Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: Kova su patyčiomis be ginklų: psichologas – tik kas penktoje mokykloje
event 2015-11-25 domain Švietimo informacinių technologijų centras

15min.lt: Kova su patyčiomis be ginklų: psichologas – tik kas penktoje mokykloje
Viena didžiausių šių dienų mokyklos problemų įvardijamas smurtas ir patyčios tarp vaikų.
 
„Vaikai yra žiaurūs“ patys sakome ir neretai girdime tą sakant kitus. Priemonių kovoti su smurtu ir patyčiomis mokyklose yra daug, tačiau, veikiausiai, niekas neabejotų, kad viena iš savaime suprantamų – mokymo įstaigoje turėti specialistą, t.y. psichologą.
 
Patikėti sunku, tačiau patyčias mokykloje kenčiantis vaikas profesionalią pagalbą gautų tik kas penktoje šalies mokykloje!
 
Psichologas – kas penktoje mokykloje
 
Švietimo valdymo informacinė sistema (ŠVIS), į kurią mokyklos pačios suveda savo duomenis, lapkričio 4 dieną rodė tokius rezultatus: Lietuvoje iš viso yra 1166 mokyklos, o jose dirba vos 260 psichologų.
 
Vadinasi, tik kas penktoje šalies bendrojo lavinimo įstaigoje patyčias patiriantis vaikas rastų profesionalią pagalbą. Daugelyje mokyklų psichologų vaidmenį atlieka patys mokytojai, dažniausiai klasių auklėtojai, tačiau, matyt, įrodinėti nereikia, kad profesionaliai spręsti konfliktus geba toli gražu ne visi pedagogai. O ką jau kalbėti apie tai, kad šiais laikais profesionali psichologo konsultacija reikalinga net patiems mokytojams, sprendžiant ne tik vaikų tarpusavio nesutarimus, bet ir pačių pedagogų konfliktus su vaikais.
 
Be pagalbos kritinėse situacijose psichologas mokykloje turi ir daugiau užduočių. Taip pat jis konsultuoja psichologinių, asmenybės, šeimos ar ugdymosi problemų turinčius mokinius ir jų tėvus, padeda ieškoti minėtų problemų sprendimo. Vilniaus Jeruzalės mokykloje psichologe dirbanti Rita Radvilienė neneigė, kad darbo jos specialybės atstovai ugdymo įstaigose turi išties daug.
 
„Psichologas atlieka tikrai ne vieną funkciją. Turime vertinti mokymosi sunkumų turinčius vaikus, atlikti prevencinį darbą – vesti vaikams paskaitėles, taip pat dirbti su specialiųjų poreikių vaikais. Juk į bendrojo lavinimo mokyklas yra integruojami ir, sakykime, raidos sutrikimų turintys vaikai. Taigi reikia stebėti, kaip jiems sekasi, pagalbos reikia ir jiems, ir vaikams, kurie turi juos priimti“, – savo darbą pristatė specialistė.
 
Karto per savaitę nepakanka
 
Šiame kontekste reikėtų paminėti tai, kad iš tų 260-ies mokyklose dirbančių specialistų visą darbo dieną ugdymo įstaigoje praleidžia ne visi, o kai kurie mokyklas aplanko išvis tik dieną ar dvi per savaitę. Nieko, juk galima palaukti, tiesa?
 
Jeruzalės mokyklos psichologės teigimu, norint pasiekti tinkamų rezultatų, toks darbo ritmas nėra pats tinkamiausias. „Tai, aišku, yra mano subjektyvi nuomonė, bet mokyklą be psichologo man įsivaizduoti sunku. Tai – kone neįmanoma. Darbą tik kelias dienas per savaitę, lyg prabėgomis, aš taip pat sunkiai įsivaizduoju. Psichologinė pagalba turi būti teikiama sistemingai. Sakykime, vieną kartą per savaitę, tuo pačiu metu ir tam pačiam vaikui. O kalbant bendriau – psichologas turi būti mokyklos dalimi – dalyvauti klasės valandėlėse, renginiuose, tiesiog su ta mokykla gyventi“, – mintis dėstė psichologė.
 
Nemažai yra manančių, kad vaikai atverti mokyklos psichologo duris ir pasipasakoti, kas vyksta jų gyvenime, išdrįsta itin retai. Taigi – kam tada tas psichologas? Tačiau R.Radvilienė šią nuostatą paneigė.
 
„Tai priklauso nuo vaiko amžiaus ir sąmoningumo. Vyresni vaikai išties kreipiasi. Aišku, po pamokų, kai nemato draugai, tačiau tai natūralu. O dėl paties klausimo – išdrįs ateiti ar ne. Manau, daug kas priklauso ir nuo to, kiek psichologas yra matomas mokykloje.
 
Būtina bendrauti su visais vaikais, nuo pirmokų iki vyresniųjų, jie turi žinoti, kad yra toks žmogus, į kurį gali kreiptis. Tai – svarbiausia. O jei kas nutiks, atras progą ir užeiti.
 
