Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Apie mokyklą, mokytojo profesijos prestižą ir lyderystę. Pokalbis su S. Grudiene
event 2016-02-23 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Apie mokyklą, mokytojo profesijos prestižą ir lyderystę. Pokalbis su S. Grudiene

​Noras ir gebėjimas dalintis, gebėjimas pozityviai žiūrėti į reikalus, nepriklausomai nuo to, kaip jie klostosi, noras mokytis visą gyvenimą, gebėjimas prašyti pagalbos ir ją priimti – tai, anot vadybos ir lyderystės konsultantėskompanijos PRIMUM ESSE vadovės Solveigos Grudienės, yra svarbiausios šiandieniam mokytojui būtinos savybės. 

PRIMUM ESSE konsultantai kasmet padeda iš gausybės kandidatų būrio atrinkti tuos žmones, kurie papildys mūsų švietimui stiprinti skirtą programą „Renkuosi mokyti“.Beje, PRIMUM ESSE, kaip ir kiti projekto partneriai, "Renkuosi mokyti" talkina neatlygintinai. „Laikome tai savo indėliu Lietuvos švietimo labui“, - sako Solveiga Grudienė.

Su S. Grudiene kalbėjomės apie kintantį mokyklos modelį, mokytojo profesijos prestižą ir lyderystę švietime.
 
Kokio jauno žmogaus reikia šiandienei mokyklai? Juk galų gale kinta pati mokykla, kinta mokiniai, nes jau kalbama nebe apie Y, tačiau apie Z kartą.
 
Yra dalykų, kurie keičiasi, yra dalykų, kurie išlieka tie patys. Projekto „Renkuosi mokyti“ kontekste svarbu keletas kriterijų. Prie tų stabiliai nekintančių paminėčiau norą ir gebėjimą dalintis. Svarbu, kad mokytojauti eitų visų pirma dėl kitų, o ne dėl savęs.
 
Kita svarbi savybė – gebėjimas pozityviai žiūrėti į reikalus, nepriklausomai nuo to, kaip tie reikalai klojasi. Kiekviename darbe svarbu gebėjimas visada pamatyti, jog yra dvi pusės, o mokytojo darbe – ypač. Suvokti, jog tam, kad vaikas augtų, atskleistų savo potencialą, labai svarbu jam parodyti tą gerąją pusę. O tai, kas galbūt yra trūkumas ar nesėkmė, paversti pamoka. Jeigu mokytojas geba pamatyti abu lazdos galus ir geba suprasti, kad kiekvienoje blogybėje gali būti teisingų pamokų, tikėtina, jog tą pačią nuostatą galės pritaikyti ir vaikams. Galbūt – net ją įskiepyti. Nes vaikų yra visokių – vieniems sekasi, o kitiems nesiseka. Tokiu atveju jis gebės kitaip žvelgti ir į vaiko klaidas sakydamas: „Gerai, kad tu suklydai, nes dabar galėsi iš to pasimokyti ir kitąsyk tau pavyks.“
 
Kita labai svarbi savybė yra gebėjimas ieškoti pagalbos ir ją priimti.
 
Akivaizdu, kad pati programa „Renkuosi mokyti“ yra nestandartinė – per tokį trumpą laiką koncentruotu būdu žmonės paruošiami darbui mokykloje.
 
Tačiau per vieną mėnesį intensyvių mokymų jie dar netampa gerais mokytojais. Visus dvejus metus, kuriuos jie praleidžia programoje, jie turi galimybę nuolat mokytis ir tobulėti. Gaudami pagalbą, jie keliauja tapsmo mokytoju kelią. Tam, kad vaikai iš jų rankų gautų visavertį ugdymą, jaunieji mokytojai turi būti tikri, jog jie gauna pagalbą patys – iš mentorių, iš mokytojų, su kuriais tenka dirbti toje pačioje mokykloje, iš programos koordinatorių, iš mokymų, kurie vyksta kas mėnesį, vienas iš kito... Reikia gebėti visa tai pasiimti, priimti pastabas, o tomis akimirkomis, kai sunku, sugebėti pasiprašyti pagalbos.
 
 Būdamas ambicingas, susitelkęs į savo misiją ir jos įgyvendinimą, gali sau kelti uždavinį su visais iššūkiais ir sunkumais susitvarkyti pats vienas, turi būti stiprus ir išsiversti be pagalbos. Taip, reikia būti stipriam, tačiau būtina suvokti savo galimybių ribas, nes darbui su žmonėmis reikia daug jėgų.
 
