Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Pametėm kelią dėl takelio?
event 2015-12-16 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Pametėm kelią dėl takelio?
Šis tekstas rašytas prieš keletą metų ir buvo įtrauktas į mano knygą „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“. Nusprendžiau priminti šias mintis, nes, mano galva, jos tikrai neprarado aktualumo.
 
Noriu pasidalinti ir tuo, kas man kelia nerimą. Kalbėti apie skaudulius, mano galva, verta tada, kai šis kalbėjimas skatina keistis, gydyti žaizdas. Svarbu, kad nesimėgautume problemomis, įsijausdami į aukų, nuo kurių nieko nepriklauso, vaidmenį.
 
Kuo yra mokykla tapusi šių dienų pasaulyje, ir ko mes iš jos tikimės? Ar mus tenkina tai, kad mokytojo profesija yra tapusi antraplanė, pedagogai, kuriems patikime savo vaikų ugdymą, dažniausiai patys save suvokia kaip serijinio žinių įrašymo į mokinių smegenis konvejerio prižiūrėtojai, o didžioji dalis dvyliktokų jaučiasi kaip alinamo maratono dalyviai ir išgyvena nuolatinį stresą?
 
Ar neparadoksalu, jog mokyklos baigimo pažymėjimas, iki šiol vadinamas brandos atestatu, nors, pažvelgiant į jo gavimo procedūras ir į pačius abiturientus, išvysime veikiau testų įveikimo čempionus nei brandžias, visavertes asmenybes.
 
Tai, jog yra tikrai daug šviesių, kūrybingų, išmintingų jaunų žmonių, dažniausiai yra jų individualaus ugdymosi, o ne švietimo sistemos nuopelnas. Galima net liūdnai pajuokauti, kad šiandien asmenybės subręsta ne dėl mokyklos pastangų, bet pačios.
 
Tikrai nenoriu įžeisti mokyklose dirbančių mokytojų. Pažįstu daug puikių pedagogų, kurie it šiuolaikiniai sizifai kasdieną kantriai ridena savo misijos akmenį į paradoksalių visuomenės lūkesčių kalną.
 
Problema, į kurią noriu atkreipti dėmesį, būdinga tikrai ne tik Lietuvai. Iškili filosofė Hanah Arendt dar XX amžiaus antroje pusėje tvirtino, kad švietimo sistema tiek Europoje, tiek JAV vis labiau klimpsta į krizę. Nors pedagoginėse deklaracijose vis dar kalbama apie kritiškos, atsakingos asmenybės ugdymą, praktikoje įsigali informacinė bulimija. Informacija vartojama vis didesniais kiekiais. Numojant ranka į tai, kad didelę dalį gautos informacijos mokiniai po eilinio žinių patikrinimo tučtuojau pašalina iš smegenų kaip svetimkūnį, kaip tai, kas neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu.
 
Karštligiškas noras sukišti į mokinių galvas vis daugiau informacijos sukelia savarankišką kritinio mąstymo paralyžių. Palaipsniui mokykla tampa ne asmenybės išsiskleidimo vieta, bet konformistų kalve.
 
Nuolatinės apklausos, testai tampa tiek mokinių pastangų įvertinimo įrankiu, tiek vyraujančia švietimo ideologija. Mokykla tampa nuolatiniais išbandymų pliūpsniais.
 
Pati žinių vertinimo sistema paremta įtarumo nuostata – siekiama kaip nors „sukirsti“ mokinį, atskleisti žinių spragas. Na, o vyresnėse klasėse visi šie patikrinimai lydimi didžiulio streso ir kartojimų – susiimk, nuo to priklauso tavo karjera ir likimas. Dauguma mokinių susiima, įsitempia, pasitelkia būrį korepetitorių ir baigiamiesiems egzaminams ruošiasi kaip lemiamam mūšiui.
 
Natūralu, kad ir mokykla pradeda asocijuotis su gladiatorių arena, kurioje kalbos apie vertybes, solidarumą dažniausiai lieka skambiomis deklaracijomis, o svarbu tik viena – galutinė pergalė.
 
