kaip lituanistika. Mano tėvas, linkėdamas man gero, svajojo, kad tapčiau gydytoja, anot jo – įgyčiau rimtą profesiją. Mokyklą pabaigiau aukso medaliu, tad jo svajonė galbūt ir nebuvo visai nepamatuota, bet nepanorau – mane jau šaukė literatūra. Tiesa, metus po vidurinės dar pamokytojavau – neturėjau jokios galimybės išvažiuoti studijuoti. Dėsčiau šeštokams aritmetiką.

Taigi, kalbant apie kryptį, būtent ten – mažutėlėje Pavandenės mokyklėlėje – sutikau labai man svarbių žmonių, tarp kurių svarbiausia, ko gero, buvo Bronė Veslauskienė, kuri netgi buvo ne mokytoja, o tik mano bendrabučio auklėtoja. Iš jos pajutau baugų gyvenimo sudėtingumą. Pati ji man lyg ir nieko apie tai nepasakojo, bet iš aplinkinių žinojau, kad jaunas jos vyras buvo išėjęs kautis už Lietuvos laisvę į mišką, paskui, sovietams paskelbus amnestiją, grįžo, bet gyventi jau nebegalėjo – ėmė mirtinai gerti, ant nuogo kūno apsivilkęs brezentinį lietpaltį girtas grodavo smuiku iki visiško jėgų netekimo… Galiausiai nusižudė.

Tad štai, ta moteris, štai tokio vyro našlė, tvarkydavo mokyklos biblioteką, įkurtą senoje klebonijoje, ir pastebėjusi, kad tarp jos knygų aš neišsitenku, ėmė ten nešti knygas iš savo asmeninės bibliotekos. Na, o vakarais man palikdavo bibliotekos raktą. Tad toje poros šimtų metų senumo klebonijoje, medžiams ošiant, „po raktu“ aš ir ištūnodavau iki išnaktų drauge su knygomis. Štai ten, tarp tų knygų, lyg ir ėmiau kažką suvokti. Pajutau žmogaus likimo sudėtingumą, taip pat supratau, kad dalis žmonių aplink mane gyvena dar ir slaptą gyvenimą, šalia to viešojo, kuris tarsi demonstruote demonstravo susitaikymą ir prisitaikymą.

Kadangi ana moteris turėjo ryšių su išeiviais, gaudavau paskaityti ir tų uždraustųjų knygų, išleistų Vakaruose. Anuomet buvau skaičiusi jau net ir Vytautą Mačernį. O ant jos kaklo kartą pamačiau papuošalą – sidabrinę penkių „smetoninių“ litų monetą, atgręžtą į išorę Jono Basanavičiaus veidu. Noras sau pačiai išsiaiškinti, kodėl tai yra šitaip svarbu ir vardan ko žmonės šitai daro, net smarkiai rizikuodami, ir buvo manosios krypties gairė.

– O man labai skaudu buvo sužinoti, kad pirmiausia stojote studijuoti vokiečių filologijos ir tik ten neįstojusi pasirinkote lituanistiką.

– Taip, turiu prisipažinti šią nuodėmę… Tėvelis man sakė, kad lietuvių kalbą aš ir taip moku – kam gi man ją studijuoti, tad pamaniau, kad studijuodama germanistiką galbūt galėčiau gerai išmokti ir vokiečių – dar vieną kalbą. Be to, labai mėgau Johaną Volfgangą Gėtę. Ypač jo „Faustą“. „Dulkėtų tomų prikimštos lentynos, / Kuo galit jūs nustebinti mane? / Tuo, kad žmogus visais laikais kankinos? / Kad laimė šiam pasauly tik viešnia?…“ – šios eilutės visiškai tobulai atitiko mano devyniolikmetės sielą. Nors vargu ar kas begalėjo susiklostyti kaip nors kitaip – kai pažvelgiu atgal į tuos laikus, matau, kad ir anuomet lituanistika many jau buvo visiškai išsikerojusi. Atsivertusi to meto dienoraščius su nuostaba randu įrašą, tarkim, apie perskaitytą (ir dienoraštyje praktiškai recenzuotą) pirmąją Violetos Palčinskaitės poezijos knygą, nuosekliai sekamas kitas ano meto naujai išėjusias lietuvių autorių knygas…

– Dienoraštį visą savo gyvenimą rašote?