Darbo mokykloje pradžioje naujiesiems „Renkuosi mokyti“ mokytojams ypač sunku – ruoštis pamokoms, valdyti klasę, įsilieti į mokytojų kolektyvą... Akivaizdu, kad tradicinės darbo dienos neužtenka, klausimų daugiau negu atsakymų... tokiose situacijose yra rizika perdegti. Todėl ir svarbu pajausti savo ribas.
 
Manau, kad „Renkuosi mokyti“ programos dalyviai yra puikus mokymosi visą gyvenimą pavyzdys. Todėl labai svarbus atrankos kriterijus yra gebėjimas ir noras mokytis.
 
Be to, ką jau paminėjau, svarbu visos klasikinės lyderystės kompetencijos – pasitikėjimas savimi ir pasauliu, teisingos vertybės, atkaklumas, drąsa išsakyti savo nuomonę (mes tai vadiname stuburo turėjimu). Vertindami šiuos atskaitos taškus, mes galime daryti prielaidą, ar žmogus turi potencialą tapti geru mokytoju, kuris turės ką duoti vaikams ir gebės juos uždegti.
 
Po pirmųjų metų programoje jau dalyvaujantys jaunieji mokytojai dalyvauja lyderystės mokymuose. Man atrodo, jog čia svarbu klausti, ką apskritai reiškia lyderystė, ir ne tik švietime. Aš atsimenu tokią karikatūrą, vaizduojančią senovės Egipto piramidžių statybą. Vienoje jų vaizduojama, kaip vadinamasis lyderis komanduoja bloką tempiantiems vergams, o kitame – jis jau pats padeda tą bloką tempti. Panašiai skirtingai mes šiandien įsivaizduojame ir lyderystę.
 
Iš tikrųjų lyderystė yra suvokiama įvairiai. Primityvusis lyderystės suvokimas nurodo į žmogų, stovintį ant pjedestalo ir visiems komanduojantį. Galbūt nuo to pjedestalo jam geriau ir toliau matosi.
 
Tačiau šiandien, manau, tokia primityvioji lyderystė jau yra išsisėmusi. Taip pat, kaip išsisėmęs yra ir primityvusis mokytojo vaidmuo, kai jis tik stovi prieš klasę ir dedasi viską žinąs, o vaikai tėra tik sugertukai – jie nieko nežino, todėl privalo ramiai sėdėti ir visko klausytis. Tai nebegalioja.
 
Kadangi šiandien į mokyklą ateinantys vaikai apie kai kuriuos dalykus tikrai gali žinoti daugiau nei mokytojas, senasis modelis nebetinka. Beje, žinios, žinojimas pats savaime nebėra tokia vertybė, kokia buvo anksčiau. Nes sužinoti šiandien pasidarė labai paprasta: informacijos mus pasiekia daugiau, negu reikia, technologijomis vaikai išmoksta naudotis dar darželyje. Tada mokytojo lyderystė ir yra gebėjimas parodyti mokiniui kelią, išmokyti jį sisteminti informaciją, atsirinkti, kas svarbu, o kas – ne, suprasti kontekstą.
 
Gebėjimas prisipažinti, kad mokinys gal geriau žino nei mokytojas, paskatinti žinantįjį pasidalinti žiniomis su kitais – irgi lyderystė. Būtent tai skatina vaikus mokytis, imtis atsakomybės. Labai svarbu ne mokyti vaikus, o paskatinti juos mokytis. Ta maža sangrąžos dalelytė turi didžiulę jėgą.
 
XXI amžiuje šios kompetencijos yra labai svarbios. Nuolat kalbame, kad nežinome, kokios bus profesijos, kai dabartiniai mokiniai baigs mokyklą. Todėl atitinkamai turime rengti juos gyvenimui – kad gebėtų tinkamai skirti prioritetus, kūrybiškai spręsti problemas, dirbti tiek savarankiškai, tiek bendradarbiaujant. Ir visa tai – tikrai ne apie žinias.
 
Kalbėdami apie lyderystę švietime, mes dažnai kalbame apie pasidalintąją lyderystę. Gebėjimas dalintis su vaikais – kartais eteriu, kartais atsakomybe, kartais nuopelnais – labai svarbus. Kartais – būti tuo, kuris kaip toje karikatūroje tempia drauge su visais, o kartais tiesiog tyliai eiti šalia ir netrukdyti matant, kad procesas vyksta sklandžiai.
 
