Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Ar visuomenė nebepasitiki mokytoju?
event 2015-12-16 domain Švietimo informacinių technologijų centras

bernardinai.lt: Ar visuomenė nebepasitiki mokytoju?
Visų pirma turėtume apibrėžti sąvoką „visuomenė“. Ją sudaro mažiausiai trys žmonių kartos, kurių lūkesčiai nėra vienodi. Pasitelkdami fizikos mokslą, nubrėžiame išvestinę, bendrą visiems, kuri, geriausiu atveju, yra „aukso“ vidurys, blogiausiu – netenkina nė vienos kartos. Tad, kalbėdami apie šalies švietimo sistemą, jos pagrindinius tikslus, turime suvokti, kad ji niekuomet netenkins visų piliečių lūkesčių. Kas turėtų nubrėžti gaires, kuriomis vadovaudamiesi kuriame ateities visuomenę? Ir ar susitarėme, kokioje ateities visuomenėje norėtume gyventi? Vieni pabrėžia žinių ir mokslo svarbą, visuomenės atvirumą naujovėms. Kiti didesnį dėmesį kreipia į tautiškumo išsaugojimą, tautinio paveldo ir gimtosios kalbos puoselėjimą, tretiems svarbiausia materialinė gerovė.
 
Keblumas iškyla tuomet, kai nesusitariame dėl visuomenės ateities vizijos, tokiu atveju sunku kalbėti apie mokyklos, kaip visos švietimo sistemos, tikslus ir uždavinius. Pašmaikštaudama galėčiau apibendrinti: „trys viename“ būtų geriausia išeitis... Atrodo, kad dabartinė mokykla taip ir „plūduriuoja“. Be aiškesnių orientyrų...
 
O ko iš mokyklos tikisi mokinių tėvai? Ši visuomenės dalis, beje, neatspindi visos visuomenės lūkesčių, tačiau yra labai svarbi auklėjant ir ugdant jaunąją kartą, tad negalima neatsižvelgti į jos norus ir reikalavimus. Paklausus tėvų, dažnas atsako, kad nori žinių bei kompetencijų (gebėjimo tas žinias pritaikyti praktiškai), gerų pažymių, nes jų reikia stojant į aukštąsias mokyklas , ir tik nedaugelis tikisi tam tikrų vertybių skiepijimo – mokymo gyventi su visuomene, visuomenėje ir su savimi. Nors auklėjimas nėra įvardijamas, tačiau kalbantis paaiškėja, kad jis yra savaime suprantamas sėkmingo mokymosi ir gero emocinio klimato komponentas.
 
Tad iš mokytojo tikimasi, kad jis bus ne tik geras savo srities žinovas, ne tik žinių perteikėjas, bet ir palankaus emocinio klimato kūrėjas: pastebės ir įvertins kiekvieno mokinio individualumą, jaus jo nuotaikų kaitą, valdys bet kokią susidariusią situaciją. Žinodamas, iš kokios aplinkos mokinys ateina, supras, atjaus, įsigilins, paguos, paskatins, sutramdys ir t. t. Iš mokytojo tikimasi daug. daugiau, nei gali pasiūlyti mūsų švietimo sistema. Bet vis tiek, jei kas nors ne taip, kalčiausias lieka mokytojas...
 
Pagal statistinius duomenis, Lietuvos mokyklose mokytojai iki 30 metų tesudaro 3 procentus, per 50-ies metų –50 procentų. Mokykloje besimokančių tėvų amžius vidutiniškai 33–43 metai. Tad dažnu atveju mokytojai ir mokinių tėvai – skirtingų kartų atstovai. Todėl nenuostabu, kad jų požiūris į mokyklos bei mokytojų „misiją“ dažnai išsiskiria.
 
Dauguma mokytojų mokė ir šių dienų mokinių tėvus. Kaip šitai paveikė jų santykius? Mažuose miesteliuose, kur mokytojas mokė kelias tos pačios šeimos kartas – vienaip, didmiesčiuose – kitaip. Vieni užsitarnavo pagarbą, dėkingumą, kiti – atgyvenusios, sovietinės kartos etiketę...
 