– Daug ką aš rašinėju, tačiau net nedrįsčiau čia vartoti žodžio „rašau“. Bet iš to dienoraščio įrašų galima pastebėti kai kuriuos savuosius judesius, kurių anuomet sau dar nebuvau įvardijusi.

– Kiek žinau, pirmoji jūsų tarnyba po studijų – korektorės pareigos anuometinės „Pergalės“ žurnale, o pirmasis jūsų „kabinetas“ – dabartinė Rašytojų sąjungos rūmų rūbinė?

– Beje, tai pirmasis ir vienintelis turėtas mano kabinetas. Kadangi neieškojau kelių per pažintis ir aukštesnių instancijų duris, baigusi studijas (nors baigiau universitetą vien aukščiausiais įvertinimais) gavau paskyrimą dirbti į provincijos mokyklėlę. Nusprendžiau – jei jau mokyklėlė, tebus ji savame krašte, ir išsirinkau Luokės vidurinę mokyklą, į kurią iš gimtųjų namų galėčiau ir dviračiu nuvažiuoti – vos penkiolika kilometrų.

Pati visai nesijaučiau nuskriausta, bet atsirado nemaža žmonių, kuriems pasirodė toks mano paskyrimas nesąžiningas ir neteisingas. Tad štai, profesorius Jurgis Lebedys drauge su poetu „Pergalės“ žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi Algimantu Baltakiu ėmėsi žygių mane pasaugoti Vilniuje, ir jų pretekstas buvo tas, kad „Pergalės“ žurnalui neva mirtinai reikalinga korektorė, kuriai už mane geresnės kandidatūros neva nėra.

Uoliai ėmiausi to darbo – kartą taip švariai suredagavau kažkokio sovietinio šulo pasakytą kalbą, kad A.Baltakis pasakė: „Puikiai sutvarkei, bet taip nieko nebus – atitaisyk viską atgal…“

– Esate asmenybė, kuri ne tik į vieną straipsnį (jame, beje, neišsitektų net ir jūsų bibliografija), bet ir į vieną knygą niekaip neįstengtų sutilpti. Tačiau drįsčiau išskirti tris pagrindines jūsų veiklos sferas – esate pedagogė, mokslininkė ir kūrėja. Smalsu, kuri šių misijų jums pačiai atrodo svarbiausia?

