Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: Tomas Ramanauskas: Lietuvos mokytojams reikia ne išmokti, o prisiminti, kaip būti kūrybingiems
event 2015-12-17 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

15min.lt: Tomas Ramanauskas: Lietuvos mokytojams reikia ne išmokti, o prisiminti, kaip būti kūrybingiems
Diskusijos švietimo temomis mūsų šalyje dažnai baigiasi sutartiniu palinkčiojimu, konstatuojančiu, kad viskas yra blogai. Tiesa, švietimo politikos formuotojai elgiasi atvirkščiai ir išsijuosę gina savo pozicijas, tikindami, kad atlieka puikų darbą ir mokykloms bei mokytojams nieko nestinga.
 
Šioje nuomonių maišatyje, matyt, reikėtų įsiklausyti į balsus, sakančius, kaip galima pagerinti situaciją, o ne tuos, kurie tiesiog turi chronišką polinkį skųstis, virkauti arba apskritai viską neigti.
 
Vienas iš siekiančių padėti balsų – Tomo Ramanausko, agentūros „New!“ bendraturčio ir kūrybos direktoriaus. Dar rudenį dalyvaudamas švietimo bendruomenei skirtame seminare „Campus Vilnius“ jis bandė įrodyti, kad švietimas ir kūryba yra glaudžiai susiję. Tad jo pastebėjimai turėtų sudominti ne vieną tobulėti norintį pedagogą.
 
Duodamas šį interviu Tomas sutiko pasidalyti asmeniniais potyriais, atsineštais iš mokyklos, ir pasistengė paaiškinti, kodėl mokytojams turėtų rūpėti ne tik formalios taisyklės, bet ir nesuvaržyta kūryba, kurią, pasak pašnekovo, rasime kiekviename gyvenimo ir veiklos aspekte ir kurią turi kiekvienas žmogus.
 
– Tomai, koks jūsų geriausias ir koks blogiausias prisiminimas iš mokyklos laikų?
 
– Pamenu, kartą literatūros mokytoja burnojo, kad rašau neįskaitomai. Tad kitą darbą tyčia parašiau vien didžiosiomis raidėmis. Aišku, gavau kuolą. O taip norėjau būti pagirtas už pastangas! Nepaisant to, šis nutikimas – ne tik didis nusivylimas, bet ir pasididžiavimas.
 
Toks sprendimas tikrai ne tradicinis. O apskritai mokykla labiau skatino ar žlugdė asmeninį kūrybiškumą?
 
– Tik po daugybės metų imu suvokti, kokie iš tiesų yra svarbūs pirmieji mokytojai. Kaip lengvai kai kurie jų įdėžina, užbarikaduoja, sustalčiuoja kūrybines pastangas į „taip galima“ ir „taip negalima“. Dėl to daugybė bandymų pasielgti neįprastai baigiasi baudos smūgiais.
 
Tokia švietimo sistema kūrybingumą skatina tik tiek, kiek siekiama sugalvoti naujų priežasčių neiti į mokyklą. Tiesa, buvo ir mokytojų, kurie vertino savitesnį mąstymą, pagirdavo, paskaitydavo vykusius darbus prieš klasę, paskatindavo augti, net jei tai kartais būdavo tik paaugliškų hormonų audros, o ne kažkas itin originalaus.
 
– Kodėl nusprendėte savo įžvalgomis pasidalyti su mokytojais „Campus Vilnius“?
 
– Pastaruoju metu nemažai mąsčiau apie edukaciją. Manau, kad iš savo asmeninių patirčių bei darbo su kuriančiaisiais bei reguliaraus kūrybingumo kultivavimo sintetinamos idėjos, kuriomis verta dalytis. Apie tai kalbu ir savo kūrybingumo mokymuose.
 
Be to, esu įsitikinęs, kad ir mokantiems reikia mokytis. Pasakodamas, ruošdamasis mokaisi, mąstai ne mažiau už auditoriją.
 
