Tinklalapio logotipas
Grįžti

tv3.lt: Metų mokytoja Stasė Riškienė: apie jaunąją kartą, konkurenciją ir kūrybiškumą
event 2016-04-05 domain Švietimo informacinių technologijų centras

tv3.lt: Metų mokytoja Stasė Riškienė: apie jaunąją kartą, konkurenciją ir kūrybiškumą
Turbūt dauguma lietuvių, paklausti apie mokytojo profesiją, pasakytų, kad tai sunkus darbas, per menkai įvertinamas, per mažai apmokamas, o vaikus šiais laikais suvaldyti išvis yra kone neįmanoma. Tačiau Kuršėnų Pavenčių mokyklos anglų kalbos mokytoja ekspertė, Metų mokytojos premijos laureatė Stasė Riškienė sako, kad šis darbas – labai kūrybiškas, dinamiškas ir įdomus, o jaunoji karta yra be galo žavi.

Stase, kiek laiko jau esate mokytoja?
 
Dirbu jau nuo 1998, tai apie 18 metų.
 
Ar Metų mokytojos įvertinimas – pirmas toks jūsų gyvenime?
 
Lietuvoje tai yra aukščiausias įvertinimas, kokį gali gauti švietimo srityje. Dar esu gavusi Šiaulių rajono Metų mokytojos titulą ir 2009 m. mes su klase laimėjome Europos elektroninio mokymosi apdovanojimą. Savo reikšme, tarptautiniu mastu jis gal ir reikšmingesnis, bet nacionaliniu mastu Metų mokytojos apdovanojimas yra aukščiausias įvertinimas.

Ar vaikystėje ir svajojote būti mokytoja?
 
Kai buvau visai maža, svajojau būti vaikų gydytoja, paskui tos svajonės keitėsi. Šiaip aš nuo mažens organizuodavau vaikams veiklą kieme, mokydavau, tai turbūt iš to ir kilo tas noras būti mokytoja.
 
Papasakokite, kokie yra tie jūsų moksleiviai, tau jaunoji karta?
 
Man ji yra be galo žavinga, nepaisant visos kritikos tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenėje. Man ji yra kūrybiška, įdomi, aktyvi ir tikrai drąsesnė negu ankstesnės kartos.

O nebūna per drąsi, kai jau ant galvos užlipa?
 
Ne, visame kame yra saikas. Mokytojas ir yra tam, kad tai pajustų ir pritaikytų tam tikrus metodus, kad ir klasę suvaldytų, ir nukreiptų mokinius mokymosi linkme.
 
Kokias priemones taikote, kaip juos suvaldote, kaip sudominate?
 
Parenkame priemones, aktualias jų gyvenimo būdui, pavyzdžiui, išmaniuosius įrenginius. Kalbant apie užsienio kalbos mokymąsi, tai susieji su jų interesais, imi temas, kurios būtų artimos jiems.
 
Vaikai dabar yra labai imlūs, žino, kur susirasti informaciją, seka įžymybes, stebi aplinką. Visa tai susiejus su tuo, kuo jie gyvena, gali juos sudominti.
 
Pavyzdžiui, turime mokinę, kuri labai domisi Hariu Poteriu, ji priklauso keliems klubams Lietuvoje ir užsienyje – tada stengiesi plėtoti jos pomėgį tokiu būdu, ji per tai labai puikiai mokėsi anglų kalbos.
 
Yra ir vaikinukas, kuris domisi futbolu, jis žino viską apie tai. Aišku, vien tuo neapsiriboji, plėtoji ir tas temas, kurios reikalingos ir bendram išprusimui, anglų kalbos gramatikai, bet aš stengiuosi mokyti šiuolaikiškai – kas yra aktualu ir įdomu jiems.
 
Ar taikote vaikams bausmes, kai jie neklauso?

Susitarimai turi būti – tiek su vaikais šeimoje, tiek mokykloje, nes be taisyklių mums sunkiai sektųsi išgyventi. Tad ir man tenka griebtis bausmių. Paskutinis mano vienas mažesnių konfliktų su vaikais buvo toks, kai teko konfiskuoti mobilų telefoną – ir tai ne mano pamokose. Mano pamokose jau jie yra įpratę, bet teko pavaduoti kitą mokytoją, o vaikinukas niekaip nesuprato, kad jis negali naudotis mobiliuoju įrenginiu žaidimams (pamokoje mes naudojamės mobiliaisiais įrenginiais, bet mokymosi tikslais). Tad šioje situacijoje berniukas tikrai pasimokė – draugai pasakoja, kad dabar nebedrįsta pamokoje naudotis tuo telefonu.
 
Kaip yra su nusirašinėjimu, ar dažnai jie nusirašinėja?
 
Turbūt būna, bet viską stebi, kontroliuoji ir matai, ką jie veikia. Nebūna taip, kad skyrei kontrolinį, o pati kitą darbą darai. Stebėdama juos, net iš vaiko akių gali matyti, kada jis nusirašinėja. Tokių bandymų paskutiniu metu yra labai mažai, aš net neprisimenu.
 
