Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Ką slepia penklinė (I)
event 2016-04-22 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Ką slepia penklinė (I)
<div id="ctl00_PlaceHolderMain_Content_label" style="display:none">Puslapio turinys</div> <div id="ctl00_PlaceHolderMain_Content__ControlWrapper_RichHtmlField" class="ms-rtestate-field" style="display:inline" aria-labelledby="ctl00_PlaceHolderMain_Content_label"> <p class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"><em>​</em>Pradedame straipsnių ciklą apie muziką bei tai, kaip ji gali ugdyti. Ilgametis muzikos pedagogas, chorvedys, daug mokomųjų muzikos knygų autorius šįkart ryžtasi kalbėti apie mūsų ugdymo sistemoje bei paties ugdymo suvokime žiojinčias žaizdas. </p> <p class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Pirmojoje straipsnių ciklo dalyje pedagogas kelia klausimą, nuo ko visos negerovės prasideda. Pirmojoje, įvadinėje ciklo dalyje galbūt mažiau rasime tiesioginių minčių apie muzikinį ugdymą, pristatomas platesnis žvilgsnis, daugiau gręžiamasi į dvasinę žmogaus ir jo ugdymo pusę.<br><br>Rašau todėl, kad negaliu tylėti, „stovėti po medžiu“, kai šalia nuolatos vis dažniau vyksta negerovės, o aš, pasyviai stebėdamas, tarsi visam tam pritariu. Kol gyvas esu, gal galiu bent kruopelyte prisidėti, kad ieškotume ir rastume kelių, kurie vestų augančią kartą į pozityvesnius pokyčius. Nes pasaulio ir mūsų būsena prasta ir, atrodo, nenumaldomai blogėja. Ir šiandien aktualūs kadaise F. Rabelais tarti žodžiai: „Išmintis į subjaurotą dvasią neįeina, o žinojimas, jeigu neturi sąžinės, dvasią pajėgus tik sunaikinti“ (Iš: 1, p. 166).Taigi nepakanka vien piktintis ir dejuoti, kad yra blogai. Reikia kažką daryti, o ne laukti, kad kažkas už mus kada nors padarys.<br><br>Bet klausimas, ką ir kaip daryti.</p> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Žinoma, ieškant atsakymo reikia aiškintis blogybių šaknis, priežastis, kurios subrandina blogio vaisius. Siekdami džiaugtis gyvenimu, mes linkę nepastebėti blogio. Jis verčia susimąstyti (todėl gilūs ir rimti dalykai ištrinami iš atminties), o tai gadina gerą nuotaiką, kuri hedonistinėje kultūroje iškeliama į vertybių viršūnes. Neretai atviru tekstu pareiškiama, kad neetiška kalbėti apie negeroves... Tylime, kol jos mūsų asmeniškai nepaliečia.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Tuo būdu blogis, dažnai išoriškai toks neatrodantis, tampa lyg ir gyvenimo norma. </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Neomodernizmo kultūroje remiamės tariamai tikru žinojimu (protu), pragmatika (vertinga tai, kas atneša apčiuopiamos naudos), todėl apeinami nepatogūs etiniai, dvasingumo, vertybinių nuostatų klausimai. Todėl mažokai rūpinamasi istorinės tautinės atminties išsaugojimu, siekiama vaduotis iš neva visiškai pasenusių, jau nesvarbių dorovinių, etninių ir etinių vertybių, jei jos tiesiogiai netarnauja pramogai, linksmybėms, turto kaupimui, popso, sekso kultūrai.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Tiek gėrio, tiek ir blogio pasireiškimus generuoja žmogaus būsenos, kurios susidaro veikiamos daugybės veiksnių: genetinio kodo, socialinės aplinkos, artimųjų ir tolimųjų „auklėtojų“, tikėjimo, dorovės normų, meno, mokslo, tautos tradicijų ir kt. Būsena yra žmogaus dvasinių būklių išdava, vedanti į vienokius ar kitokius vertybių, tiesų pasirinkimus ir pripažinimus, taigi į atitinkamus santykius, dorovines nuostatas ir elgesį. Žmogaus dvasinė būklė – dvasingumas – šis sunkiai aprašomas, tiesiogiai neapčiuopiamas fenomenas yra slaptoji versmė, verčianti kiekvieną vienaip ar kitaip gyventi.