Mokytojų ir tėvų santykiai būna skirtingi. Laimė, dauguma tėvų palaiko mokytojo poziciją, gerbia jį. Tačiau toli gražu ne visi. Tai priklauso nuo daug ko, tačiau skirtingų kartų požiūris į mokyklos ir mokytojo misiją skiriasi iš esmės. Šiame straipsnyje tyčia nekalbu apie naujausias technologijas – šito bet kokio amžiaus mokytojas gali išmokti ir naudoti pamokoje. Sunkiau pakeisti mokytojo požiūrį į naujausių technologijų panaudojimą mokymo procese. Manyčiau, kad būtent dėl to dalis tėvų mokytoją vertina kaip atsiliekantį nuo gyvenimo (o tiksliau – nuo šiuolaikinės visuomenės poreikių).Tačiau ne išmaniosios technologijos mokytoją daro Mokytoju...
 
Šiuolaikinė mokykla neturi tikslo perduoti enciklopedines žinias – jų galima rasti ne tik žinynuose, dar paprasčiau – internete. Mokykloje vaikas turi gauti įvairių dalykų pradmenis – bendrą supratimą. Tačiau kartų sandūroje kažkaip „prasprūdo“ mokymosi pareiga (gal prie to prisidėjo ir tai, kad pradinėse klasėse mokinukai nevertinami pažymiais? Tėvai šitą „žinią“ suprato savaip, atleido „vadžias“?).
 
Šiuolaikinė visuomenė nenori įdėti per daug pastangų, siekdama užsibrėžto tikslo: vartotojiškas požiūris išlenda ir mokymosi procese, o tiksliau, jį sunku pavadinti procesu, jis turi labiau priminti pramogą, nuotykį, žaidimą. Vietos pareigai nebelieka... Mokykloje vaikus vis dažniau mokome gyvenimą vartoti, bet ne gyventi. Gyvenimas reikalauja darbo, pastangų, ištvermės, kantrybės, tam tikrų įgūdžių, kuriuos įgyjame atlikdami pareigas. Vartotojiška visuomenė (ar karta?) nori visko čia ir dabar.
 
Nenuostabu, kad tokį gyvenimo modelį ji perkelia ir į mokyklą: žinios ir kompetencijos turi būti įgyjamos žaidžiant, imituojant mokymąsi, o rašyti mokomasi spaudant kompiuterio klavišus... „Taip nebūna!“ – šaukia mokytojai. „Bet taip nori vaikai“, – atsako mokinių tėvai. Pats pareigos supratimas reikalauja atskirti žaidimą nuo darbo. Gerai atlikta pareiga didina žmogaus savivertę. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje linkstama manyti, kad vertę galima nusipirkti. Žmogaus vertė matuojama turimų daiktų kiekiu. Pinigais. Suprantama, kad mokytojo „vertė“ šiuo atžvilgiu nėra didelė...
 
Ar dar ugdome vaikų gebėjimą pasidžiaugti atliktu darbu? Ar dar egzistuoja tokia džiaugsmo rūšis? Pareigos ugdymas tampa nemadingas, bijau, kad iš vaikų toks džiaugsmas atimamas... Jį pakeičia surogatas – pasitenkinimas vartojant... Nebemadingi tampa ir reiklūs mokytojai, verčiantys dirbti ne tik per pamokas, bet ir namuose. Juos tampa „madinga“ pakeisti „lengvesniais“, tereikia trijų tėvų parašų (trys – jau kolektyvas!). Pagal I. Krylovo pasakėčią: jei orkestras neskamba, reikia pakeisti muzikantų susėdimo tvarką… Jei mokiniui nesiseka mokytis, reikia keisti mokytoją. Jei nepakeisite, išeis į kitą mokyklą. Mokyklų tuštėjimo metą, kai branginamas kiekvienas „krepšelis“ (įsidėmėkit – ne mokinys, o krepšelis), tėvų balsas yra sprendžiamasis. Ne patariamasis, o lemiamas.
 
