Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Kiek Lietuvos mokykla yra atvira įvairioms kultūroms?
event 2015-12-29 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Kiek Lietuvos mokykla yra atvira įvairioms kultūroms?
2015 m. gruodžio 14 d. Mokyklų tobulinimo asociacija pakvietė į diskusiją „Kiek Lietuvos mokykla yra atvira įvairioms kultūroms?“ Į diskusiją pakvietėme Lietuvoje besimokančių mokinių, atvykusių iš kitų šalių, jų mokytojų bei mokyklų vadovų, multikultūrinio ugdymo tyrėjų, universitetų dėstytojų, dirbančių su užsienio studentais.
 
Plėtoti diskusiją šia tema paskatino du dabartiniai iššūkiai Lietuvos visuomenei ir mokyklai:
  • neišvengiamas imigracijos didėjimas ir būtinybė tam pasirengti;
  • pastaraisiais metais atsiradęs visuomenės „šaltumas“ rusų bei lenkų mokyklų atžvilgiu.
Pirmiausia turime pripažinti, kad Lietuvos visuomenė eina daugiakultūriškumo keliu, ir tie procesai jau yra prasidėję. Nors Lietuvos gyventojai yra gana skeptiškai nusiteikę imigrantų atžvilgiu, tačiau ir demografinė krizė, ir pasauliniu mastu vykstantis „tautų kraustymasis“ privers Lietuvą atsiverti kitoms kultūroms. Migracijos ekspertas Dr. Žibas teigia, kad „Lietuvos mokyklos nėra pasirengusios priimti migrantų vaikų.
 
Tai ne vien kalbinių įgūdžių iššūkis mokytojams, bet ir tinkamas mokytojų bei visos švietimo bazės parengimas dirbti daugiakultūrėje aplinkoje ir diegti įvairovės skatinimo priemones (pavyzdžiui, patyčių dėl vaiko tautybės vengimo, mokytojų nuostatų šių vaikų atžvilgiu keitimo ir kt.).“ Diskusijoje ir norėjome pasišnekėti, kokias patirtis turime jau dabar, ko reikėtų, kad vaikams, atvykusiems iš kitų kraštų, mokykla padėtų gerai jaustis, įsilieti į Lietuvos gyvenimą ir siekti akademinės pažangos.
 
Šiuo metu Vilniaus rusų mokyklos turi gana didelę multikultūrinio ugdymo patirtį, kadangi jose mokosi vaikai, su tėvais atvykę iš buvusių sovietinių respublikų, Izraelio bei kitų šalių. Jie mokosi ir rusų, ir lietuvių kalbų.
 
Mokyklos turi savo sistemą, kaip padėti mokiniams greičiau išmokti lietuvių kalbos, susirasti draugų, įsijungti į neformalųjį ugdymą. Kuo jaunesnis mokinys, tuo jam yra lengviau.
 
Kur kas sudėtingiau yra į Lietuvą atvykstantiems vyresnių klasių mokiniams, kurie turi ne tik pramokti lietuvių kalbos kasdienei komunikacijai, bet ir pasirengti egzaminams. Tai yra didžiulis iššūkis ir patiems mokiniams, ir jų mokytojams.
 
Diskusijoje kilo klausimas, ar neturėtų būti mūsų ugdymo programos, egzaminai, pats ugdymo procesas lankstesnis, labiau orientuotas į kiekvieno mokinio poreikius bei galimybes? Lietuvoje ir kitose šalyse yra įvairių patirčių, pvz. papildomi mokymosi metai, mokyklai baigti nebūtina laikyti egzaminų (tik stojant į universitetą), skirtingų dalykų mokymasis su skirtingomis klasėmis, vakarinės grupės, individuali pagalba, Suomijos „kumi“ – globotojai, padedantys gyventi naujoje šalyje, ir kt. Galbūt atvykę vaikai mums padės kitomis akimis pamatyti mūsų mokyklos griežtai struktūruotą realybę ir mes pradėsime keisti sustabarėjusius dalykus, įnešime daugiau lankstumo, individualaus požiūrio į kiekvieną vaiką?
 