Tikrai yra situacijų, kai reikia nukreipti, sustabdyti, kad nebūtų padaryta pavojinga klaida. Mokytojo atsakomybė išlieka. Tačiau svarbu atsižvelgti į šiandienius vaikus, kurie kitaip mąsto, kitaip mokosi, kitaip bendrauja ir į mokyklą ateina kitokie, negu buvome mes. Šios aplinkybės lemia, kad klasikinis XIX amžiaus mokyklos modelis nebetinka. Jis paprasčiausiai nebeveikia, nes pasikeitė kontekstas, pasikeitė mokiniai. Ir mokykla turi keistis.
 
O kodėl mokyklai apskritai reikalingas jaunas mokytojas? Viena vertus, mes galime sakyti, kad taip, jie atsineša naujų metodų, su jais mokyklą pasiekia nauji vėjai. Tačiau ar tik todėl?
 
Aš galvoju, kad ne tik dėl metodų. Visur reikia visokių. Tyrimai rodo, jog bet kurioje organizacijoje sveikiausios – mišrios komandos, kuriose yra ir jaunų, ir patyrusių narių. Nes tuomet yra sąlygos dalytis, įvairovei. Kas nors yra greitas, novatoriškas ir entuziastingas – vis bando kažką kitaip daryti, siūlo idėjų. Vyresnis kolega, galbūt jau patikrinęs tai anksčiau, gali pristabdyti, remdamasis savo patirtimi apsaugoti nuo pakartotinos klaidos.
 
Vaikai auga, mokosi bendraudami su savo broliais, sesėmis, dėdėmis, tetomis, seneliais... Tad ir mokykloje, matydami skirtingus mokytojus, jie gali sėkmingiau mokytis.
 
Kitas momentas, kodėl jaunimo reikia mokykloje – tai, ką tu jau minėjai – technologijos. Jauni mokytojai geriau jas įvaldę, todėl gali sėkmingai taikyti savo darbe su mokiniais, kalbėtis su jais „ta pačia kalba“. Ir savo vyresniems kolegoms padėti, kad pastarieji gebėtų panaudoti technologijas savo pamokose.
 
Dar viena svari priežastis, kodėl reikia jaunų mokytojų – istorinė atmintis. Jaunieji mokytojai, kurie dabar ateina į mokyklą, jau yra užaugę laisvoje Lietuvoje. Jie jau neturi tų pančių, kuriuos turi mūsų tėvai. Jie neturi ir tų ribojančių nuostatų, kurias turime mes – pereinamoji karta, kuri augom sovietmečiu ir nepriklausomybę pasitikom jau studentai.
 
Į mokyklas jau ateina nepriklausomybės vaikų vaikai. Jei juos vis dar moko sovietinio mentaliteto mokytojai, tai šiuo atveju mes turime ugnį ir vandenį: namie ir sociume vaikai mato vieną schemą, o mokykloje galioja visai jiems nesuprantamos, nelogiškos taisyklės. Beje, aš tikrai nenorėčiau suabsoliutinti amžiaus, nes yra ir labai šviesių vyresnės kartos mokytojų, kurie net sovietmečiu buvo pralenkę laiką. Labiau norėčiau akcentuoti požiūrį, norą vis dar taikyti ir palaikyti tą klasikinį mokymo modelį arba gebėjimą pereiti prie kitokio modelio, pereiti nuo mokymo prie mokymosi.
 
Mokymas ir mokymasis, manau, yra ta riba, kuri skiria senąją ir naująją mokymosi paradigmas. Džiaugiuosi, kad švietime (ir ne tik) mes vis dažniau kalbame apie mokymąsi. Aišku, galėtume mažiau kalbėti, o daugiau daryti. Beje, programa „Renkuosi mokyti“ stipriai akcentuoja būtent mokymąsi. Galbūt todėl programos mokytojams taip gerai sekasi mokykloje. 
 