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Bet dvasingumas dvasingumui nelygu. Jis būna su pliuso arba minuso ženklu. Prigimties požiūriu dvasingas kiekvienas žmogus. Dvasingumo sąvoką visuotinai priimta vartoti pozityvia, į tobulumą, gėrį orientuota prasme. Pozityvus vektorius – tai į tiesą, dorą, grožį, gėrį, meilę, tikėjimą, šventumą, viltį ir daugelį kitų fundamentalių, į amžiais egzistuojančių, žemiškų ir transcendentinių vertybių orientuotą būseną ir gyvenimą. Pozityvusis dvasingumas (jį įprasta vadinti tiesiog dvasingumu) nukreiptas į tai, kas gera.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Tačiau tai, ką vadiname „gera“, skirtingai suprantama. Tai ypač akivaizdu vertinant menų dalykus, muziką. Muzikinio ugdymo klausimų kontekste vieniems gera muzika – tai hardrokas, metalas, kitiems – klasika, tautinė daina, skoningos, gražiai atliekamos popso melodijos, dainos.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">„Gera“ susijusi su etinėmis vertybėmis, gyvenimo teigimu, dora. A. Šveiceris, didysis XX amžiaus humanistas, nagrinėdamas etikos ir kultūros klausimus, rašė: „... etikos prasmę sudaro tai, kad aš jaučiu vidinę paskatą rodyti tokią pat didelę pagarbą kitų norui gyventi, kaip ir savajam. Tai ir yra pagrindinis doroviškumo principas. Gera yra gyvenimą išlaikyti ir jį skatinti, bloga – niokoti ir jį žlugdyti. (...)“. Gera – „tai materialaus ir dvasinio žmogaus gyvenimo saugojimas arba jo stimuliavimas ir pastangos suteikti jam didžiausią vertę“( 2, p. 326).</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Negatyvus dvasingumo vektorius – tai į blogį orientuota būsena. Tikėjimo tradicijoje ji įvardijama kaip šventumo priešybė, šėtono veikmė. Ji aktyvi ir labai gaji, nes neretai veikia pagal „vilkas ėriuko kailyje“ alegoriją. Blogis dažnai slepia savo tikrąjį veidą, apsimeta gražumu, dora, išmintingumu, pilietiškumu, tarnaujančiu demokratijos idealams. Liberalizmo kultūroje negatyvus dvasingumas skelbia visuotinę toleranciją, vertybių reliatyvumą, beveik neribotą laisvę, išaukštintą biologizmą ir hedonizmą. Iškreipiamos ir suprimityvinamos meilės, laimės, tautiškumo ir paties dvasingumo sąvokos.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Tuo būdu blogis, dažnai iš išorės toks neatrodantis, tampa vartotojiškos visuomenės gyvenimo norma. Jis, prisidengęs dvasingumu, kaip tariamu gėriu, tarsi vėžys visuotinai naikina pozityvųjį, tikrą dvasingumą. Blogis jį slopina, neretai blogio metastazės kyla į paviršių. Su juo kovojama, jis gydomas, maskuojamas, dažnai skalpeliu bandomas išpjauti teisėsaugos institucijose. Bet jis vis tiek gajus ir, matyt, neišgydomas...</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Tai pesimistinė išvada. Juo labiau kad blogis keroja ne tik mūsų aplinkoje, bet ir pasaulyje, neišskiriant ir aukštą civilizacijos lygį pasiekusių šalių. Mažai tepadeda policija, kalėjimai, įstatymų gausa, teismų konvejeriai... Dėl dvasinės krizės sunerimę politikai, Bažnyčia, švietimo, kultūros institucijos.

