Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: Visi vaikai skirtingi. Kodėl mes juos lyginame?
event 2016-02-25 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

15min.lt: Visi vaikai skirtingi. Kodėl mes juos lyginame?
Mes dažnai, net ir suprasdami, kad esame skirtingi, lyginame save su draugais, pažįstamais bei tuo pačiu lyginame ir savo vaikus vieni su kitais. Kiekvienas žmogus savo gyvenimo kelyje susikomplektuoja skirtingą žinių ir gebėjimų bagažą. Ko ir kiek į jį sutalpinsime, priklauso nuo begalės skirtingų veiksnių: genuose užkoduotos informacijos, išorinės ir vidinės motyvacijos, nuo supančios aplinkos poveikio, įgytos mokykloje patirties.
 
Augdamas kiekvienas pasirenkame, kas mums malonu, svarbu, vertinga ir naudinga.  Apie vaikų skirtingumą, konkuravimo bei lyginimo daromą įtaką vaiko raidai Jums pasakoja psichologė Eglė Gudelienė bei „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytoja Valdonė Navickaitė.
 
Visi vaikai skirtingi, gebėjimai – taip pat
 
„Svarbu nepamiršti, jog vaikai vystosi skirtingai. Jie auga, tobulėja skirtingu tempu, skirtingais būdais. Jau ankstyvoje kūdikystėje, gimus antram vaikeliui, tėveliai pastebi – jis visiškai kitoks nei pirmasis – skiriasi jo miego – budrumo periodai, aktyvumas, temperamentas, laikas, kada atsisėdo, pradėjo vaikščioti.
 
 Vaikui augant, ima ryškėti ir kitokie skirtumai – kalbos vystymasis, žodynas, dėmesio išlaikymas, domėjimasis supančia aplinka. Kai kuriuos vaikučius  ypač anksti ima dominti knygų, raidžių, skaičių pasaulis, žemėlapiai, sąvokos ir pan.  Tad vaikai ir  į mokyklas ateina labai skirtingi – su skirtinga patirtimi, gebėjimais, būdo bruožais.
 
Vieni jau laisvai skaito knygutes, kiti mielai tyrinėja vitrinų užrašus ar tvarkaraščius autobusų stotelėse, dar kiti atpažįsta dalį raidžių, o kiti galbūt tik pradės keliauti raidžių labirintais“ – pasakoja „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytoja Valdonė Navickaitė.
 
Tad mokytojų užduotis mokykloje (žinoma, nepamirštant ir tėvelių pagalbos) pastebėti vaikų polinkių, gebėjimų skirtumus, ypatingas asmenines, charakterio savybes ir sudaryti galimybes tinkamai joms plėtotis. Taip pat atrasti ir pasiūlyti vaikams tokias mokymosi strategijas, kurios geriausiai atlieptų jų prigimtines savybes, gebėjimus, atskleistų talentus, padėtų lengviau susidoroti su sunkumais. Todėl kalbant apie vaikų ugdymą itin svarbų vaidmenį atlieka ugdymo personalizavimas. 
 
Individualaus dėmesio svarba kiekvienam vaikui
 
Vaikui būtina kasdien gauti individualaus dėmesio, „pasikrauti” teigiamos energijos. Taip atsiranda bendrumo jausmas ir žinia, kad esi svarbus bei reikalingas. Psichologės E. Gudelienės teigimu, svarbu kuomet vaikas žino, kad jis kiekvieną dieną bent keletą minučių galės pabūti mamos ir/ar tėčio dėmesio centre. Tada jam nereikia ieškoti būdų, kaip į save atkreipti dėmesį netinkamu ar provokuojančiu elgesiu, vaikas tampa ramesniu, labiau pasitikinčiu savimi.
 