„Renkuosi mokyti“ programa kaip savo siekinį iškelia mokymosi sėkmę kiekvienam mokiniui. Bet kaip to pasiekti? Juk į „Renkuosi mokyti“ ateina jauni idealistiškai nusiteikę žmonės, kai kurie jų kaip kad aš pats nusiteikę gana revoliucingai, kad štai aš čia greitai pakeisiu viską, kas man pačiam labai nepatiko mokykloje. Tačiau greitai susiduri su tikrove, kad pokyčiai nevyksta taip greitai, kad netgi klasėje, kur yra daug mokinių, pastebėti kiekvieną nėra lengva. Kaip nepalūžti ir nepasiduoti šitoje situacijoje susidūrus su pirmaisiais rimtais sunkumais?
 
Mes – tie, kas dalyvauja programos mokytojų rengime – daug apie šituos klausimus kalbame „Renkuosi mokyti“. Pradedame dar vasaros mokykloje, vėliau reguliariai prie to grįžtame. Kalbame apie mokytojo uždavinius, būdus, kaip to siekti, ir apskritai apie galimybes pasiekti to, apie ką svajoji. Kalbame (ir dirbame) ir apie sunkumus, kurie laukia pradėjus darbą mokykloje.
 
Manau, kad labiausiai padeda būtent „Renkuosi mokyti“ savipagalbos tinklas, kuriame mokytojai dalinasi savo problemomis ir drauge sprendžia sudėtingus klausimus. Tam labai padeda technologijos, nes šiandien jau nebereikia pašto karveliu ar tradiciniu paštu siųsti laiškų. Moderniosios technologijos dažnai padeda jaunam mokytojui nesijausti vienišam mokykloje, nes neretai jis toks jaučiasi. Ne paslaptis, kad klasikinių mokytojų požiūris į šios programos dalyvius ne visada labai palankus. Būtent dėl tos revoliucinės nuotaikos, kurią su savimi atsineša jauni idealistai.
 
Visos programos metu su dalyviais kalbame apie atsparumą, streso valdymą, gebėjimą atsistatyti. Tai svarbu, nes kiekvienas esame kaip indas ir tai, ką išpilame dalindami kitiems, turime kažkaip vėl užpildyti. Be to, būna tokių akimirkų, kai žmogus atsiduria ant perdegimo slenksčio. Reikia tokiam žmogui padėti. Tai – natūrali situacija, nes adaptacinė krizė – ji neišvengiama bet kuriame darbe, tik čia, mokykloje, viskas aštriau. Nes mokytojas – ne pats vienas su savo darbo vieta, ne pats vienas su savo popieriais, o su daugiau nei dviem dešimtimis mokinių. Atrankos metu dėl to mes labai žiūrim į tai, ką aš vadinu stuburu ir gebėjimu atsistatyti.
 
Aš atsimenu kažkada viename žurnale skelbtą reitingą, kuriame po apklausos buvo sudėliotos pačios prestižiškiausios ir pačios prasčiausios specialybės. Tarp pastarųjų antroje vietoje atsidūrė mokytojo profesija. Dėl kokių priežasčių mokytojo profesija taip nuvertinama, kokių žingsnių derėtų imtis siekiant situaciją pakeisti?
 
Priežastis, mano manymu, yra pati liniuotė. Kiek ilgai mes dar žiūrėsime į įvairiausius reitingus ir reitingų reitingus, tiek mes dar ir turėsime tų problemų. Ne visada netgi įsigiliname į tai, kokiais atspirties taškais tuose reitinguose remiamasi. Lygiai tas pat pasakytina apie prestižines mokyklas, kurios susirenka geriausius mokinius, tada džiaugiasi labai dideliais įstojimo procentais ir puikuojasi reitingų lentelių viršuje. Tada išeina, kad mokykla, kurioje du trečdaliai mokinių iš socialinės rizikos šeimų, savaime yra prastesnė, nes iš karto aišku, jog ji niekada nepasieks tokių įstojimo procentų. Šie, mums jau įprasti, reitingai iš esmės prieštarauja Lietuvos švietimo įstatymui, kuris numato lygias galimybes mokytis kiekvienam vaikui.
 
Tad „Renkuosi mokyti“ filosofija apie kiekvienam vaikui prieinamą geriausią būdą ugdytis yra mėginimas dirbti vadovaujantis kitokiu požiūriu.
 
Kita vertus, tikrai negalime paneigti, kad Lietuvoje mokytojo profesijos prestižas iš tiesų yra žemas.
 