Tai yra ne tik mokyklos lygmens, bet ir nacionalinės švietimo politikos klausimas, kurį jau reikia spręsti, nes kitaip jis guls vien ant mokytojų pečių. Susidursime ir su skaudžias patirtis turinčiais vaikais ir jų tėvais, tad svarbiausias dalykas pradžioje bus dialogo užmezgimas, savitarpio supratimas, o ne mūsų aukšti akademiniai standartai. Gal net ir lietuvių kalba nėra „šventa karvė“, nes gali būti mokinių, kuriuos reikės mokyti kitomis kalbomis.
 
 Kalba gali padėti įtraukčiai, bet gali ir didinti atskirtį. Lietuvoje turime gerai parengtą teisinę bazę dėl specialiųjų poreikių ugdymo, kitakalbiai greičiausiai bus priskirti šiai grupei ir mokyklos turės jiems sudaryti specialias sąlygas mokytis lietuvių kalbos ir kitų dalykų. Tačiau kyla klausimas – ar tai nėra tokių mokinių stigmatizavimas? Kaip to išvengti? Kaip apskirtai padėti žmonėms gerai jaustis mūsų šalyje? O ir ko mes siekiame, kaip valstybė? Ar norime būti tik tarpine imigracijos stotele, ar norime, kad atvykę žmonės liktų Lietuvoje? Ar kitas kultūras suvokiame kaip grėsmę savo tapatybei ar kaip kultūrinio praturtinimo galimybę? Tad galima drąsiai teigti, kad palietėme daug labai jautrių klausimų, kuriais dar reikia daug kalbėtis ir ieškoti sprendimų įvairiais lygmenimis – ir kiekvienoje bendruomenėje, ir valstybės politikos mastu.
 
Antrasis iššūkis, kurį pastebime, yra Rusijos agresyvios politikos fone pasikeitęs Lietuvos visuomenės požiūris į rusų ir lenkų mokyklas, kuriose mokosi tokie patys Lietuvos piliečiai kaip ir lietuvių mokyklose. Buvęs Lietuvos Saugumo departamento vadovas G.Grina pareiškė, kad tokias mokyklas reiktų uždaryti, nes jos tampa „švietimo getais“ ir „neugdo pilietiškumo, nes jos yra izoliuotos tautinės visuomenės prasme.“
 
Džiugina, kad VSD atsiribojo nuo šio pareiškimo, į jį sureagavo Seimo nariai ir politikos apžvalgininkai, tačiau vis tiek lieka atviras klausimas, kaip mes kaip valstybė žiūrime į tradiciškai Lietuvoje esančias ne lietuviškas mokyklas: ar turima mokyklų kalbinė įvairovė mums yra vertybė? Kodėl Lietuvos piliečius – ne lietuvius laikome mažiau pilietiškais, ar lengviau paveikiamais priešiškos propagandos?
 
A.Ramonaitės tyrimai dėl nostalgijos sovietmečiui ir požiūrio į Rusijos agresyvią politiką parodė, kad statistiškai reikšmingų požiūrio skirtumų tarp lietuvių ir rusų nėra, tačiau formuojamas požiūris, kad Lietuvos rusai yra palankiau nusiteikę V.Putino politikos atžvilgiu nei lietuviai.
 
Diskusijoje dalyvavusi mokyklos vadovė pabrėžė, kad 1991 m. niekam nereikėjo įrodinėti, kodėl Lietuvoje yra rusiškų mokyklų, kad jos veikia pagal Lietuvos įstatymus ir ugdymo programas. Dabar tas klausimas yra užaštrėjęs ir sėjamas nepasitikėjimas Lietuvos rusų lojalumu valstybei.
 
Diskusijoje kalbėjome, kad neatsakingi politikų pareiškimai kelia nereikalingą įtampą. Turėtume vertinti daugiakalbę Lietuvos mokyklų patirtį, ypač šiandien, kai stovime ant besikeičiančios daugiakultūrės Lietuvos slenksčio.