Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Filmas „Tarp sienų“. Rytojaus visuomenė auga šiandienos mokykloje
event 2016-04-11 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Filmas „Tarp sienų“. Rytojaus visuomenė auga šiandienos mokykloje
Mokslas veikia blogai Prancūzijoje, nes jis nekuria žmonių lygybės
 
Trapiausi siunčia pavojaus signalą, bet jų aidas nuslopinamas
 
Mokykla veikia blogai, nes jos vadovybė kurčia
 
Nėra nacionalinio švietimo, yra tik vietiniai išgyvenimo būdai
 
Tad ir toliau sakykime mūsų mažiesiems broliams, kad mokykla yra sprendimas
 
Bet suteikime jiems tinkamas priemones jų ateičiai, nes, dėmesio
 
Puikūs mokymosi rezultatai kai kuriose zonose gali likti paslaptimi
 
Ir galimybių lygybė – ministerijos sąvoka
 
Maždaug tokie žodžiai skamba laisvai verstuose keliuose dainos „Nacionalinis švietimas“ posmeliuose. Ją atlieka prancūzų slamo muzikos atstovas Grand Corps Malade (liet. didelis nesveikas kūnas), kurio sceninis pavadinimas atskleidžia jo gyvenimo istoriją – netikėtai nutrūkusią sportinę karjerą dėl nugaros traumos ir paralyžiuoto kūno.
 
Bet kas gi vyksta šalyje, kuri pasauliui davė tiek daug „šviesos“ – švietimo epocha, broliai Lumjerai (lumière – pranc. šviesa), kad menininkai jaučia, jog tai per daug svarbu, kad nutylėtum?
 
Toks pavyzdys nėra vienetinis. Puiki mokyklos kritika išreikšta Laurent Cantet filme „Tarp sienų“ („Entre les murs“). Šis filmas pastatytas pagal to pačio pavadinimo François Bégaudeau knygą, o pastaroji parašyta remiantis autoriaus patirtimi dirbant mokykloje. Fikcija, įkvėpta realybės, peržengia Šešiakampio (taip savo šalį vadina prancūzai, atsižvelgdami į jos formą) sienas, turint omeny, kad šis kinematografinis darbas gavo Kanų „Auksinės palmės“ šakelę 2008-aisiais.
 
„Tarp sienų“ atveria duris į daugiakultūrę Prancūziją, kurioje vaikų žodynas yra ribotas ir kuriems mokytis – nėra savaime suprantamas dalykas. Didelė dalis jų yra sunkaus charakterio ir savo elgesiu verčia mokytojus ieškoti netikėtų sprendimų, kad sužadintų jų susidomėjimą. Vienas tokių mokytojų, pagrindinis veikėjas, bendrascenaristas, knygos autorius ir aktorius šiame filme – François Bégaudeau.
 
Negalima teigti, kad šis filmas yra dokumentinis. Jokiu būdu. Laurent Cantet filmas nėra nei dokumentinis (viskas yra suvaidinta), nei visiškai fikcinis, tai yra vienos klasės vienų mokslo metų laiko kronika. Tai, kaip pats režisierius sako, yra dokumentuota fikcija. Tai dviejų valandų pasakojimas apie vaikus, kuriems maždaug po 14 metų, jie gyvena ir mokosi 20-ame Paryžiaus rajone, toliau nuo centro. Jų mokykla priklauso „pirmaeilio svarbumo zonai“ (ZEP – zone d'éducation prioritaire), o tai reiškia, kad šiai mokslo įstaigai turi būti skiriamas didesnis dėmesys kovojant su problemomis: imigrantų integracija, chuliganiškas vaikų elgesys, prasti mokymosi rezultatai ir pan. – problemos, su kuriomis susiduria nuošalesnės vietos, kuriose gyvena skurdesni žmonės.
 
Režisierius mus panardina į neatpažįstamą visatą – mokyklą, kurioje mokytojas gali perduoti žinias kitam mokytojui apie mokinius tiesiog rodydamas moksleivių sąrašą ir apibūdindamas juos vienu žodžiu: „Malonus-nemalonus-malonus-labai labai nemalonus“; arba mokytojas, apimtas pykčio, skelbia nuosprendį mokiniams – jie liks pūti šiame prastame rajone, kuris ir sukurtas jiems.
 