Iš tiesų tėvų nuomonė yra labai svarbi. Kol ji neprieštarauja mokyklos įstatams. Tėvų visagalybė išryškėjo skandale su mokyklos direktoriumi Bronislavu Burgiu. Mokytojai šį beprecedentį įvykį sekė itin atidžiai. Direktoriaus „pralaimėjimas“ parodė, ko visuomenė tikisi iš mokytojo, kokie yra tėvų (ypač – įtakingų, ypač – turtingų) lūkesčiai. Supratome pamoką: mokytojai, žinokite savo vietą… Tėvai patys žinos, kaip auklėti savo vaiką. Kaip jie susiras savą vietą visuomenėje? Vieni mano tą vietą nupirksiantys, kiti iškovos agresyvumu… Yra ir tokių, kurie, patys nesusitvarkydami su savo vaikais, atsakomybę permeta mokyklai, visuomenei, valstybei… Taip, mūsų tėvai turi daug teisių. Ir mažokai pareigų. Ypač kai palygini su kitų Europos valstybių tėvų pareigomis. Mano mokytojiška nuomone, ir mokinių, ir jų tėvų teisės ir pareigos turėtų eiti kartu – sudaryti vienį.
 
Dabartinių mokinių tėvai dažnai manosi už mokytojus išmanantys daugiau. Ne tik apie auklėjimą, bet ir apie mokymo procesą: jie aktyviai pasisako apie mokymo priemones, vadovėlių, pratybų kokybę, kritikuoja mokytojų rekomenduojamas skaityti knygas… „Vakarų eksprese“ (2015 11 15) straipsnyje „Privalomos knygos vaikams šokiruoja suaugusiuosius”) buvo taršomos vaikų mėgstamo rašytojo Vyt. Račicko knygos, ypač kliuvo „Baltoms durims“. Kepštelėta ir K.Sajos paaugliams skirta „Liepsnojanti“, kuri buvo išrinkta paauglių Metų knyga… O apie ką paaugliai turėtų skaityti, jei ne apie juos dominančius dalykus? Matyt, iš pagarbos a. a. G. Morkūnui, nebuvo kritikuojama jo knyga „Iš Nuomšiko gyvenimo“, atskleidžianti skaudžius mūsų visuomenės pūlinius – vaikų gyvenimą vaikų namuose. Susidaro įspūdis, kad norime užauginti kartą, kuri būtų infantili kito skausmui, nelaimėms, nesiorientuotų , kas vyksta realiame gyvenime… Ko gero, tokiam auklėjimui tinkamiausios knygos apie Barbes ir nagų prisiauginimo instrukcijos… Tai – vienas požiūris.
 
Kitiems atrodo, kad „pagaviausia“ literatūra paaugliams – klasika… Mokytojai atsakytų: reikia visko. Tik neatmuškite vaiko noro skaityti apskritai. Jei dar skaito... Dauguma mokytojų prisipažino, kad paauglystėj labiausiai mėgo skaityti tas knygas, kurias skaitė... jų tėvai. Uždraustas vaisius saldžiausias...
 
Bet straipsnis ne apie paauglių skaitomiausias knygas. Straipsnis apie nepasitikėjimą mokytoju, jo kompetencijomis ir sukaupta išmintimi. Mokytojas jaučiasi nesaugus. Neįvertintas. Nevertinamas. Nes dauguma mokytojų nepatenkina vartotojiškos visuomenės lūkesčių. Ar turėtų labiau stengtis jai įtikti (patikti)? O gal reikėtų kelti mokyklos (visos švietimo sistemos) autoritetą? Jei netikite Sėjėju, kaip galite laukti gero derliaus? Jei nepasitikite mokytoju, kokią įsivaizduojate savo ir savo vaikų ateitį? Bet tai, ko gero, retorinis klausimas...
 
Regina Jasukaitienė