– Mokytojystė išties tūno manyje labai giliai, reikėtų tai pripažinti. Pažvelgusi atgal į save mokytojaujančią Pavandenės mokykloje, stebiuosi, kad, pedagogikos dar nė neragavusi, iš esmės elgiausi teisingai – kad teisingai mačiau savo šeštokus, kurių auklėtoja buvau, teisingai elgiausi, kad labai tuos vaikus pamilau, kad iki šiol prisimenu jų veidus, dideles, smalsias akis, kad rengiau drauge su jais vaidinimą, pati parašiau jiems dramą, nesuradusi ko tinkamesnio pasiūlyti… Taip pat dirbau dar ir vakarinėje mokykloje. Stebiuosi, kad nemokyta supratau, kaip turi elgtis mokytojas. Buvau tik devyniolikmetė, o kai kurie manieji vakarinės mokyklos mokiniai amžiumi buvo gerokai vyresni už mane. Tačiau jie manęs klausė. Žiemos metu septintą, aštuntą valandą vakaro jau tvyrodavo juoda naktis, tad mokiniai tamsoje parlydėdavo mane namo ir palaukdavo, kol laimingai pereidavau lieptu per pelkę, tamsoje vis klausdami: „Ar jau?..“ Tamsioje klasėje prie stalinės lempos šviesos jiems tiesiog skaitydavau lietuvių literatūros klasikus. Tik truputį paaiškindama, tik truputį paanalizuodama… Arba štai – rašome diktantą. Sakau jiems: „Klausykite. Jei aš diktuodama padarau pauzę, galite nuspėti, kad ten, ko gero, esama kablelio, jei pauzė ilgesnė – taško. Kai, pavyzdžiui, „e“ ištariu pabrėžtinai ilgą, pagalvokite – galbūt ten reikės nosinės…“ Ir po tokių ūkiškų patarimų rašyti diktantus jiems ėmė sektis visai padoriai. Taip pat ir universitete dėstyti man labai patiko – visuomet domino jauni žmonės, jų besiskleidžiantys talentai… Žinoma, šeštokai ir studentai – tai visai kas kita, tačiau pamatai juk tie patys. O pamatas – dėmesys žmogui. Noras jį pamatyti, suprasti, su juo pasikalbėti. To reikia ir vaikams, ir jaunuoliams, to iš manęs laukdavo kiekvienas. Nors jau senokai nebedėstau, ir dabar yra išlikusi baiminga kaltės nuojauta, kad gal ne visus pastebėjau, ne visus užkalbinau norėjusius pasikalbėti?.. Visada lieka kažkas pražiūrėta, o kursai juk gausūs… Todėl ir nerimas liko, ar tik ko savo nedėmesingumu nepalikau užgavusi.

– Skaičiavote kada nors savo užaugintus mokslų daktarus, rašytojus?

– Rašytojai yra kaip debesys – jų nesuskaičiuosi. Be to, niekas negali prisiimti garbės, esą juos yra užauginęs. Ne, ne – jie kaip debesys… Na, o daktarus suskaičiuoti galima, ir netgi nesunku – jų šiuo metu yra trylika ir dar viena doktorantė – poetė Giedrė Kazlauskaitė – savąjį darbą teberašo. Tad, tikiuosi, iš viso jų bus keturiolika.

Vienas svarbiausių mano gyvenimo mokytojų – profesorius Donatas Sauka – kartą man yra pasakęs: „Nebijok įsikišti į jauno žmogaus likimą, jei matai, kad gali jam padėti.“ Visuomet klausiau šio jo patarimo, juolab kad ir į manąjį likimą kažkada pramatūs ir gero linkintys žmonės įsikišo.

– Na, o kaip su mokslininkės iššūkiais ir atsakomybėmis?

– Profesorius D.Sauka dar studijų metais pastebėjo, kad galiu mąstyti apie literatūrą. Tačiau jam visad atrodydavo, kad manosios jėgos įtemptos nepakankamai, kad viskas sekasi man pernelyg lengvai. Todėl jis diplominiam darbui man ir pasiūlė Jurgį Baltrušaitį, sakydamas: „Na, šito kaulo taip lengvai nesugrauši.“ Jis buvo teisus – graužiu „tą kaulą“ ligi šiolei, ir dar nebuvo metų, kad apie šį didį poetą, jo kūrybinį palikimą nemąstyčiau. Taigi, apie save, kaip mokslininkę, niekada negalvojau. Matyt, visada žmogui reikia kito, kuris už jį pastebėtų, ką anas gali. Kad pagirtų, paskatintų… Ir suteiktų atsakomybių – neleistų jo girnoms suktis tuščioms. Turbūt kitaip ir nebūna – kaipgi dar jaunam žmogui atrasti save, įgyti pasitikėjimo savomis jėgomis.

– Lituanistika nuo kitų mokslų skiriasi. Ji ne tik mokslas, bet drauge ir ideologija, generuojanti tautos dvasią ir kultūrinį jos turinį. Seniai supratote, kad dirbdama savąjį darbą išties drauge dirbate dar ir kitą – rūpinatės tautos ir valstybės reikalais?