Ar dažnai tenka rašyti dvejetus?
 
Tikrai ne. Vaikai mokosi. Tikiu vaikų prigimtiniu žingeidumu. Jeigu jiems smalsu ir jie žino, kad tą dalyką jie pritaikys ir tai bus jam gyvenime reikalingas, tai jie pagal savo galimybes visi stengiasi ir mokosi – piktybinių atvejų pas mus nėra.
 
Kaip manot, kodėl tapote Metų mokytoja?
 
Buvo organizuota daug labai gražios veiklos su vaikais, ypač tarptautinės. Su auklėjamąja klase buvom išvažiavę net du kartus į Prancūziją, jų anglų kalbos įgūdžiai buvo išskirtinai geri vien dėl tarptautinio bendradarbiavimo. Ta veikla buvo ne tik mokiniams skirta, bet ir mokytojams: du pastaruosius metus inicijavau projektą, kad mokytojai taip pat galėtų išvažiuoti į užsienį, lavintų savo užsienio kalbos žinias ir sužinotų apie įvairiausias naujoves. Aišku, apie visą tai noriai dalinuosi – turiu tinklaraštį iklase.lt, ten dalinuosi įvairiausia nauja informacija, kurią pati gaunu.
 
Tai yra daugiau edukacinė programėlė, kaip išmaniąsias technologijas pritaikyti pamokose. Tad žengiame koja kojon su gyvenimu. Sėkmės paslaptis yra tai, kad reikia mokyti vaikus ne tų dalykų, kurie nėra tokie aktualūs, bet to, ko jiems iš tikrųjų gyvenime reikės ir reikia dabar.
 
Pakalbėkime apie patyčias. Kaip reaguojate į jas?
 
Pamokų metu patyčių nebūna: jie turi įdomią veiklą, dirba. Mokiniai labiau linkę tyčiotis, kai nemato nei mokytojai, nei suaugę. Tačiau dėl to kaltę turėtume prisiimti ir suaugę, nes apskritai Lietuvoje gaji patyčių tema. Man ypač nėra priimtinas vaikų skirstymas į silpnesnius ir stipresnius. Lyderiavimas yra svarbus, bet tuo pačiu ne kartą teko pastebėti, kad tokiu būdu iššaukiamos patyčios, nes blogesnius pažymius turintis vaikas vertinamas kaip prastesnis už kitus, nors taip iš tikrųjų nėra. Man visi vaikai yra vienodai svarbūs ir mokyti reikia kiekvieną vaiką. Vieni puikiai ir lengvai išmoksta, kitiems tai yra sunkiau, todėl reikia vertinti ir vaikų įdėtas pastangas, į tai reikia atsižvelgti ir paskatinti – ne vien pažymiu, bet ir kitokiu metodu. Juk jeigu vaikas jaus, kad jis nevykėlis, tai toks ir išeis į gyvenimą. Todėl užtenka kartais net vieno žodžio prieš klasę, kad visi girdėtų, kaip jis pasistengė, ir jau matai, kaip to vaiko akys spindi.
 
Sakykit, kas jūsų darbe yra sunkiausia?
 
Popierizmas, o jo yra labai daug. Man yra svarbiau vykdyti kokią nors veiklą, kad būtų man ir mokiniams smagu, o ne aprašyti tą veiklą ir pateikti ataskaitą. Visi aprašymai ir planai tikrai užima laiko.
 
O kas maloniausia?
 
Kūrybinė veikla su vaikais – kai jie kažką kuria, daro, pristato ir, aišku, tarptautiniai projektai.
 
Ar yra vaikai jums padovanoję dovaną ar kažkaip labai maloniai nustebinę?
 
Maloniausias yra jų dėmesys – kai jie baigia mokyklą, o po to grįžta. Jie dažnai aplanko, net šiandien buvo atėję du mokinukai pasišnekėti ir išgerti arbatos. Turiu dvi auklėtinių laidas, kurie žino, kad bet kada gali užsukti – tas ryšys nenutrūksta. Jie ir patarimų, ir rekomendacijų prašo stojant į universitetus.
 
Ar prašo patarimų dėl to, kad norėtų tapti mokytojais, ir ką tada sakote?
 
Aš tik džiaugiuosi, jeigu jie mato tame prasmę ir nori tą veiklą vykdyti iš širdies. Jie patys yra matę, kad yra daug privalumų būnant mokytoju, nepaisant finansinio trūkumo: tai kūrybinė, dinamiška, įdomi veikla. Kalbant apie finansinę pusę, tai Lietuvoje daug kam nėra lengva.
 
Kokį palinkėjimą norėtume kitiems mokytojams nusiųsti – tiems, kurie nėra patenkinti savo algomis, mokiniais ir darbo pobūdžiu?
 
Jeigu negali pakeisti aplinkybių, keisk požiūrį, ir pozityviau žvelk į viską – tiek į savo darbą, tiek į galimybes, tiek į pačius mokinius.

 

Ieva Kazlauskaitė