„Šiaurės licėjaus“ mokytoja V. Navickaitė teigia, kad mokykloje individualizuotas (arba personalizuotas) ugdymas – tai pripažinimas, kad mokiniai yra skirtingi ir skirtingais būdais pasiekia geriausių rezultatų, kad jie patirties įgauna ne tik per pamokas, neformalioje veikloje, bet ir namuose. Toks ugdymo modelis planuojamas ir organizuojamas remiantis mokinio poreikių ir patirties pažinimu. Individualizavimas padidina mokinių mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą ir savigarbą. Personalizuojant ugdymą, individualiems mokinių poreikiams pritaikomas ugdymo turinys (ko vaikai mokosi, kaip mokosi, kaip yra vertinami ir įsivertina patys), siūlomos tokios veiklos, užduotys, kad mokiniai pasiektų kuo geresnių rezultatų, jiems tinkamiausiu ir priimtiniausiu būdu.
 
 „Šiaurės licėjuje“ mokiniams skiriamos individualios ar grupinės užduotys, orientuotos į konkrečius mokymosi tikslus, atsižvelgiant į vaikų darbo tempą, dažniau daromas klaidas arba atvirkščiai, mokymasis yra paspartinamas, įvedant naujas sąvokas ar pateikiant aukštesnius mąstymo gebėjimus lavinančias užduotis. Susipažįstant su nauja informacija mokiniai turi galimybę rinktis, kaip tai daryti: pamokų metu naudojami kompiuteriai, planšetės, virtualios realybės akiniai, interaktyvi lenta, kuriuos pasitelkdami mokiniai skirtingais būdais nagrinėja tą pačią temą, įtvirtina savo įgūdžius, rengia pristatymus klasės draugams. 
 
Kokią įtaką vaikams, jų rezultatams bei savivertei daro jų vertinimas, grupavimas bei lyginimas tarpusavyje?
 
Psichologė Eglė Gudelienė pasakoja, jog dažnai tenka girdėti kaip tėvai sako: „Pažiūrėk kaip gražiai tavo brolis susitvarkė žaislus, o tu?“ arba „Visi tavo draugai jau moka skaityti, kaip gi tu nemoki?“. Lygindami vaiką su aplinkiniais, mes elgiamės netinkamai: jį nuvertiname arba pervertiname, sukeliame jausmų (nerimo, pykčio, nepasitikėjimo savimi, kaltės) sumaištį. Tačiau, kuomet vaiką lyginame su juo pačiu, jam augant galime gan lengvai pastebėti ir įvardinti matomus pokyčius ir pasidžiaugti jo daroma pažanga. Tokiu būdu kiekvienam vaikui sudaromos palankios sąlygos augti, keistis ir tobulėti. 
 
Ne paslaptis ir tai, kad dėl viešo mokinių vertinimo, grupavimo į stipresnius ir silpnesnius, lyginimo tarpusavyje krinta mokinių savivertė, o blogiausia, jog vaikai praranda motyvaciją mokytis, stengtis. „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytoja V. Navickaitė pataria, jog vaikų palyginimas turėtų būti pagrįstas teigiamų savybių pastebėjimu, o ne nuolatiniu silpnybių priminimu. Padrąsinimai, o ne priekaištai sudaro sąlygas vaikui tobulėti ir eiti pirmyn. Tad labai svarbu, kad jau į mokyklą vaikai ateitų su nuostata džiaugtis bei didžiuotis tik savo asmeniniu augimu ir pažanga. 
 
 Mokykloje įsišaknijusias konkurencijos, lyginimo tendencijas keisti būna gana sudėtinga. Visada atsiranda vaikų, kurie nori būti geriausi, visur laimėti. O tai, kad kitam pasiseka labiau, jiems sukelia didžiulį stresą bei įtampą. Taip pat, lyginimas su kitais trukdo vaikui išmokti priimti save kaip unikalią asmenybę su nepakartojamomis savybėmis. Jis praranda pasitikėjimą savimi ir dažnai susiduria su nesėkmėmis. Tad nuo mažų dienų yra svarbiausia išmokyti vaiką lyginti save tik su savimi pačiu. Tik taip jis jaus norą tobulėti ir malonumą dėl to, kad jam šiandien sekėsi geriau negu vakar. 
 