– Savąją jubiliejinę, spalį skaitytą paskaitą Vilniaus universitete neatsitiktinai pavadinau „Lituanistika su vosilkomis“. Esama juk ir grynosios lituanistikos, kuri yra tik mokslas ir rūpinasi tik moksliniais reikalais, kaip tikram mokslui dera. Tačiau turėdama omenyje būtent tai, ką tu sakai, prisipažinau, kad man grynajai lituanistikai atstovauti taip ir neteko, vis tenka atstovauti lituanistikai „su vosilkomis“ – tai lituanistikai, kurioje visada pulsuoja nūdienos gyvenimas ir nepaliaujamas rūpestis dėl kalbos bei tautos.

Nežinau, kada tiksliai tai suvokiau, tačiau būtent tuomet ir įsijungė manyje tas registras, kurį tu taip gražiai pavadinai kūrybiniu pradu. Būtent tai, kas išaugina mumyse jautrius neregimus čiuptuvus, įgalinančius mus gyvenimo gylio, gyvenimo siaubo ir gyvenimo grožio pažinimui. O grynamoksliams tokie čiuptuvai juk nė nereikalingi.

O štai kada tais čiuptuvais aptinki, kad gyvenime slypi aštrus gyvas geluonis ir kad už tą geluonį literatūrai nieko nėra svarbesnio, jau nebegali jo apeiti, nebegali skaityti literatūros jo nejausdamas ir, galiausiai, to geluonies literatūroje nuolat imi ilgėtis.

– Žinau, kad išėjimas į pensiją ar koks septyniasdešimtmečio jubiliejus jums tikrai nereiškia darbų pabaigos – tokiems žmonėms kaip jūs nėra atilsio. Kokie didžiausi darbai jūsų dar laukia ateityje? Ką dar būtinai esate užsibrėžusi padaryti?

– Jau nebepuolu stačia galva į didelius iššūkius – draudžiu sau, stengiuosi nedaryti staigių judesių. Tačiau gijų, iš kurių dar turėčiau kažką pinti, liko ir kaži kaip jie susisuko į kamuolėlį aplink Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės asmenybę. Štai šia didžia moterimi savo didžiuosius užmojus ir pabaigsiu. Na, o eiliniai darbai – jie išties niekada nesibaigia, jų vis ima kas ir man pamėtėja.

– Pabaigoje – prie svarbiausio. Jūsų – septynias dešimtis metų šiame šiurpiai gražiame pasaulyje pragyvenusio žmogaus – noriu paklausti, kas žmogaus gyvenime yra visų svarbiausia?

– Svarbiausia kiekvienam mūsų stengtis neprarasti savo gyvenimo – atsakomybės už jį. Be to, mane visuomet labiausiai guodžia ir stiprina būtent tos žmonių ištartys, kurios byloja džiaugsmą gyventi, liudija gyvenimo prasmę, įgalina tarti: „Brangus gyvenime.“

Žmogus, jaučiantis gyvenimo vertę, dėkingumą ir atsakomybę už jį, visada atras į ką atsiremti – įgis šaknis, gilesnes ir tvirtesnes už jį patį. Pragyventi gyvenimą, žinoma, galima ir be šaknų, tačiau gyvenimo vertės pajutimas, suvokimas, kad esi čia ne šiaip sau, be jų neįmanomas.

Į šį tavo klausimą tiksliausiai ir trumpiausiai turbūt galėtų atsakyti Justino Marcinkevičiaus eilutė: „Turbūt esu ne dėl savęs, turbūt esu dėl ko nors kito.“

Na, o jei žvelgtume truputėlį bendriau – svarbiausia, manau, Lietuvai išmokti mylėti, auginti ir saugoti talentingus ir kūrybingus savo žmones. Valstybė, gebanti mylėti ir saugoti savo talentinguosius, įgyja ypatingą saugos ratą, papildomą garantiją išlikti.

Ar mes tokį saugos ratą turime?.. Nusišypsojau atsakymą perskaičiusi naujojoje Aido Marčėno poezijos knygoje: „Talentingas esi – išsilaikysi.“ Tą patį norėčiau pasakyti ir apie Lietuvą: „Talentinga ji. Todėl ir išliks.“

Šaltinis čia.