Tinklalapio logotipas
Grįžti

lrt.lt: Psichologas: patyčios atsiranda, nes yra norinčių ką nors įskaudinti
event 2016-03-14 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

lrt.lt: Psichologas: patyčios atsiranda, nes yra norinčių ką nors įskaudinti
Dažniausiai patyčios vyksta dėl to, kad yra tie, kurie jas inicijuoja, o ne dėl to, kad vaikas, iš kurio tyčiojamasi, kaip nors netinkamai elgiasi, prasidėjus Veiksmo savaitei be patyčių LRT RADIJUI sako „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis. „Kartais vaikas, neiškentęs, kad iš jo tyčiojamasi, išeina į kitą mokyklą. Toje klasėje, iš kurios jis išeina, paprastai atsiranda kitas vaikas, iš kurio tyčiojamasi. Taip atsitinka, nes yra norinčių ką nors įskaudinti“, – pabrėžia psichologas.
 
– Šiandien daug kalbame apie patyčias, bet ar situacija kaip nors keičiasi?
 
– Nuo 1994 m. Lietuva dalyvauja tarptautiniame tyrime, kas ketverius metus pateikiami vis nauji rezultatai apie šios problemos situaciją. Keletą metų Lietuvoje buvo apie 40 proc. patyčias patiriančių vaikų, tai buvo didžiausias rodiklis. Tačiau maždaug nuo 2002–2006 m. patyčių ėmė mažėti – tai sutapo su didžiuliu valstybės dėmesiu šiai problemai. Paskutinis tyrimas, atliktas 2014 m., rodo, kad, deja, patyčių pradeda daugėti. Palyginti su kitomis šalimis, šiuo metu patyčių Lietuvoje yra daugiausia, o kaip viskas vyks toliau, sunku pasakyti.
 
– Minėjote, jog tuo metu, kai į patyčias buvo kreipiamas ypatingas vyriausybės dėmesys, patyčių buvo sumažėję. Nejaugi dabar to dėmesio mažiau?
 
– Ši tema jau mažiau svarbi dabartinei vyriausybei. Tai laikina ar ne, nežinau.
 
– Kaip apskaičiuojama, kiek vaikų patiria patyčias? Juk tai yra kasdienis ir sunkiai apčiuopiamas reiškinys.
 
– Tie, kurie tiria patyčias, turi labai aiškius klausimus, paaiškinimus, kas tai yra. Pasakytas vienas piktas žodis dar nėra patyčios. Tyrėjai klausia vaikų, ar per paskutinius du mėnesius jiems kas nors sakė žeminančių žodžių, pravardžiavo, stumdė, mušė. Jeigu tai pasitaikė vieną kartą per du mėnesius, tai nelaikoma patyčiomis.
 
Kai kas sako, kad dabar vaikai per jautrūs. Nesu tikras, juk turime rodiklių, kurie rodo, kad kai kuriems žmonėms yra ypač sunku gyventi, jie netgi žudosi. Dabar dešimt kartų daugiau žmonių bando žudytis. Iš to galime spręsti apie tai, kaip jaučiasi visuomenė.
 
– Šį kartą akcijos iniciatoriai kviečia suaugusiuosius atpažinti ir tinkamai reaguoti į vaikų patyčias. Kaip manote, ar mūsų visuomenėje daug abejingumo?
 
– Sunku pamatuoti, kiek abejingumo yra mūsų visuomenėje. Galima pastebėti, kad visuomenė darosi jautresnė. Mokyklose vis labiau bandoma ieško būdų, kaip spręsti patyčių problemą. Suaugusiųjų vaidmuo čia yra esminis – patyčios vyksta todėl, kad suaugusieji leidžia joms vykti. Kartais mes neatpažįstame patyčių, nepastebime arba nesuprantame, ką su jomis daryti.
 
Nežinau nė vienos mokyklos, kurioje patyčių visai nebūtų, bet Lietuvoje vis daugėja mokyklų, kurios per keletą metų sugeba labai stipriai sumažinti vaikų, patiriančių patyčias, skaičių.
 
