Tinklalapio logotipas
Grįžti

alfa.lt: Kas kaltas dėl „švietimo getų“?
event 2015-12-14 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

alfa.lt: Kas kaltas dėl „švietimo getų“?
Po to, kai Valstybės saugumo departamentui (VSD) penkerius metus vadovavęs Gediminas Grina baigė savo kadenciją, aukšti politikai apgailestavo, kad dėl politinių kivirčų mūsų valstybė nebrangina kompetentingų pareigūnų ir jau ne pirmą kartą juos išmeta tiesiog į gatvę. Ir, iš tiesų, konfliktu su Dalia Grybauskaite pabaigęs savo darbą VSD, G. Grina tapo komentatoriumi socialiniuose tinkluose ir iškart, perfrazavus pamėgtą pramogų portalų antraštę, susprogdino viešosios erdvės bombą.
 
G. Grina pasiūlė iš principo atsisakyti tautinių mažumų mokyklų idėjos. Pasak jo, jei mokykla grindžiama tautinės mažumos pagrindu, jai gresia tapti „švietimo getu“, todėl po to nereikia stebėtis šių moksleivių išvykomis į Rusijos sukarintas mokyklas. Esą laikas priimti valinį politinį sprendimą ir naikinti „švietimo getus“ – valdiškas mokyklas „kitataučiams“. Tautinę kultūrą, anot G. Grinos, tautinėms bendrijoms galima puoselėti šeštadieninėse mokyklose, bažnyčiose, cerkvėse ir pan. Kaip įprasta Vakarų valstybėse, G. Griną iškart suskubo pasmerkti įvairūs visuomenininkai bei politologai, nuo jo taip pat atsiribojo ir naujasis VSD direktorius. Netgi pasigirdo kalbų, kad tokiomis mintimis G. Grina pila vandenį ant Rusijos propagandos malūno.
 
Vargu ar G. Grina yra piktybinis ultranacionalistas bei Maskvai naudingas idiotas. Galbūt, rašydamas savo mintis, jis nenorėjo nurašyti visų tautinių mažumų mokyklų kaip potencialiai nelojalių valstybei, tačiau tuomet jam reikėjo aiškiai tai pabrėžti. Niekas nebūtų į šuns dienas dėjęs normalaus siūlymo pamažu pereiti prie unifikuoto švietimo modelio be atskirų mokyklų tautinėms bendrijoms. Ypač stebina tai, kad neigiamo savo pareiškimo poveikio iš anksto nesuprato ne šiaip koks išsilavinimu neblizgantis seimūnas, bet buvęs žvalgybininkų vadas. Juk informacinio karo operacijų išmanymas neišvengiamai turėjo būti ankstesnio G. Grinos darbo dalis.
 
Pavyzdžiui, 2013 m. pabaigos duomenimis, Lietuvoje buvo daugiau nei 1200 bendrojo ugdymo mokyklų, tačiau tik 54-iose iš jų dėstyta lenkiškai, o dar 33-ijose rusiškai.
 
Nevalstybine kalba mokėsi apie 27 tūkst. arba 7,5 proc. mokinių. Net jei kelių šių rusiškų mokyklų moksleiviai nuvyktų į sukarintą stovyklą Rusijoje, liktų dar apie 30 mokyklų, kurių moksleiviai į ją nenuvyko. Jei sukarintose stovyklose apsilankytų net 1000 Lietuvos tautinių bendrijų atstovų, ten neapsilankiusių vis vien būtų bent 20 kartų daugiau.
 
Rusijos įtaka Lietuvos rusų bendruomenėje nėra tokia didelė, kokią kartais ją mėgstame įsivaizduoti, nes kitu atveju moksleivių, besilankančių rusiškose karinėse stovyklose, būtų keliasdešimt kartų daugiau. Panašias išvadas teigė ir praėjusią nuskambėjęs VSD tyrimas, pasak kurio, propagandinį darbą dirbantys Kremliaus ruporai didelės auditorijos Lietuvoje neturi.
 