Kūnas ir dvasia <br> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Ontologinės anatomijos požiūriu žmogus, anot I. Kanto, yra dviejų pasaulių pilietis: materialaus, šiapusinio ir idealaus, dvasinio (metafizinio). Žmogaus esmė – dvasia, ji įsikūnijusi biologinėje egzistencijoje, psichikos procesuose ir elgsenoje. Žmogus yra įkūnyta dvasia.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Žmogaus intelektas daug nuveikė nagrinėdamas žmogų kaip fizinę būtybę. Bet daug sudėtingiau mokslui sekasi tirti, suprasti, aprašyti (jau nekalbant apie matavimų technologijas) žmogaus dvasinį matmenį. Tūkstantmečiais filosofai ir religijų specialistai laužo galvą: kas yra dvasia? Kodėl ji ir kaip valdo mūsų gyvenimus? Iš kur žvaigždėtas dangus ir moralinis dėsnis manyje? (I. Kantas). Ar galima bent priartėti prie dvasios pažinimo? O jei rūpinamės žmogaus dvasiniu ugdymu, kaip dvasią puoselėti žmogaus raidoje?</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Dvasia nėra patys psichiniai procesai, kaip teigia tradicinė empirinė psichologija. Psichikos procesais (mąstymu, emocijomis, nuostatomis ir kt.) tik reiškiasi asmens dvasinio pasaulio vidus. Todėl daug rašoma apie giluminį (o ne vien apie paviršinį, konkretųjį) mąstymą, prasmės pajautas, transcendavimo būsenas, kuriomis daugelį amžių rėmėsi ir remiasi religijų (ypač Rytų) mokymai, meditacijos, aukštasis menas. <br> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Susižavėję stulbinamais mokslo ir praktikos pasiekimais, mes, anot A. Šveicerio, ėmėme klaidingai suprasti kultūrą. „Mes pervertiname jos materialios sferos laimėjimus ir nebeskiriame reikiamo dėmesio dvasiniam pradui“ (2, p. 97). Rūpintis dvasiniu pradu svarbu visose srityse. Ypač tai aktualu edukologijoje, mokykloje, projektuojančioje ateities kartų gyvenimą.

</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> <strong></strong> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"><strong>Kuo serga edukologija</strong></div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Edukologijos mokslo branda, ugdytojų profesionalumas ir kultūros kontekstas nulemia, kokius žmones ugdome šeimose, švietimo, kultūros institucijose. Vienokie žmonės subręsta, jei ugdyme vyrauja Tiesos, Pagarbos, Gėrio, Grožio, Meilės, Tikėjimo dalykai, jei šių vertybių kvintesencija dvasingumas persmelkia visų dėstomų dalykų turinį ir prasmę, ugdytojų santykius su ugdytiniais, jei mokytojas ar profesorius įžvelgia dalyko (fizikos, istorijos, muzikos ir kt.) ne tik taikomąją reikšmę, bet ir jo žmoniškąją, dvasinės kultūros prasmę, kuri svarbi mokiniui, studentui, senjorui. </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Kitokie žmonės išauga, jei dvasingumui stokojama dėmesio, jei mokoma(si) tik dėl to, kad liepiant tėvams, mokytojams sukauptų aukštus balus stojant į verslo požiūriu naudingą aukštąją mokyklą, gautų diplomą (o jį galima įsigyti nebūtinai savo pastangomis užsidirbant), rastų gerai mokamą darbą, stumdantis alkūnėmis koptų karjeros laiptais...