Ši visata pilna prieštaravimų – moksleivė prancūzė Esmeralda sakosi nesanti prancūzė arba bent jau nesididžiuoja ja esanti, bet nori tapti policininke, taigi, vadinasi, tokiu būdu tarnauti šaliai. Iš Prancūzijos Antilų kilęs Karlas taip pat vadinamas „neprancūzu“, nors istoriniu atžvilgiu jo kilmė yra labai „prancūziška“ turint omeny, kad šios salos yra Prancūzijos dalimi nuo XVII amžiaus. Kinas berniukas Wei, neturintis leidimo gyventi šalyje ir nemokantis gerai kalbos, yra vienas stropiausių mokinių. Iš Malio kilęs mokinys Souleymane keliauja į svarstymo posėdį dėl jo dėl išmetimo iš mokyklos su mama, kuri nesupranta prancūzų kalbos ir kuriai jis viską verčia...
 
Visa tai papuošia galutiniai akcentai – tai kalba. Kalba kaip ginklas (keiksmažodžiai ar rajone paplitęs žodynas, kurio nesupranta mokytojai), kalba kaip priklausymo kuriai nors grupei ženklas (specialiųjų terminų vartojimas), kalba kaip savo pažiūrų išreiškimas (sukurti terminai, pvz., „Guantanamas“ – direktoriaus kabinetas).
 
Visgi tai yra filmas. Ar jis teisingai atskleidžia realybę? Kokią nuomonę susidarė tuometinis nacionalinio švietimo ministras Xavier Darcos apie pateikiamą mokyklos įvaizdį, pažiūrėjęs filmą „Tarp sienų“? Jis teigė, kad jei mokykla būtų iš tiesų tokia, tai tikrai, švelniai tariant, nebūtų raminamas dalykas. Jis džiaugėsi, kad galima dažnai išgirsti apie mokytojų „heroizmą“: yra labai atsidavusių, drąsių mokytojų, kurie gina savo discipliną, dėsto ją sudėtinguose rajonuose, kovoja už savo darbo vertę, todėl nereikėtų per daug generalizuoti ir daryti apibendrintų išvadų viskam.
 
Filmas buvo kuriamas Françoise-Dolto koledže (koledžas Prancūzijoje atitinka Lietuvos vidurinę mokyklą). Ji yra Paryžiaus 20-ajame rajone, bet ten pasitaiko situacijų kaip ir filme – dėl mokinių smurto kyla fizinių susidūrimų su mokytojais. 50% mokinių ateina iš asocialios aplinkos. Deja, jie priklauso tiems liūdniems 15% moksleivių, kurie patenka į 5-tą klasę, nemokėdami gerai nei skaityti, nei rašyti. Tokių mokymosi nesėkmių negalima laikyti vien mokymo problema.
 
Šie vaikai gyvena skurde, varge, kartais turi rūpintis savo devyniais broliais ar seserimis, dažnai mušami ar panašiai... Du 20-ojo Paryžiaus rajono mokytojai sako, kad yra patyrę daugiau ar mažiau panašias situacijas, kuriose vis atsidurdavo pagrindinis veikėjas – mokytojas. Ir klausimai, kuriuos sau kelia veikėjas, ir atsakymai į juos – taip pat sudėtingai sugalvojami.
 
Filmą puikiai reziumuoja viena scena: tai prancūzų kalbos pamokoje policininke norinti tapti mokinė Esmeralda, kuri garsiai skaito Anos Frank dienoraštį. Jame pastaroji save apibūdina kaip „prieštaravimų paketą“. Būtent toks ir yra šis filmas (o gal ir Prancūzija?). Jis sukrečia ir atskleidžia geriau nei ilgos reikšmingos kalbos, kad realybė sudėtinga, ir kad nėra lengvų atsakymų. Nėra lengvų atsakymų rytojaus visuomenei, kuri kuriama šiandien mokyklose.
 
Žinoma, meninis filmas niekada neprilygs dokumentiniam, bet visgi iš viso to galime daryti dalines išvadas apie švietimo sistemos problemas, darbo sudėtingumą susiduriant su įvairiausioms socialinėms grupėms priklausančiais vaikais. Prancūzijos turtingumas kultūriniu atžvilgiu kartais tampa ir jos problemų priežastimi. Kviečiu pasižiūrėti, apmąstyti šį filmą ir paieškoti bendrų sąlyčių su Lietuva – gal visgi mūsų valstybių neskiria toks jau didelis atstumas, ir mes dalinamės tomis pačiomis problemomis?..
 
Edita Ežerskytė