Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Ką slepia penklinė (II)
event 2016-05-02 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Ką slepia penklinė (II)

Tęsiame straipsnių ciklą apie muziką bei tai, kaip ji gali ugdyti. Ilgametis muzikos pedagogas, chorvedys, daug mokomųjų muzikos knygų autorius šįkart ryžtasi kalbėti apie mūsų ugdymo sistemoje bei paties ugdymo suvokime žiojinčias žaizdas.

Pirmojoje straipsnių ciklo dalyje pedagogas kelia klausimą, nuo ko visos negerovės prasideda.

Pirmąją, įvadinę, ciklo dalį kviečiame paskaityti čia. Antrojoje ciklo dalyje keliamas klausimas, ar muzikos lobynai prieinami tik muzikinį išsilavinimą turintiems žmonėms, bei ar norint ugdytis muzikaliai užtenka vien klausytis geros muzikos, ar reikia ją ir kurti. Taip pat autoriui rūpi, kaip muzikaliai ugdyti jaunuolius, kurių likimas neapdovanojo gražiu balsu ir gera klausa.

Apie sąlytį su muzika
 
Muzikos darymas ir jos pažinimas

Istoriškai kultūroje įsitvirtino tradicija, kad norint pažinti muziką reiškia gebėti ją daryti, t.y. dainuoti, groti, improvizuoti, kurti. Šį gebėjimą papildė(o) mokėjimas skaityti muzikos kalbą, analizuoti jos ypatumus, stilius, jų raidos bruožus, istoriją ir kt.
 
Remiamasi muzikos mokslu, kaip tariamai būtinu žinojimu, leidžiančiu suprasti muziką. „Tariamai būtinu“ pasakyta neatsitiktinai. Rėmimasis teorija padeda pažinti muziką kaip mokslą, bet ji ne visada padeda (o neretai net kliudo) pažinti muziką kaip meną.
 
Nors jie turi daug bendrumų, tačiau pažinimo objektai skirtingi. Galime išmokti muzikos teoriją ir visas muzikos enciklopedijas, tačiau tai nereikš, jog tuo būdu pažinsime muziką kaip meną. Kadangi profesionalūs muzikai, muzikologai rengia ir muzikos pedagogus, tai jie moko to, ko patys buvo mokomi. Kartais muzikologai prasitaria, jog muziką supranta tik tas, kuris baigia aukštąsias muzikologijos studijas...
 
Tai racionalistinė nuostata, kuri taikoma rengiant profesionalus. Tuomet kyla klausimas: ar galima glaudinti su muzika visus tuos, kurie neketina tapti profesionaliais muzikais? Jei ne, tai keliai į vertingos (ne vien popso, roko) muzikos lobynus uždaryti?
 
Technologinis muzikos išmanymas, gebėjimai ją atgaminti bei kurti (daryti muziką)  yra būtinoji profesionalų veiklos sąlyga, ji leidžia skleisti muziką kultūroje. Tačiau muzikos pažinimas bendrojo ugdymo sąlygomis, kai muzikos išgyvenimo, mąstymo, giluminio supratimo planas keičiamas į muzikos  darymo planą, yra ir nerealus, ir per siauras, keliant tikslą muzikos pagalba ugdytį visų žmonių meninę, dvasinę kultūrą.
 
Muzikos kaip išmanymas, rėmimasis skaitmeninėmis technologijomis negarantuoja vertingos muzikos palikimo kaip meninio-dvasinio fenomeno įsisavinimo. Čia reikalinga ne tiek racionalistinė, kiek – ir žymiai labiau -  dvasinė (fenomenologinė) prieiga, padedanti jausti-mąstyti muzikos slėpinį, ugdyti ir tenkinti dvasinius poreikius.
 
Mokyti muzikos klausytis ar ją pačiam daryti?
 
Kiekvienas pedagogas atsakys, jog reikia ir klausytis, ir muzikuoti. Taip ir daroma. Bet kyla klausimas, kokiai veiklai teiktina pirmenybė.
 
Keista, kad švietimo strategai, spręsdami bendro muzikinio ugdymo klausimus, atrodo, nenori sukti galvos ir įvertinti tai, jog gyvename XXI amžiuje. Kaip ir prieš keletą šimtų metų remiamasi  nuostata (tai rodo muzikinio ugdymo istorija), jog reikia siekti, kad vaikai visų pirma turi mokytis muzikos kalbos ir gebėjimų ja komunikuoti, muziką daryti. (dainuoti, groti, kurti, improvizuoti, analizuoti).
 
Bendrosios programos ir išmokimo standartai labiausiai akcentuoja muzikos kalbos išmokymą. Praktika patvirtina mintį: „Mes užuot darę tai, ką reikėtų daryti, mieliau darome tai, ką mokame padaryti“ (Iš: 8, p. 44). Mokytojų sąmonėje įtvirtinama taisyklė: mokau muzikos taip, kaip ir pats mokiausi. Pasiremiama ir logine nuostata: norint pažinti muziką, ją suprasti, reikia, sekant žodinės kalbos mokymusi, išmokti jos kalbą. (Abiturientams, daugiau pažengusiems muzikoje, siūloma rinktis muzikologijos, t.y. muzikos mokslo, bet ne muzikos meno pažinimo egzaminą). Nemokant žodinės kalbos neįmanoma ją suprasti. O bene stipriausias argumentas - muzikų rengimo praktika. Todėl tėvai neabejoja, kad norint jog jų atžalos išprustų muzikoje, jos turi išmokti muzikos raštą, teoriją ir tuo remiantis muzikuoti ir net pagal galimybes kurti. Ir nors kompiuterinės technologijos šią būtinybę gerokai išklibina, vis dėlto muzikos kaip (o ne kas) laikoma prioritetiniu dalyku.
 
