Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: Svajonių šalyje įsitvirtinusi mergina – emigracija išgelbėjo nuo patyčių mokykloje
event 2015-11-30 domain Švietimo informacinių technologijų centras

15min.lt: Svajonių šalyje įsitvirtinusi mergina – emigracija išgelbėjo nuo patyčių mokykloje
Kokią įtaką vaiko psichikai daro patyčios mokykloje ir suaugusiųjų palaikymo trūkumas? Naujienų portalui 15min.lt įgyvendinant socialinį projektą „Tėvų susirinkimas“, pašto dėžutę pasiekė emocingas skaitytojos, prašiusios išlaikyti jos anonimiškumą, laiškas.
 
Baigusi dešimt klasių lietuviškoje mokykloje, mergina su šeima išvyko gyventi į Švediją. Nors naujoje šalyje jai pavyko atskleisti savo talentus ir sėkmingai išsivaduoti iš vaikystės traumų, nuoskaudos liko iki šiol.
 
„Širdyje iki šiol turiu daug sukaupto pykčio dėl sugadintos vaikystės. To priežastis – lietuviška mokykla. Galiu drąsiai tvirtinti, kad sistema yra supuvusi. Užbaigus 10 klasių su šeima persikėlėm į Švediją ieškodami ne laimės, o tiesiog ramios aplinkos. Švedijoje baigiau mokyklą, taigi dabar galiu palyginti abiejų šalių švietimo sistemas. Taip pat galiu pasakyti, kaip iš tiesų turėtų būti organizuojamas mokyklos gyvenimas. 
 
Pradėsiu nuo to, kad nuo trečios iki aštuntos klasės mokykloje patyriau įvairaus pobūdžio patyčių – tiek psichologinių, tiek fizinių. Pamenu, mama kartą prasitarė, kaip pradinių klasių mokytoja pranašavo, jog iš manęs nieko ateityje nebus, nes esu labai tyli ir neužtikrinta savimi. Kaip taip galima sakyti apie 10 metų vaiką, kuris yra pastumdėlis klasėje? Juk tokioje situacijoje mokytojo pareiga ne šnekėti, o padėti vaikui.
 
Prisiminus mokytojų abejingumą mane net nupurto: mokytojos viską matė, tačiau nusprendė ignoruoti. Pagrindinis patyčių iniciatorius dvejetukininkas, sėkmingai prieš mane suburdavęs bendraklasius, kaip vėliau išaiškėjo, mokyklas keitė kaip kojines. Tačiau visos nuodėmės buvo atleidžiamos – jo tėvų finansinės galimybės atverdavo visų mokyklų duris. 
 
Tiesa, turėjome nuostabią auklėtoją, kuri bandė keisti padėtį ir užkirsti kelią patyčių kultūrai. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad auklėtoja turėjo palikti mokyklą ir galiausiai baigti mokytojos karjerą. O kaip nebaigsi, kai vyksta tokia netvarka ir, iškėlus problemą per tėvų susirinkimą, tėvai tik purto galvas: „Na jau, mūsų vaikas tikrai taip nesielgia...“ Bet argi taip gali būti? Nenustebčiau, jei tėvai ir patys nesusitvarko su savo vaikais.
 
Paskutiniais metais stengiausi nuo tėvų nuslėpti faktą apie vyksiantį tėvų susirinkimą, nes bijodavau jų reakcijos. Gaudavau ir beržinės košės... Nebuvau pirmūnė, tačiau ir kvaila tikrai nesu. Tačiau paaiškinkite, kodėl reikia aptarinėti vaiko progresą mokykloje, girdint kitiems tėvams?
 