– LRT RADIJO klausytoja prisimena, kad anksčiau mokyklose vaikų elgesys būdavo vertinamas pažymiu. Ji teiraujasi, galbūt vėl reikėtų imti vertinti vaikų elgesį mokyklose?
 
– Neturiu duomenų apie tai, ar vaikų elgesio vertinimas sumažintų patyčias. Labai svarbu mokytojams išmokti atpažinti, pamatyti patyčias. Kartais neaišku – gal vaikai stumdosi išdykaudami ir žaisdami, sunku pastebėti, kada prasideda kito skaudinimas.
 
Mokytojas turi išmokti ne tik pastebėti patyčias, bet ir sugebėti jas sustabdyti, sugebėti kalbėtis su vaiku, kuris tyčiojasi. Kartais gali reikėti kalbėtis ir su to vaiko tėvais.
 
Suaugę žmonės irgi moka skaudinti kitus suaugusiuosius, o vaikai juk mokosi iš suaugusiųjų. Neturime galvoti, kad čia kažkas tik su vaikais atsitiko, suaugusieji vieni kitiems irgi dažnai nebūna labai draugiški.
 
– LRT RADIJO klausytojas svarsto, galbūt kai kurie vaikai, iš kurių tyčiojamasi, savo elgesiu patys prisišaukia patyčias.
 
– Didžioji dalis patyčių vyksta dėl to, kad yra tie, kurie jas inicijuoja, o ne dėl to, kad vaikas, iš kurio tyčiojamasi, kaip nors netinkamai elgiasi. Kartais vaikas neiškentęs, kad iš jo tyčiojamasi, išeina į kitą mokyklą. Toje klasėje, iš kurios jis išeina, tikėtina, atsiranda kitas vaikas, iš kurio tyčiojamasi. Taip atsitinka, nes yra norinčių ką nors įskaudinti.
 
– Patyčios vyksta ir internete. Sakoma, kad suaugusieji per mažai dėmesio skiria būtent šios erdvės kontrolei. Ką Jūs apie tai manote?
 
– Suaugusieji kartais ne viską žino arba ne tiek žino, kiek jų vaikai. Vaikai kartais labai daug bendrauja socialiniuose tinkluose, o tėvai tų socialinių tinklų neretai net nežino. Mums, suaugusiesiems, reikėtų mokytis daugiau pažinti, kas vyksta virtualioje erdvėje. „Vaikų linija“ ruošia patarimus tėvams, ką jie gali daryti, sužinoję, kad „Facebooke“ iš jų vaiko tyčiojamasi.
 
– O ką daryti moksleiviams, kurie patiria patyčias iš mokytojų?
 
– Patyčios vyksta tarp visų mokykloje esančių žmonių: kartais vaikai patyčias patiria iš kitų vaikų, kartais iš suaugusiųjų. Bet suaugusieji agresiją irgi gali patirti iš vaikų ar kitų suaugusiųjų. Tas reiškinys vyksta tikrai ne tik tarp vaikų. Mokykla ir tėvai gali kelti ir turi kelti klausimus, susijusius su šia problema.
 
– Esate sudarę Veiksmo savaitės be patyčių planą. Kokie šios savaitės akcentai?
 
– Nėra taip, kad kviečiame nesityčioti tik šią savaitę – per ją mes norime sukelti bangą, atkreipti dėmesį į patyčių problemą. Per vieną savaitę neįmanoma sumažinti patyčių, tam reikia sistemingo kasdienio darbo.
 
Jau kiek daugiau nei tūkstantis mokyklų, darželių ir kitų švietimo įstaigų savo bendruomenėse rengia įvairiausius renginius, nagrinėja patyčių temą. Bandoma prie šių klausimų prieiti kūrybiškai. Yra ir viešų renginių. Pavyzdžiui, kartu su Lietuvos vaikų ir jaunimo centru rengiame konferenciją, kurioje bandysime prognozuoti ateitų.
 
Jau konferencijos pavadinimas „Patyčių prognozės 2020–2030 metams“ šiek tiek provokuoja. Norime pažiūrėti į priekį, kaip mums sekasi tą problemą įveikti ir ar mes turime kokį nors planą judėti toliau.