Šiandienė mokykla yra visuomenės, kurioje gyvename, atspindys. Ar visuomenėje, grįstoje vartojimo, konkurencijos ir beatodairiškos skubos principais, gali būti kitokia mokykla? Iš mokyklos reikalaujama suklasifikuoti mokinius.
 
Įvertinti asmenybės brandą daug sudėtingiau, nei testu patikrinti, ar sėkmingai įsiminta informacija. Mąstymo ugdymas visada yra tam tikra rizika, nes jis reiškia naujų horizontų praplėtimą, įprastų schemų įveiką. Paprasčiau perteikti įprastus, jau išbraidytus mąstymo takus, guodžiantis, kad mokiniai dar per jauni savarankiškai mąstyti. Jau vėliau – universitete – tegu mąsto patys, o mokykloje pakanka, kad uoliai atsimintų kitų sugalvotus atsakymus. Bėda ta, jog mokyklos įgūdžiai vėliau perkeliami ir į universitetus ir kūrybiškumo, autentiškumo žiedas taip ir lieka neišsiskleidęs. Universitetai, sugundyti „orientacijos į darbo rinką“ imperatyvo, rūpinasi ne įvairiapusės asmenybės ugdymu, bet studento akiračio susiaurinimu, virsmu į specialistą, kuris žino maksimaliai daug apie siaurą pasaulio rėžį ir praktiškai nieko nebežino, kas vyksta kitur.
 
Jei, pavyzdžiui, mokykloje lietuvių kalbos mokytoja dvyliktokų tėvams pareikštų, jog ji orientuosis ne į pasiruošimą egzaminui, bet diskutuos su mokiniais, skatins jų kūrybiškumą, dauguma, spėju, pasipiktintų ir tai suprastų kaip raginimą samdyti korepetitorius. Kita vertus, kiek mokytojų šiandien yra pasirengę auginančiam dialogui su mokiniu, tam reikia nuolat augti pačiam, o ne vien spręsti sudėtingą išgyvenimo už pedagogo atlyginimą dilema ir pildyti kalnus ataskaitų, pagrindžiančių, jog kasdienis bendravimas su vaikais atitinka biurokratų patvirtintas schemas.
 
Šiandien įprasta į mokymąsi tiek mokykloje, tiek universitete žvelgti kaip į pasirengimą esą svarbesnei ir naudingesnei veiklai. Viskas, taip pat ir žinios, esą turi duoti naudos. Tačiau ar tikrai normalu, kai mes į jaunus žmones pradedame žvelgti tik kaip į žaliavą darbo rinkai ir jau pripratinome svajoti ne apie žygdarbius, bet apie karjerą, mąstyti ne apie misiją, bet apie tai, kur savo sugebėjimus galėtų brangiau parduoti?
 
Vis dar vartojame „pedagogikos“ sąvoką, kuri kilo iš Senovės graikų žodžio „paideia“ (ugdymas). Tačiau, jei pažvelgtume į tai, kaip Vakarų kultūroje iki pat XX amžiaus antrosios pusės buvo suvokiamas ugdymas ir mokymas, pamatytume stulbinantį kontrastą su šiandien vyraujančiais vaizdiniais.
 
Mokymosi tikslas visais laikais, iki pat to laikotarpio, kai ėmėmės „tobulinti“ švietimo sistemą (tai prasidėjo kur kas anksčiau nei niekada nesibaigianti švietimo reforma pokomunistinėje Lietuvoje), buvo žmogaus, kaip protingos būtybės, ugdymas, padedant kiekvienam asmeniui atpažinti savo vietą ir vaidmenį pasaulyje.
 