Pamenu, tėvai ginčydavosi, kuriam reikės eiti į tėvų susirinkimą, nes renginio metu, girdėdami, kad blogai mokausi, praleidžiu pamokas, nemoku susikoncentruoti, esu užsidariusi, tyli ir visada išsiblaškiusi, jie jausdavosi žeminami kitų tėvų akivaizdoje. Ar tai normalu? O kaip susikoncentruoti, kai į tave pamokų metu mėto suplėšytos knygos puslapių gniužulus? Kaip nesiblaškyti, kai visiems girdint už nugaros komentuoja, kokia aš kvaila, kai bandau ko nors paklausti mokytojos? Taip ir nuleidi ranką, negavęs atsakymo. Argi norėsi eiti į mokyklą, kai vos įėjus į klasę visi nuščiūva ir prasideda kikenimas? Argi norėsi grįžti ten, kur vienoje patalpoje tarp 30 žmonių jautiesi neįtikėtinai vienišas?
 
Neslėpsiu – tiems žmonėms vis dar jaučiu didelį pyktį ir niekada neatleisiu. Tačiau, iš kitos pusės, šie jausmai yra geriausias parakas, kuris veda į priekį per gyvenimą. Dėkoju likimui už suteiktą galimybę išgyventi visai kitokios mokyklos patirtį Švedijoje. Net nebūčiau susapnavusi, kad galėčiau laukti kitos dienos, kai reikės eiti į mokyklą! Atrodo, dvi šalis skiria tik jūra, tačiau mano patirtis jose – kaip diena ir naktis.
 
Mokslai švediškoje gimnazijoje trunka 3-ejus metus, todėl dešimtą klasę teko kartoti antrą kartą, tačiau visiškai nesigailiu praradusi dvejus metus – mokykla suteikė visas galimybes atsiskleisti mano asmenybei. Jau vien tai, kad galėjau pasirinkti meno krypties profilį, suteikė tiek daug džiaugsmo – galėjau kurti ir tobulėti srityse, kuriose man sekėsi, ir atsisakyti dalykų, kuriems neturėjau jokio polinkio. Manęs nedomino nei fizika, nei chemija – šių dalykų man nereikia ir nereikės, o jei ir reikės – tada ir išmoksiu.
 
Prisipažinsiu – Lietuvoje neišlaikiau dešimtos klasės matematikos egzamino, tačiau pradėjus mokytis matematikos Švedijoje, nesutrukdė net kalbos barjeras – sekėsi kaip niekada gerai. Buvau geriausia klasėje ir per paskutinius metus perėjau du lygius. O priežastis buvo viena – turėjome laisvę mokytis, o ne būti mokomi. Pamokos trukmė – 90 minučių. Per šį laiką spėji išsiaiškinti visus klausimus, mokytojai turi laiko sudominti kontekstu. Taip atsirado noras pačiai gilintis ir spręsti užduotis, ko ir trūko Lietuvoje.
 
Niekada negalvojau, kad turėsiu tokius gerus pažymius. Tėvai, pakviesti į susirinkimą, įtarinėjo, kad mokytoja kažką slepia, nes apie mane negalėjo pasakyti nieko bloko – tik pozityvius dalykus. Tėvai negalėjo suprasti, kaip taip greitai ir radikaliai pasikeičiau. Bet pasikeičiau ne aš, o mano aplinka. Naujas požiūris man leido atskleisti savo talentus, o pyktis mane varė į priekį, kad nauji pasiekimai būdų dar didesni už ankstesniuosius.
 
Baigusi gimnaziją įstojau į dizaino koledžą. Per trejus metus broviausi į priekį nenusakomu greičiu, nes buvo įdomu – norėjau kuo daugiau išmokti. Nenorėjau stovėti vietoje ir kiti tai matė. Užbaigiau su stipendija, geriausios mokinės titulu ir patirtimi, įgauta įgyvendinant projektus su žinomais menininkais. Dar nebaigus koledžo užsitikrinau darbo vietą visame pasaulyje žinomoje įmonėje – didžiuojuosi, būdama šio kolektyvo dalimi. Dabar lipu karjeros laiptais ir džiaugiuosi galėdama iš taip aukštai žiūrėti į savo praeitį.“
 
Mokytojai, tėveliai ir mokiniai, kviečiame pasidalinti savo mintimis. Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame adresu tevu.susirinkimas@15min.lt.  Įdomiausius laiškus publikuosime.
 
Daugiau susijusių tekstų rasite čia.