Tam tikra prasme aš galvoju, kad tai yra ir pačių mokytojų ilgametės veiklos rezultatas menkinant savo profesijos prestižą. Tikrai nesakau, kad taip elgiasi visi. Yra puikių mokytojų, kurie myli savo darbą ir jaučiasi gerbiami. Bet esu susidūrusi su situacija, kai mokytojų auditorijai uždaviau klausimą, kas iš jų turi vaikų ir kas jiems linkėtų rinktis mokytojo kelią.
 
Rankų miško nesulaukiau. Mokytojo profesijos tęstinumas šeimose nėra didelis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad namo, į savo aplinką, mes nešame tam tikras žinias, kurios vėliau lemia kitų pasirinkimą. Čia yra savotiškas paradoksas, nes juk rinkdamasis mokytojo kelią žmogus žino, kur eina.
 
Mes visi mokėmės mokykloje, visi matėme, kad mokyti yra labai sunkus ir daug reikalaujantis darbas. Galbūt mokytojai pavargsta dėl nenuoseklios švietimo politikos, perteklinių biurokratinių reikalavimų... Tačiau, kiek tenka stebėti, dažniausiai kraštiniais tampa vaikai – „ne tokie“, „per blogi“, „per daug reikalaujantys“, tėvai – besikišantys... kaip bandau tokį modelį pritaikyti bet kuriai kitai sričiai, ne švietimui – niekaip nesusidėlioja. Ar įsivaizduojame klientus aptarnaujantį darbuotoją, kuris skųstųsi, kad netinkami klientai į jį kreipiasi, arba ligoniais besiskundžiantį gydytoją?
 
Aišku, mokytojo darbą labai sunkina dabartinė situacija mūsų švietime, kai yra labai daug prieštaringų reikalavimų, kai reformos seka reformas, ir nė viena jų neįgyvendinama iki galo. Tėvai irgi kartais turėdami ne itin platų suvokimą apie tai, ko reikia jų vaikui, reikalauja iš mokytojų įvairiausių dalykų taip apsunkindami bendradarbiavimą su mokykla. Visa tai tikrai apsunkina darbą, tačiau mes turime labai aiškių pavyzdžių, kad ir tokiame kontekste mokytojai pasiekia puikių rezultatų, džiaugiasi savo darbu. Jie yra pavyzdys to, kaip bendradarbiauti, o ne kovoti, kaip geriau įtraukti vaikus į ugdymo procesą, kaip įtraukti į jį ir tėvus.
 
„Renkuosi mokyti“ mokytojai, jų pasiekti nacionaliniai laimėjimai taip pat rodo, kad geba to pasiekti. O kodėl geba? Negi jie stebuklingi? Ne, jie nėra stebuklingi, tiesiog jie kelia sau tokį tikslą. Jie žino, kad tokiais metodais ugdant vaikus rezultatas bus geresnis. Jie tuos metodus ir taiko.
 
Tikiu, kad tokiu būdu programa prisideda prie teigiamo mokytojo profesijos prestižo formavimo.
 
Čia galbūt irgi galima kalbėti ir apie vertę bei savivertę. Dažnai mes labai žiūrime, kad būtume vertinami, pripažįstami iš išorės ir to negavus susvyruoja mūsų savivertė. Gal dabartinė situacija, kai mokytojai yra linkę nuvertinti savo darbą ir kartais net jį menkinti, atspindi žemą jų savivertę. Nes juk jei tau svarbu tai, ką darai, jei tuo tiki, tai išorės vertinimas tampa nebe toks svarbus.
 
Palietei labai svarbią temą. Visa tai tinka ne tik mokytojams. Man įspūdį kitose šalyse daro tai, kad nuvažiuoji ten ir nerandi profesinės diskriminacijos. Mes ją turime. Mes rikiuojam: turtingas – neturtingas, prestižinė profesija, ar ne. O kas yra tas prestižas? Kas jį sukūrė ir suformavo? Kiekvienas darbas, jei jis yra, turi savo paskirtį.
 
Vadinasi, žmonės turi teisę gerai jaustis jį dirbdami. Kas mums suteikė tokią teisę imti ir rikiuoti? Tai yra labai paviršutiniška ir sukelia nemažai problemų. Kas bus, jei niekas nebesiims tų neprestižinių profesijų?
 
Padėkime tuos prestižus į šoną ir pasižiūrėkime, ką gi reiškia konkreti profesija ir kaip padaryti, kad žmonės norėtų ją rinktis, būtų savoje vietoje, gerai jaustųsi ir atiduotų geriausia, ką gali.
 
Donatas Puslys