Ypač Senovės Graikijoje buvo akcentuojama, kad paideia (mokymosi) tikslas yra ne tiek naujų žinių įgijimas, bet įvairiapusės asmenybės branda (kalokogatija). Idant taptume brandžiomis ir įvairiapusėmis asmenybėmis, gražiomis tiek išore, tiek vidumi, turime rūpintis, tiek kūnu, tiek siela, tiek protu. Mokymosi tikslas – asmenybė, kuriai būdingos svarbiausios dorybės, tokios, kaip teisingumas, drąsa, išmintis, nuosaikumas, turinti subtilų skonį ir įvairiapusiškai išlavinta. Tokios asmenybės priešingybė buvo nusakoma sąvoka „apaideusia“, kuri reiškė šiurkštumą, nemokšiškumą, ribotumą. Mokymosi tikslas – įgyti gyvenimo meną, kas yra kur kas daugiau, nei vien tik žinoti ar surinkti apie ką nors informaciją.
 
Tiesa, jau Senovės Graikijoje mes atrandame ir sofistų, kurie už pinigus mokė ne tiek gyvenimo meno, kiek įvairių technikų – pavyzdžiui, kaip debatuose įveikti pašnekovą. Jie ėmė pinigus už žinias, kurios jas įgijusiajam turėjo atnešti didesnį pelną nei sąnaudos, išleistos mokantis.
 
Sofistus, į kuriuos paniekinamai žiūrėjo žymiausi antikos mąstytojai, galima vadinti nūdienos švietimo sistemos pirmtakais. Sofistai nepretendavo į mąstymo originalumą ir save suvokė ne tiek kaip vedlius, kiek užsakymų vykdytojus. Kaip ir šiandienos mokytojai, ar ne?
 
Šiuolaikinė Vakarų švietimo sistema tarsi apsisprendė orientuotis ne į dorybių ugdymą, bet į naudingų žinių perteikimą. Prie į rinką orientuotos sistemos iš tiesų lengviau pritraukti įvairiausių matuoklių, kurie mums gali pasiūlyti, kaip už mažiausius kaštus instaliuoti į mokinių ar studentų galvas didžiausią kiekį informacijos.
 
Tačiau tokia sistema, organizuota pagal į masinę produkciją orientuotos gamyklos tikslą, paprasčiausiai nepajėgi atsižvelgti į kiekvieno žmogaus unikalumą, negali pasiūlyti auginančio ugdymo ir, natūralu, kad šiandien visos Europos valstybės susiduria su panašia dilema – nepaisant visų kalbų apie įvairovę, kūrybiškumo svarbą, švietimo sistema tampa ne naujų galimybių atskleidimo ir vaizduotės vystymo, bet jaunų žmonių „suformatavimo“ vartotojiškai visuomenei vieta.
 
Mokykla yra tapusi ne vilties švytėjimo ir autoriteto sklaidos, bet nerimo, konkurencijos, vis didėjančių patyčių, smurto ir beprasmybės pojūčio vieta. Regis, tikrai didelė kaina, kurią tenka mokėti už į dorybes orientuotos mokyklos „patobulinimą“?
 
Šiandien populiaru kritikuoti mokytojus ir piktintis tikra ar tariama netvarka mokykloje. Sutinku, kad yra pribrendusios esminės permainos švietimo sistemoje, kurių pradžioje reikėtų grįžti prie klausimo: ko mes norime iš mokyklos, iš švietimo sistemos apskritai. Tačiau nepamirškime, kad, kai organizmas suserga virusu, neįmanoma jo gydyti tik vienoje kurioje nors organizmo dalyje. Permainos mokykloje gali prasidėti tik tada, kai pradės keistis mūsų požiūris į ją ir suvoksime, kad už jas atsakinga ne kuri nors ministerija, ne kuri nors visuomenės grupė, bet kiekvienas iš mūsų.
 
Yra daugybė šeimų, kurios nuveda vaiką į pirmą klasę ir jaučiasi nusimetusios visą ugdymo naštą. Iki pat baigiamųjų egzaminų, kai surinktas balų skaičius tampa vieninteliu viso buvimo mokykloje laiko sėkmės ar nesėkmės kriterijumi. Kol tokia nuostata išliks, tikrų permainų neverta tikėtis ir mokykloje.
 
Fragmentas iš knygos Laiškai plaukiantiems pries srovę.
 
Andrius Navickas