</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Tuo tarpu kai ugdymas aprėpia ir nuolatos (nors ir ne tiesmukai) turi visuminę dvasinę kokybę, kai mokant bet kurio dalyko įtvirtinamas ugdymo dvasingumas (J. Kievišas), darantis įtaką mokymosi motyvacijai, žinių kokybė bei prasmė darosi gilesnė ir platesnė. Žinoma, čia svarbu dalyko žinojimas/mokėjimas. Bet šiuo atveju svarbu ne vien kompiuteriškas žinių kaupimas ir praktinis naudingumas, bet ir asmenybės dvasinis augimas. </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Dvasiškai brandus žmogus neleis sau ir kitiems mokslo laimėjimus naudoti kuriant gamtos, žmonijos naikinimo ginklus, ideologiniais sumetimais kurstant neapykantą, rengiant katastrofas, sukeliant terorizmo bangas, karus.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Dvasinė branda – tai, ką supaprastintai vadiname išsiauklėjimu, žmogaus kultūra – yra visa ko pagrindas. Tai doros, vertybinių nuostatų, išminties, mokslumo, tikėjimo, meilės, aukštos meninės kultūros ir daugelio kitų svarbių dalykų pagrindas. Deja, visuminė asmens dvasinė branda neišmatuojama balais. Juk visi didūs dalykai, kaip pabrėžė Leonardo da Vinci, nėra ir negali būti kiekybiškai matuojami. Matuojami tik kai kurie jos išoriniai pasireiškimai. Užtat informacinėje visuomenėje ji daug kam atrodo nesvarbi. Dvasingumo samprata dažniausiai iškreipiama, suprimityvinama. Vieni dvasingumą aiškina vien kaip Bažnyčios ritualų, maldų praktiką, kiti – tik mandagaus elgesio raišką, dalyvavimą meno renginiuose ir pan.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Tradicinė psichologija ir edukologija moksliniu požiūriu dvasingumo sampratą dažniausiai suplaka su siela, t. y. su psichikos pasireiškimais, kurie teikia empirinių duomenų, yra matuojami (atmintis, dėmesys, mąstymas, emocijos, vaizduotė ir kt.). Taip, šie ir kiti daliniai aspektai turi artimą ryšį su dvasingumu. Tačiau nei pavieniai psichikos elementai, nei jų suma nėra dvasingumas. Dvasingumas – tai kažkas daugiau nei psichikos komponentų pasireiškimai. Tai aukštoji kokybinė žmogaus būsena, hierarchiniais ryšiais „valdanti“ psichikos procesus, elgseną ir visą gyvenimo būdą.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Ir gėris, ir blogis turi dvasinį pagrindą. Norint užkirsti kelią blogiui, nepakanka (ir net naivu) kovoti su jo vaisiais naudojant represines priemones, statant naujus kalėjimus. Mums, ypač pedagogams, kur kas labiau rūpi žmogaus dvasinės jėgos, blokuojančios susvetimėjimą, patyčias, nesantaiką, pyktį, priklausomybes nuo kvaišalų, kerštus. Štai kodėl amžių amžiais visose civilizacijose buvo (ir žymiu mastu tebėra dabar) aukštai vertinamos įvairios religijos, padedančios išlaikyti, dorovinę, socialinę tvarką ir harmoningumą bei įtvirtinančios ontologinį ryšį tarp šio, žemiškojo, ir metafizinio, dvasinio pasaulio.
   
</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> <strong></strong> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"><strong>Dvasingumas  </strong></div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Kaip galime apibūdinti šią aukštąją būseną, kuri daro esminę įtaką visai žmogaus ir žmonijos veiklai?</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Tai išskirtinė kategorija, ji pranoksta religinių mokymų ribas. Filosofai, teologai, edukologai ją įvairiai aprašo: Tai vertybinis sąmonės pirmumas prieš biologinius ir materialinius poreikius, prasminio sąlyčio su pasauliu ir metapasauliu išgyvenimas (3, L. Jovaiša). Tai gyvenimo grindimas absoliučiomis vertybėmis.