– Seminare mokytojams sakėte, kad viena svarbiausių kūrybingumo prielaidų – gebėjimas susikaupti. Ar įmanoma tai padaryti šiuolaikiniame pasaulyje, kupiname dėmesį blaškančių pagundų?
 
– Pirmiausia reikia suvokti, kokią įtaką daro nesusikaupimas, kokių pasekmių turi totalinis kompiuterizavimas, įtinklinimas, pamatyti, kad tai nėra besąlygiška gėrybė, suprasti, kad tai nėra vienintelis pažangos būdas.
 
Dalis mūsų yra užhipnotizuoti, perimti, nusavinti sunkiai sugaudomo žiniasklaidos, socialinių tinklų, interneto srauto. Mums pasakyta, kada bundame, kada reaguojame į žinutę, kada atsiliepiame į skambutį, o jei turime „Apple iWatch“ – jau ir kada reikia atsistoti pajudėti. Nustačius diagnozę, galima imtis pasyvumo išmainymo į aktyvumą – sąmoningą skaitmeninių medijų, išmaniųjų telefonų, ekranų naudojimą, šiek tiek cinišką ir distancišką viso to jovalo neįsimylėjimą. Tik tuomet pradedame laisvėti kurti. Sudėtinga schema, bet kitos alternatyvos ne mažiau sunkios.
 
– Savo pranešime taip pat tvirtinote, kad žmogus privalo mokėti įsiminti informaciją. Ar tikrai tai yra būtina? Juk tą už žmogų gali padaryti kompiuteriai. Jei ko nežinome – galime visada surasti internete.
 
– Negalėdamas prisiminti, sunkiai gali susikaupti, taigi, negali ir kurti. Tuomet pasidarys sunku nesikartoti. Vargu ar pavyks tinkamai naudotis jau turima informacija. Apskritai bet koks informacijos įsisavinimas tokiu atveju tampa beprasmis. Kam skaityti knygas, klausytis muzikos, dalyvauti pokalbiuose, jei nieko nebelieka?
 
Neįsimindamas informacijos sunkiai rasi priežasčių džiaugtis savimi, todėl tapsi bejėgis, atrofuotas organizmas, kuris nebegali patirti pasaulio be skaitmeninio protezo.
 
Neprisiminti informacijos – savanoriška Alzheimerio būsena. Nemanau, kad tai žavu.
 
– Kokios disciplinos turėtų būti labiausiai plėtojamos mokyklose? Kurios iš jų gali padėti jaunimui tapti kūrybiškesniam nei ankstesnės kartos?
 
– Kūryba – ne tik humanitariniai ar IT mokslai, kūryba yra visur. Matematika arba mūsų kalba – visa tai yra kūrybingumo išraiškos. Klausimas, pagal kokius kanonus to mokoma, kokie būdai ir atskaitos taškai. Ar visa ko įvertinimas yra testas ar kas nors adekvatesnio, labiau tinkamo gyvenimui, būsiančiam baigus mokslus. Savo pranešime „Campus“ dalyviams minėjau, kokia svarbi technologinės higienos edukacija, kaip svarbu rasti būdų skatinti, provokuoti kūrybingumą, rodyti, kad jis reikalingas ne dėl to, jog tapytum paveikslus. Būtina mokyti žaisti. Ypač vyresnėse klasėse.
 
Gaila, bet mūsų krašte žaidimas yra siejamas tik su vaikiška veikla, o kad tai yra vienas čiupliausių būdų žinioms ir patyrimams įsisavinti, kalbama mažai.
 
– Ar suaugęs žmogus gali tapti kūrybingas? Pavyzdžiui, mokytojai, kurie įgijo išsilavinimą dar sovietų Lietuvoje?
 
– Tokiais žmonėmis nereikia tapti – jiems tiesiog reikia prisiminti, kaip būti kūrybingam. Juk kiekvienas vaikas iš prigimties kūrybingas, tik daugelis vėliau pamiršta šį įgūdį. 
 
Gintaras Gimžauskas