Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: Vaiko profesinis pasirinkimas: kaip nesugadinti atžalai gyvenimo?
event 2015-12-07 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

15min.lt: Vaiko profesinis pasirinkimas: kaip nesugadinti atžalai gyvenimo?
Spaudimas rinktis dabar, nes „po to bus per vėlu“, profesinių madų vaikymasis ir asmenybės poreikių, svajonių nustūmimas į antrą planą. Tai – dažniausios tėvų, norinčių vaikams padėti susikurti „sėkmingą“ gyvenimą, klaidos. „Būtina vaikus apsaugoti nuo beprotiško lenktyniavimo, kartais vien tam, kad kam nors patiktų, įtiktų ir taptų kažkieno klonu“, – teigė Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro karjeros konsultantas Vaidas Arvasevičius, pabrėždamas, kad svarbiausia – ugdyti asmenybę ir atpažinti vaiko stipriąsias savybes.
 
– Tėvai neretai bando vaikus nukreipti viena ar kita linkme. Dažnai į tą sritį, kurioje patiems savęs realizuoti nepavyko, bando įgyvendinti savo lūkesčius. Ar apskritai reikalinga vaiką kreipti viena ar kita linkme? Ar ne jis pats turi surasti savo kelią?
 
– Manau, tėvai ne tiek bando įgyvendinti savo lūkesčius, kiek nori „neatsilikti nuo gyvenimo“. Daug priklauso nuo to, kaip tėvai reaguoja į šių laikų iššūkius ir kiek adekvačiai gali įvertinti, kas yra svarbu, o kas ne. Jie bando vaikui „įpiršti“ vieną ar kitą profesiją, ne itin atsižvelgdami į jo unikalumą. Mat dažnas mano, kad savo atžalas gali nukreipti kokia tik nori linkme, kuri atrodo padoresnė, racionalesnė, labiau atitinkanti šiandienos „laimingo gyvenimo“ paradigmas.
 
Mes, tėvai ir mokytojai, galime tik parodyti vaikams alternatyvas ir atkreipti jų dėmesį į vyraujančias charakterio savybes. Bene svarbiausia čia – geri tarpasmeniniai santykiai. Jeigu vaikai jausis saugūs, priimami, tai ir patys nesunkiai susigaudys savo gyvenimo pasirinkimuose.
 
Vaikus būtina apsaugoti nuo beprotiško lenktyniavimo, kad kam nors patiktų, įtiktų ar taptų kažkieno klonu – patogiu klonu. Sunkiausias uždavinys – turėti drąsos ir leisti vaikui išreikšti savo emocijas, įvairiausius polinkius, dalytis svajonėmis ir ramiai stebėti, kaip jis keičia būrelį po būrelio!
 
Žinoma, emocinę kompetenciją sustiprinti yra mūsų pareiga. Būtent sustiprinti, o ne užgožti, pakeisti, perdaryti vaiko jauseną. Kitas dalykas – jo norai ir svajonės. Slopindami ankstyvuosius norus ir tyčiodamiesi iš svajonių, kartais nejučiom, tačiau sarkastiškai ir skaudžiai, mes priverčiame vaikus tapti prisitaikėliais. Sugriauname kūrybingumo pagrindą – spontaniškumą ir drąsą.
 
Jeigu pačiam vaikui leisime pamažu atrasti, ko jis pats nori, kas jis yra, ką jis jaučia, nesunkiai pradės ryškėti ir jo pašaukimas. Jeigu tėvai leis jam skleistis kaip visavertei, unikaliai asmenybei, ją vertins ir gerbs, vaikas priims neprikišamai išsakytus patarimus ir juos apsvarstys. Bet dažniau matome, kad vaikai su tėvais kariauja užuot bendradarbiavę. Tėvų atsakomybė už šį maištą yra didžiausia, tai jų netikusio bendravimo su vaikais pasekmė.
 
– Jei bent menka tėvų intervencija reikalinga, kada geriausia pamatyti, kur link vaiko veikla krypsta? Juk vaikystėje daugelis mėgsta ir piešti, ir kamuolį spardyti?
 
– Nuo pat gimimo. Vaikai piešia skirtingai, skirtingai pasirenka vaidmenis žaisdami kamuoliu. Vienus labiau traukia komandinis žaidimas, jie žaidžia ilgai, kiti greitai persimeta nuo vienos veiklos į kitą, dar kiti linkę klausyti nurodymų, ką nupiešti, o kiti – improvizuoja...
 
Ne pati veikla turi būti stebima, o labiau tai, kaip jis žaidžia, kas jam svarbiausia, kaip jis žaisdamas reaguoja į aplinkybes ir kaip pasirenka. Kokios kyla emocijos, kai pralaimi, kokius vaidmenis renkasi, ar paskirsto ir kitiems? Juk karą žaidėme daugelis, tačiau vaidmenis rinkomės skirtingus – kas buvo generolas, kas žvalgas, o kas paklusdavo įsakymams fronte... Stebėti vaikus, kai jie žaidžia, labai svarbu – kiekvienas visada pasirinks jam patinkantį, labiausiai jo būdui priimtiną vaidmenį. Žinoma, tai bus nelengva, jeigu jis žaidžia tik kompiuteriu...
 
– Kaip pastebėti tas vaiko silpnąsias ir stipriąsas savybes? Kaip jas ugdyti?
 
– Vaiko silpnąsias savybes reikėtų kuo mažiau pastebėti. Mes dabar dažnai nieko kita ir nedarome, tik taisome, peikiame, bijodami, kad tik neatsipalaiduotų, kad nenustotų kovoti. Ir galiausiai užauginame suluošintas asmenybes su menkavertiškumo kompleksu.
 
Taip ir nesuteikiame vaikams galimybės pasijusti stipriems, sugebantiems, o jie tikrai yra tokie. Pastebėdami stipriąsias charakterio savybes, vaikams suteikiame pasitikėjimo savimi, skatiname jas dar labiau stiprinti.
 
O matydami, kaip trukdo silpnybės, irgi patariame, tačiau akcentas išlieka tas pats – stiprybės, o ne silpnybės. Ką akcentuosime, į ką kreipsime dėmesį, tą ir matysime augant. O silpnosios savybės neturės progų pasireikšti.
 
Kitas klausimas – ar mes bent numanome, kokios mūsų pačių stiprybės? Jeigu patys gyvenime nerodysime gero pavyzdžio, tai nieko doro iš to neišeis.
 
– Kiek tėvai iš tiesų gali nulemti vaiko pasirinkimą? Koks jų vaidmuo pasirenkant profesiją?
 
– Pažinti vaiko asmenybę – tai svarbiausia. Tik perpratę vaiką tėvai gali tinkamai nukreipti jo dėmesį į atitinkamą veiklą. Jei į tai nekreipsime dėmesio, o žiūrėsime visuomenės tendencijų, materialios naudos ar remsimės mūsų pačių neišsipildžiusiais lūkesčiais, į gyvenimą išleisime sutrikusį, nesusivokiantį žmogų.
 
Tėvai neturėtų lemti vaikų pasirinkimų, o padėti jiems atrasti savo vietą. Suaugusiųjų pareiga perteikti jiems vertybių sistemą, moralės principus, išmokyti suprasti savo pareigas bei iš to kylančią atsakomybę.
 
2014–2020 m. ES struktūrinių fondų lėšos bus skiriamos mokinių karjeros ugdymo paslaugoms teikti realioje ir virtualioje aplinkoje.