Krikščioniškuoju požiūriu dvasingumas – tai religinių vertybių išskleidimas (S. Šalkauskis). Tai tikėjimo jausmas. Dvasinga tai, kam daro įtaką Dievo Dvasia (Šv. Paulius). Tai gebėjimas susieti save su transcendencija (peržanga).
</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Tai esminis asmenybės bruožas, nulemiantis žmogaus egzistencijos prasmę, jo jausmų, mąstymo ir elgesio motyvus, veiklos orientaciją į tiesos, gėrio, tikėjimo, grožio, meilės, išminties sklaidą (Z. Rinkevičius).
</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Asmenybės dvasingumas yra vidinių motyvacijų branduolys, holistinis asmens centras (A. Maceina), jis liudija apie išsiauklėjimo esmę.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Dvasingumo sklaida yra didžioji ugdymo paskirtis (Jovaiša, 2001). Esama viltingų ženklų, liudijančių, jog edukologijos mokslas pradeda rodyti rimtą dėmesį sprendžiant dvasingumo sklaidos problemą: skelbiami mokslo straipsniai, rengiamos konferencijos mokslo centruose ir regionuose, kuriose aktyviai dalyvauja mokytojai, dvasininkai, kultūros darbuotojai. </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Svarbus žingsnis šia linkme yra tarptautinių kolektyvinių monografijų pasirodymas: Dvasingumas žmogaus pasaulyje (Sudarytojai ir rengėjai J. Kievišas ir R. Kondratienė, 2009; 2011). (Ši monografija pažymėta mokslo centruose Ukrainoje ir Austrijoje). Ugdymo dvasingumas (Sud. J. Kievišas, 2012). Ugdymo dvasingumo kontekstas (Sud. J. Kievišas, 2014). (Monografijų – šios trilogijos – redakcinių kolegijų pirmininkas, straipsnių autorius – akademikas A. Gaižutis; straipsnių autoriai – iškilūs mokslininkai iš 10 Europos šalių).

</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> <strong></strong> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"><strong>Žinojimas. Tikėjimas</strong></div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Visuomenėje, neišskiriant ir mokyklos bei edukologijos, akivaizdi dvasinė krizė. Ch. Nelsonas, žvelgdamas į šiuolaikines ugdymo sistemas, pastebi, kad mokiniai (ypač Jungtinių Valstijų) ugdomi be idealų, moralinių vertybių ir tikslų. (Muhammed M. Akdag, Turkija). Todėl daugelis įvairių šalių mokslininkų, Bažnyčios hierarchų akcentuoja visuotinį ugdymo dvasingumą. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitur, tarp autoritetingų edukologų pasigirsta balsų, linkusių mokyklą atriboti nuo dvasinio ugdymo: „... mes rengiame mokytojus, dvasingumas čia niekuo dėtas!“ (vieno profesoriaus citata).</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Visa ko pagrindas – patyrimas, žinojimas. Tačiau dar reikalinga žinojimo ir tikėjimo integracija. </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Gerai sakė šv. Augustinas: „Tikėk, kad žinotum, žinok, kad tikėtum.“ Žinios, didžiulės informacijos sistemos teikia daug žinojimo, bet mažai pozityvia linkme veikia į dvasią. Žinojimas ir tikėjimas – susiję, bet ne tapatūs dalykai. Galime apie ką nors žinoti, bet netikėti.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Racionalizmas, pozityvistinė filosofija pripažįsta tik žinojimą, tiesą ir logiką, kurią galima patikrinti. Skaičių magija... „Žinios – jėga!“ – žinomas Leibnico šūkis. Bet paraštėse lieka klausimai: kam žinojimas tarnauja? Kokia žinių prasmė? Nauda? Ar visoks žinojimas kuria kultūrą? Ar įvertiname, kad, tariant filosofo M. Buberio žodžiais, protas be širdies yra niekas?