Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: Kitokie pasakojimai iš taboro: koks mokslas, kai pilvas gurgia ir nėra kuo apsirengti?
event 2016-01-04 domain Švietimo informacinių technologijų centras

15min.lt: Kitokie pasakojimai iš taboro: koks mokslas, kai pilvas gurgia ir nėra kuo apsirengti?
Skursdami žmonės pirmiausia stengiasi patenkinti pagrindinius poreikius, o įsimetę kažką į skrandį ir apsirengę, jau gali galvoti ir apie mokslą. Skurdas – bene didžiausia kliūtis romų vaikams siekti mokslo.
 
15min tęsia publikacijų ciklą „Kitokie pasakojimai iš taboro“. Pirmąjį pasakojimą „Romų vaikai tabore auga be geresnio rytojaus pažado“ skaitykite ČIA.
 
„Tėvai labai stengiasi dėl savo vaikų, siekdami užtikrinti jiems kuo saugesnę vaikystę. Neretai jiems stinga tinkamų tėvystės įgūdžių, išsilavinimo tam, kad galėtų savo atžaloms padėti sėkmingai integruotis į visuomenę“, – 15min atvirauja su romais dirbanti vaikų dienos centro „Padėk pritapti“ vadovė Inga Kreivėnaitė.
 
Anot pašnekovės, sostinės Kirtimų gyvenvietės šeimos susiduria su didžiuliu skurdu: vaikams trūksta maisto bei drabužių. Namų sąlygos nėra pritaikytos vaikams mokytis bei saugiai augti.
 
„Skurdas – viena pagrindinių nesimokymo priežasčių. Skursdami žmonės pirmiausia stengiasi patenkinti savo bazinius poreikius ir tik būdami sotūs bei apsirengę, gali pagalvoti apie išsilavinimą“, – teigia I.Kreivėnaitė.
 
Virtinė priežasčių, kodėl nelanko mokyklos
 
Kalbant apie tai, kodėl romų vaikai nelanko mokyklos, sudėtinga išskirti mokyklos nelankymo priežastis. 
 
„Pastarosios ir pasekmės tarpusavyje persipynusios. Vis dėlto išskirčiau keletą, mano nuomone, svarbiausių: šeimos neretai nesugeba užtikrinti pagrindinių vaikų poreikių ir teisių. Dėl to šių šeimų vaikai dažniau patenka į policijos akiratį, nelanko mokyklos, pasiduoda gatvės įtakai arba patys tampa nusikaltimų aukomis. Maža to, jie skursta, nuolat yra priversti galvoti, iš kur gauti žieminius batus ar sportinę aprangą, kiti vaikai neretai iš jų pasišaipo, o ir patys romų vaikai gėdijasi, pradeda save izoliuoti nuo labiau pasiturinčių“, – teigia centro vadovė. 
 
Anot I.Kreivėnaitės, be šių problemų dar yra ir begalė kitų: mokymosi, dėmesio koncentracijos bėdų, dėl kurių jiems tampa sunku užmegzti gilesnius emocinius ryšius su kitais, interesų ratas yra susiaurėjęs, o vertybių sistema nesivystanti.
 
„Dar viena ypač skaudi problema – tėvams patekus į įkalinimo įstaigas, šie vaikai neretai netenka ne tik pastogės, bet ir jų ryšiai kuriam laikui nutrūksta su jiems svarbiais asmenimis. Romų šeimų vaikai, nelankydami mokyklos bei iškritę iš visuomenės, netenka ne tik ateities darbo perspektyvų, bet ir galimybės tapti visaverčiais, socialiai apsaugotais visuomenės nariais“, – sako vaikų dienos centro „Padėk pritapti“ vadovė I.Kreivėnaitė.
 
Dažnai nutinka ir taip, kad net ir pradėję lankyti mokyklas romai greitai iš klasių išnyksta. Klasėse, kuriose mokosi įvairių tautybių vaikai, būtini mokytojų padėjėjai, kurie skirtų papildomo laiko paaiškinti, kaip atlikti užduotis.
 
„Dažniausia problema – ne vaikų nenoras atlikti užduotis, tačiau nesupratimas, ko iš jų norima. Negalima pamiršti, jog vaikas ateina į mokyklą beveik nemokėdamas arba mokėdamas tik minimaliai lietuvių ar rusų kalbą (šeimose kalbama romų kalba), todėl prireikia nemažai laiko, kol vaikai išmoksta mokomosios kalbos“, – teigia I.Kreivėnaitė.
 
Nespėja pavyti klasės draugų 
 
Dar viena kliūtimi mokytis tampa didelis romų skaičius vienoje klasėje.
 
„Sudėtinga dirbti mokytojoms, kai vienoje klasėje mokosi didelis kiekis vaikų, kuriems reikia papildomo dėmesio. Puikus šių metų pavyzdys, kai vienoje mokykloje dar visai naujai atėjusiai mokytojai tenka dirbti su 11 romų vaikų vienoje klasėje. Susidūrusios su tokia situacija mokytojos negeba skirti papildomo laiko kiekvienam vaikui, neturi padėjėjo, kuris galėtų tuo užsiimti“, – sako I.Kreivėnaitė, pridurdama, kad ši problema tampa vis gilesnė.
 
Vaikai, ilgą laiką nesuspėdami su bendru klasės lygiu, galiausiai nustoja ją lankyti. Neretai romų vaikai tampa ir patyčių aukomis.
 
„Jos vis dar giliai įsišaknijusios Lietuvos mokyklose. Neretai ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, yra kupini stereotipų ir neigiamų nuostatų apie romus. Manau, kad mokytojams, dirbantiems su skirtingų tautybių vaikais, būtinas papildomas pasirengimas ir žinios, kaip kovoti su tautine neapykanta klasėse, kokius tinkamus darbo metodus taikyti, siekiant įveikti patyčias dėl kultūrinių ir turtinių skirtumų“, – mano pašnekovė.
 