Mokykloje pagalbos ieškos greičiau nei kitur – juk čia sava aplinka, o mokyklos psichologė – ne kokia svetima teta“, – kalbėjo psichologė.
 
Tikslas – užkirsti kelią
 
Pasibelsti į psichologo duris vaiką gali paskatinti labai daug veiksnių: įvairios problemos šeimoje – nuo tėvų skyrybų iki alkoholizmo, muštynių ar dabar aktualios emigracijos, taip pat prasti santykiai su klasės draugais, savivertės stoka, prasti mokymosi rezultatai ir kt. Nepastebėtos ir laiku neišspręstos tokios problemos priveda prie baisių pasekmių – augančio sau gyvybę atėmusių vaikų skaičiaus.
 
Mirties priežasčių registro duomenimis, nuo 2011 iki 2013 metų nusižudžiusių vaikų skaičius Lietuvoje augo kasmet. 2014-aisiais sau gyvybę atėmusių vaikų skaičius kiek mažesnis, tik kaži ar tai, kad jis vis tiek siekia net 15, guodžia.
 
Paklausta, ar smurto ir patyčių problema, jei psichologo pagalba būtų prieinama kiekvienoje šalies įstaigoje, sumažėtų, R.Radvilienė teigė tikinti, kad teigiamą įtaką specialistai tikrai padarytų. „Kad turėtų teigiamos įtakos, neabejoju. Matote, psichologo užduotis yra dirbti su problema, kuri netapo sunkumu ar sutrikimu.
 
Sakykime, vaikas neatėjo į mokyklą, bet kas slepiasi po tuo? Gal tai mokymosi sunkumai, gal tėvų skyrybos, kurios vaiką emociškai labai veikia? Tai pamatę ir naudodami visas priemones – tiek prevencines, tiek individualios pagalbos, aš manau, kad daugeliui dalykų tikrai galėtume užbėgti už akių“, – kalbėjo pašnekovė.
 
Pasak jos, pagalbos priemonių yra daug, o pradėjus jas teikti anksti, bendradarbiaujant su mokytojais ir auklėtojais padėti tikrai galima.
 
Imamasi priemonių
 
Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė teigė apie tokią padėtį mokyklose žinanti ir daranti viską, kad ji keistųsi į gera.
 
„Situacija man yra labai gerai žinoma ir, aišku, ji nėra teigiama. Įvairiausių nutikimų vaikams nutinka visose mokyklose, ir tose, kuriose pagalbos specialistų nėra. Vis dėlto, nors mūsų finansavimas neauga, tiek kad galėtume kiekvienoje mokykloje, nepriklausomai nuo jos mokinių skaičiaus, įsteigti psichologo etatą, mes stengiamės gerinti padėtį. Mes tikrai apie tai galvojame. Rūpintis mokyklomis – mano kasdienis rūpestis“, – kalbėjo ministrė.
 
Artimiausias žingsnis, A.Pitrėnienės teigimu, visiškai reformuoti pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) funkcijas. „Tokia tarnyba yra kiekvienoje savivaldybėje ir joje sukoncentruoti visi reikalingi pagalbos specialistai, kalbu apie logopedus, psichologus ir pan.
 
Mes galvojame, kad jie neturi tiesiog sėdėti tuose centruose ir tik prieš rugsėjo pirmą atlikti tam tikras patikras. Jie privalo būti judrūs. Aš manau, kad būtent jie ir turi važiuoti į mokyklas, kuriose nėra pagalbos specialistų. Mano nuomone, jei pavyktų padaryti taip, kad į kiekvieną mokyklą psichologas atvažiuotų bent kartą per savaitę, tai jau būtų žingsnis į priekį“, – tikino švietimo ir mokslo ministrė.
 
Pasak A.Pitrėnienės, dar vienas iš planuojamų nuveikti darbų – klasės krepšelio suskaldymas. „Turime atskirti valdymo ir pagalbos specialistų finansavimą. O galiausiai finansavimą, skiriamą būtent pagalbai, padidinti dar 20 proc. Manau, kad tai jau leistų kai kurioms mokykloms įsteigti pagalbos specialisto etatą ar bent pusę jo“, – kalbėjo ministrė. Pasak jos, tikimasi, kad per porą metų, kol įsigalės visi paminėti dalykai, mokyklų, galinčių suteikti mokiniams psichologinę pagalbą, padaugės.
 
Ministrė pridūrė, kad psichologai – tai ne vienintelė priemonė, leidžianti kovoti su patyčiomis. „Taip, jie yra labai didelė pagalba. Jų užduotis yra padėti vaikui, kuris jau nukentėjo nuo patyčių ar turi kokių nors problemų šeimoje, tačiau turime turėti minty, kad viso darbo psichologai neatliks ir jie to daryti negali. Tai turi būti visos mokyklos bendruomenės darbas“, – tikino A.Pitrėnienė, pabrėždama, kad Lietuvoje yra metodikų, kurias taikant galima pasiekti tikrai gerų rezultatų, ir šalyje yra mokyklų, kurias galima vadinti geraisiais pavyzdžiais.
 
Ida Mažutaitienė