</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Kada žinojimas yra Gėris, Tiesa? Tada, kai jis intencionalus, aukštųjų, visuotinių vertybių linkme orientuotas, jas įprasminantis ir skleidžiantis. O kad žinojimas toks būtų, reikia jį sieti su tikėjimu, dvasingumu. Vien protu žmogus nepajėgia įgyti tą gyvenimui reikalingą tikrumą, kurį gali suteikti tik tikėjimas. Todėl reikalinga žymiai daugiau rūpintis ugdytinių dvasiniu brandinimu, pažinimu vertybių, kurios įkūnytos žiniose, aukštajame mene, religijoje, tautos kultūroje. Tikėjimas ir tobula, ypač sakralinė muzika skatina dvasios aukštumų išgyvenimą, atsivėrimą joms. Tokia muzika inspiruoja, kuria šventumu alsuojančias dvasines būsenas, kurias skleidžia sąlytis su aukštuoju menu.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Tikėjimas yra žinojimo nuojauta, vartai, atveriantys kelią į žinių giluminę prasmę, kultūrinę naudą. Tikėjimas suriša šio, fizinio pasaulio vertybes su metapasaulio, transcendentinių realybių vertybėmis. Žinojimas kartu su tikėjimu tiesia kelią į dvasios nemarumą. Tuo būdu žinojimas darosi internalizuotas asmens dvasiniame pasaulyje; žinios ir veikla įgyja dvasinį intencionalumą, tampa dvasingo gyvenimo, į Gėrį orientuotos kūrybos plėtote.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Kultūra be tikėjimo yra tuščiavidurė, ji neturi ateities. Kaip rodo istorija, civilizacija išsigimsta, žūsta. Todėl mokykla, švietimas turi rūpintis harmoningu žinojimu, „gerai temperuota sąmone“ (aliuzija į J. S. Bachą), nes to nedarydami mes išauginsime bedvasius, sumašinalėjusius žmones, savotiškus kompiuterio priedus – „homiuterius“...</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Sekuliarioje visuomenėje įsigalėjęs pozityvizmas, pabrėžiantis vien tikslų loginį žinojimą, atmetantis metafiziką, žinių kaupimas be tikėjimo, daro didelę klaidą kultūroje, švietime, nes neskatina dvasingumo, menkai pratina žmones gyventi darnoje su kitais, su gamta.Todėl keroja blogis, dvasingumas su minuso ženklu.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Bažnyčia išpuoselėjo aukštąjį, dvasingą meną. Pagimdė aukštąją kultūrą, mokslą. Bet – paradoksas – ji tapo ir savo pačios duobkasiu. Renesansas, universitetai, Apšvietos amžių didieji proto laimėjimai suabsoliutino empirinį, loginį žinojimą, fizikalizmą. Žmoguje persvėrė kairysis smegenų pusrutulis. Juolab kad loginis žinojimas išdidžiai atmeta tikėjimą, nes pastarasis transcendentalus, o protas to nepripažįsta, nes negali patikrinti.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1">Ir nors dar dvasingumo sąvoka vartojama, nors rūpinamasi dvasingumo ugdymu, ji dažniausiai siejama tik su socialumu, su tiesos, grožio, etinių santykių vertybėmis, kurios padeda smagiai ir patogiai gyventi, maksimaliai tenkinti hedonizmo poreikius. Tuo tarpu dieviškos dorybės – tikėjimas, viltis, meilė – kaip transcendentinės vertybės dažniausiai lieka atitolintos, antraeilės, tad ir nedarančios ryškesnės įtakos asmens dvasiniam gyvenimui.</div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> <a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-22-ka-slepia-penkline-i/143375"><img src="/naujienos/PublishingImages/Spaudos%20apzvalgos%20saltiniai/bernardinai.jpg" alt="" style="margin:5px"></a><br><br> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> <div class="ms-rteFontFace-1 ms-rteFontSize-1"> </div> </div>