Nepaisant to, yra viena detalė, kurią G. Grina, veikiausiai nė pats to nesuprasdamas, pastebėjo teisingai, tačiau iki galo jos neišplėtojo. Vėliau, komentuodamas savo pasisakymą, jis teigė, kad tautinių mažumų mokyklos visiškai neugdo pilietiškumo, nes yra izoliuotos nuo aplink esančio lietuviško gyvenimo.
 
Nors ši įžvalga nėra nei visiškai teisinga, nei originali, ji taip pat netiesiogiai daro išvadą, kad tautinių mažumų mokyklos neugdo to, kas yra ugdoma lietuviškose mokyklose. Bet ar tikrai lietuviškose mokyklose yra ugdomas pilietiškumas? Ar nėra taip, kad mes labiau bijome to, kad tautinių mažumų mokyklose iš tikrųjų išugdomas stiprus lojalumo saviems jausmas, kai mūsiškėse mokyklose santykis su tauta ir valstybe yra tik labai paviršutiniškas?
 
Lietuvos švietimo politikos bėda ta, kad ji šiandien turi pasirinkti tarp dviejų niekur nevedančių pilietiškumo ugdymo modelių. Pirmasis švietimo modelis mena XIX a. tautos kūrimo iššūkius ir yra itin archajiškas. Moksleiviai jį greičiausiai pažįsta iš lietuvių kalbos pamokų, kuriose reikia skaityti ne tai, kas jiems įdomu ar yra bent kiek susiję su juos supančiu pasauliu, bet tai, ką pagyvenusios, su internetu nedraugaujančios mokytojos mano esant reikalinga – Žemaitę, Maironį ar Donelaitį.
 
Problema pasireiškia tuo, kad šiuo metu Lietuva yra globalizacijos veikiamo pasaulio dalis, kuriame tradicinė lietuvių literatūra, techniškas Konstitucijos pagrindų mokymas tiek, kiek to reikia egzaminui, ar verksmingi valstybinių švenčių minėjimai mokyklų aktų salėse neturi jokio ryšio su jaunų žmonių patirtimi. Galbūt viso to reikia, tačiau negalima sau meluoti – tai neugdo patriotizmo ar pilietiškumo. Šiandien jaunų žmonių autoritetai yra ne knygų ar istorijos vadovėlių herojai, bet socialinių tinklų, interneto portalų, sporto ir pramogų pasaulio elitas ar, jei norite, „elitas“. Galbūt keletas aktyvių mokytojų ir geba išugdyti pilietiškus moksleivius, tačiau ir tai padaroma ne mokymosi metu, bet organizuojant įvairius renginius, t. y. per praktinę veiklą.
 
Kitas pilietiškumo ugdymo modelis yra modernus, orientuotas į globalėjančią Lietuvą, tačiau tuo pat metu vargiai ugdantis pilietiškumą. Anot šio modelio, reikia daugiau dėmesio skirti ne tradicinei verksmingai lietuvių literatūrai bei tragiškai istorijai, bet tinkamų kompetencijų ugdymui, kuris leistų jaunimui maksimaliai efektyviai įsilieti į darbo rinką ir taip didinti Lietuvos produktyvumą. Augant jam, esą didės žmonių pasitenkinimas ir tikėjimas savo valstybe. Deja, tai ne piliečio požiūris. Visiškai neaišku, kodėl karo atveju geras informatikas ar inžinierius turėtų ginti valstybę, o ne tiesiog savo įgūdžius pritaikyti kitose šalyse. Vargu ar pasaulio istorijoje kas nors aukojosi dėl gerai veikiančios ekonomikos.
 
Tuo metu tautinių mažumų mokyklose tapatybiniai dalykai tikriausiai yra išsprendžiami kiek paprasčiau. Jei Jonas Basanavičius ar Vincas Kudirka mažai rūpi lietuviams, jie pernelyg nerūpės čia gyvenantiems rusams ir lenkams. G. Grina yra iš dalies teisus, tačiau ar tuomet jo įsivaizduojami „švietimo getai“ yra tautinių mažumų, ar visgi pačių lietuvių požiūrio į savo tapatybę problema?
 
Romualdas Bakutis