Būtent dėl to „Šiaurės licėjuje“ taikome į individualią mokinių pažangą orientuotą vertinimo sistemą, kurioje atsisakyta perdėtos konkurencijos, tarpusavio lyginimo, rungtyniavimo.
 
Vertinami mokinio individualūs pasiekimai ir pažanga, jie nelyginami su kitų mokinių pasiekimais, vaikai nėra reitinguojami. Vertindami siekiame išsiaiškinti kiekvieno mokinio stiprybes, ugdymosi poreikius, kad galėtume priimti  sprendimus dėl tolesnių mokymosi žingsnių, reikiamos pagalbos.
 
Ugdyme svarbiausias formuojamasis, mokymą palaikantis vertinimas, kuomet mokytojas stebi mokinių mokymąsi, jų bendradarbiavimą, įsitraukimą, pastangas, mokymosi būdus, sunkumus ir padeda suprasti tai, kas jau išmokta, ko dar reikia mokytis, kaip įveikti sunkumus, kokie mokymosi būdai veiksmingi konkrečiai tam vaikui. Savo mokymąsi ir pasiekimus mokiniai kasdien įsivertina ir patys. 
 
Konkurencijos skatinimas tarp vaikų – pliusai ir minusai
 
Pasak E. Gudelienės, konkurencija – tai energija, nukreipianti elgesį tam tikra linkme, todėl ji gali daryti itin didelę įtaką vaiko elgesiui. Iš vienos pusės, kai konkuruojant patiriama sėkmė - stiprinamas pasitikėjimas savo jėgomis ir kyla pasitenkinimo jausmas. Tačiau, iš kitos pusės, varžymasis tarpusavyje išprovokuoja baimės, nerimo, ar net pavydo jausmus. Vaikas, patyręs nesėkmę, pasijunta bejėgis ir praranda norą toliau veikti. Supratęs, kad yra mažiau gabus ar neturintis tam tikrų savybių, reikiamų pergalei, jis griebiasi apgaulės, manipuliacijų ar net patyčių. Kur kas efektyvesnė auklėjimo strategija – ne skatinti konkurenciją tarp vaikų, bet stiprinti jų sutelktumą, t.y. juos vienyti bendrai veiklai, parodant, kuo kiekvienas iš vaikų gali būti naudingas vienas kitam ir kaip kartu jie gali pasiekti geresnių rezultatų. Tuo būdu įvairūs skirtumai virsta naujomis galimybėmis ar net privalumais.
 
Mokykloje konkurencijos išvengti – neįmanoma. Tačiau čia ypač svarbus mūsų, suaugusiųjų, vaidmuo, pastebi „Šiaurės licėjaus“ mokytoja Valdonė Navickaitė. Kaip mes reaguojame į vaikų laimėjimą ar pralaimėjimą? Kaip apie tai kalbame, kokių elgesio modelių mokome? Itin svarbu nuolat formuoti supratimą, kad bet koks varžymasis, konkuravimas jokiu būdu nerodo, kad vienas ar kitas yra geresnis, gudresnis, daugiau žinantis ar mokantis.  Organizuojant viktorinas, protų kovas, lenktyniavimo žaidimus, įvairias rungtynes ir pan. svarbu pabrėžti emocinę tokių veiklų pusę, skatinti tiesiog pasidžiaugti vienas kito sėkmėmis ir nenusiminti dėl nesėkmių. Iš tiesų, pradžioje vaikai jautriau išgyvena tam tikras pergales ir pralaimėjimus, bet vėliau, jei yra mokomi bendravimo kultūros (paspausti pralaimėjusiems ranką, padovanoti šypseną, pagirti) – jie nesunkiai priima tokių žaidimų taisykles ir ateityje, o konkurencija jiems tampa tik smagiu žaidimu.