Jos teigimu, į bendrą mokymosi sistemą vaikai gali integruotis, tačiau jiems būtina skirti daugiau dėmesio, ypač pirmaisiais ir antraisiais mokymosi metais.
 
„Kaip jau minėjau, kalba – viena pagrindinių kliūčių sėkmingai integruotis mokymosi sistemoje, todėl galbūt būtų gera išeitis įkurti priešmokyklinę klasę romų vaikams, kurioje jie galėtų mokytis lietuvių ir rusų kalbų“, – siūlo I.Kreivėnaitė.
 
Pastebėjus, kad vaikai nelanko mokyklos, skambinama tėvams, vaikų dienos centro „Padėk pritapti“ darbuotojai lankosi mokykloje, bendrauja su mokytojomis bei socialinėmis pedagogėmis.
 
„Kartais pavyksta išsiaiškinti labai konkrečias mokyklos nelankymo priežastis – patyčias
klasėje, tinkamų rūbų neturėjimą, tėvų suėmimą ir pan. Žinodami, kodėl vaikas nelanko mokyklos, galime ieškoti problemos sprendimo būdų“, – sako pašnekovė.
 
Pati I.Kreivėnaitė su romų vaikais ėmė dirbti paskatinta asmeninės patirties. Lankydama tėvus Marijampolėje pastebėjo, kad mažesniuose miestuose romai kur kas geriau integruoti, turi išsilavinimą ir nesusiduria su tokiomis skurdo problemomis, su kokiomis susiduriama Vilniaus Kirtimų gyvenvietėje.
 
„Nepaisant to, mūsų name gyvenusi šeima vis dar susidurdavo su nedraugiškai ir priešiškai nusiteikusiais kaimynais, vengusiais atidaryti duris. Kai kurie net nesisveikindavo su jais“, – prisimena moteris. Matydama tokią liūdną situaciją, ji panoro prisidėti prie „visuomenės švietimo“ ir neigiamų nuostatų griovimo.
 
Dabar vaikų dienos centrą „Padėk pritapti“ reguliariai lanko 40 vaikų, iš kurių 28 yra romai. Visi jie labai skirtingi. Vieniems geriau sekasi matematika, kiti gabesni dailei, imlesni skaitymui.
 
„Pastebime, kad sunkiau su kalbomis. Dažnai vaikai prastai rašo lietuvių ir rusų kalbomis, o anglų kalbos žinios apskritai labai menkos. Taigi, dienos centre vis daugiau dėmesio skiriame mokytis kalboms“, – sako I.Kreivėnaitė.
 
Dienos centras – multikultūrinė aplinka, kurioje po pamokų susitinka įvairių tautybių vaikai. Čia jiems vyksta grupiniai užsiėmimai, kuriuose vaikai ieško dialogo, bando pažinti vieni kitus, griauna egzistuojančius stereotipus, ugdo pasitikėjimą savimi ir kitais.
 
„Individualiu dėmesiu ir pagalba ruošiant namų darbus bei domėjimusi, kaip vaikams sekasi mokykloje, galima labai stiprinti motyvaciją. Na, ir aišku čia vyksta įvairiausi būreliai“, – dienos centro veiklą apibūdina I.Kreivėnaitė.
 
Penkta klasė romų mergaitei – didelis pasiekimas
 
Pašnekovė džiaugiasi dėsningumais ir apie stebuklus nė nenori kalbėti.
 
„Pozityvūs pokyčiai labai maži ir prireikia daug laiko bei pastangų, norint kažką pakeisti. Dirbdami nuo 2009-ųjų su romų vaikais, užauginome kartą, kuri baigė ne tik pradines klases, bet pasiekė ir penktą-šeštą klases. Tai – didelis žingsnis, ypač romų mergaitėms, kurios vis dar veikiamos gilios ankstyvų santuokų tradicijos, – teigia I.Kreivėnaitė.
 
Romų vaikų teisė į mokslą, anot jos, vis dar nėra užtikrinama: „Manau, kad Lietuvos švietimo sistema turėtų ieškoti daugiau alternatyvių mokymosi formų mokiniams, iškritusiems ne tik iš švietimo sistemos, bet ir socialinio visuomenės gyvenimo. Taip pat teikti psichologinę, socialinę, pedagoginę pagalbą romų vaikams, išgyvenantiems sunkiomis sąlygomis“.
 
Švietimo pagalbos romams teikimą tebeapsunkina stereotipai, švietimo sistemos nelankstumas, per lėtai veikiantis institucijų tarpusavio bendradarbiavimas, patyčios, neformalaus ugdymo stoka.
 
Vis dėlto moteris tiki – jeigu skirsime daugiau laiko emociniam intelektui, kovai su patyčiomis, pasistengsime griauti visuomenėje įsišaknijusius stereotipus, taikysime neformalaus ugdymo metodus, bendradarbiausime su mokytojais, iš lėto, tačiau sėkmingai keisime situaciją.
 
„Tėvai, matydami, kad jų vaikai saugiai jaučiasi mokykloje, geba rašyti ir skaityti, tikrai noriai vaikus leidžia į mokyklą, dalyvauja dienos centro susitikimuose ir džiaugiasi vaikų pasiekimais. Manau, kad pirmiausia reikia pradėti nuo savęs – atsakyti į klausimą, ar tikrai norime padėti integruotis, ar turime vidinių baimių, kurias reikia griauti, ar galime asmeniškai prisidėti prie geresnio kiekvieno vaiko gyvenimo Lietuvoje“, – retoriškai klausia pašnekovė.
 
Kristina Aksamitaitė