Žinoma, muzikos darymas plėtotinas kaip didelė vertybė. Ryškus pavyzdys – „Ąžuoliuko“, „Liepaičių“, „Dagilėlio“ ir kiti fenomenai. Šiuo keliu einama, kai siekiama plėtoti elitinę muzikinę kultūrą. Daug nuveikta, kad Lietuva gali pelnytai didžiuotis chorais, Dainų dainelės talentais, moksleivių dainų šventėmis.  Jų didžiuliai pasiekimai nusipelno, kad „Dainų dainelė“, „Ąžuoliukas“ ir kiti kolektyvai būtų pripažinti UNESCO kultūros nematerialaus paveldo objektais. Didelį indėlį į kultūrą įneša ir rimtosios muzikos, ir pop kultūros žvaigždės – dainininkai ir instrumentalistai, užpildydami eterį neretai tikrai meniškai vertingais kūriniais.
 
Tačiau ką daryti vaikams ir jaunuoliams, kurių likimas neapdovanojo gražiu balsu, puikia klausa? Kurie neketina tapti muzikais? Juk visų neleisi į muzikos mokyklas, į Muzikos ir teatro akademiją? Jie lieka muzikos kultūros nuošalėje. Ir kitose šalyse, ir pas mus klausytojai tirpsta kaip kovo sniegas. Muzikos meistrai, orkestrų dirigentai nusiskundžia, kad koncertų salės dažnai būna pustuštės. Ar ne diskriminuojame jaunų žmonių palikdami juos tenkintis dažnai neaukšto meninio lygio dainelėmis, pigiais popso bumčikais?
 
Paradoksalu, kad tai vyksta tuo metu, kai šiuolaikinės komunikacijos priemonės suteikia nemokamą galimybę rinktis pačią įvairiausią muziką. Žinoma, renkasi muziką, bet toli gražu ne visada pačią geriausią. Kaip mokytojui veikti, kad  jaunas žmogus turėtų poreikį  aukščiausios prabos (ne tik lengvosios, bet ir rimtosios) muzikai, kad ji turtintų žmogaus dvasinį pasaulį?
 
Plačiau pažvelkime į galimybes, leidžiančias žmogui pažinti ir įsileisti į savo vidų vertingą muziką. Galimybių esama daug, tačiau apibendrintai išskirtinos dvi: 1) muzika įsisavinama pratinantis klausytis puikios, išskirtinai vertingos klasikinės ir kitokios muzikos, įskaitant ir stambių formų muzikos kūrinius arba jų fragmentus;  2) muzika pažįstama mokantis ją daryti (atlikti, kurti). Bet ar visada ji tampa asmens dvasinio gyvenimo būtinąja dalimi – kitas klausimas.
 
Yra ir trečias, mišrusis kelias, juo dažniausiai naudojamasi: muzikos klausomasi, ji atliekama. Kadangi muzikos atlikimas saistomas su muzikos rašto mokymusi, gebėjimų pažinti muziką tobulinimas vyksta muzikos klausymosi sąskaita. (Čia neaptarsime klausimo, jog muzikos – ar meninių kūrinių, ar muzikos gramatikos bei sintaksės elementų -  visada klausomės; muzika priimama klausa. Kitas dalykas – ką išgirstame: ar intervalą, ritmo darinį, kūrinio formą ir kt., ar kūrinio giluminį meninį-dvasinį turinį.).
 
Kalbant apie masinį muzikinį ugdymą verta pagalvoti: kuris iš šių dviejų muzikos pažinimo kelių labiau tenkina galutinius, aukštuosius dvasinio ugdymo tikslus, ugdytinių ir visuomenės interesus, yra produktyvesnis, greitesnis, mažiau reikalauja pedagoginio darbo sąnaudų. Labai paprastas atsakymas, jį visi žino: muzika skirta klausai, ji pažįstama jos klausantis. Kompozitoriai ir atlikėjai labiausiai laukia muziką mylinčių, kultūringų klausytojų. Bet jei taip, tai kodėl tai primirštama visuotinio ugdymo praktikoje, kodėl muzikos klausymas, nors ir taikomas, bet jį nurungia atlikimas, todėl klausymasis nepripažįstamas vyraujančia veikla?
 
Šis klausimas, atrodo, toks aiškus, jog ir nereikalauja specialių tyrimų. Bet problemos šaknys giliau.  Visų pirma nėra pakankamai aišku, kas yra muzika ir ką reiškia „pažinti muziką“. Jei muzikos (kaip mokslo)  pažinimą suprantame kaip logika paremtą mokėjimą ją daryti, teoriškai nagrinėti, tai einama mokslinio pažinimo keliu. O jei muzikos (kaip meno) pažinimą suprantame kaip meninio-dvasinio turinio pajautą ir tam tikrą supratimą (dvasinės būklės įžvalgą, etinę nuostatą, minties kontūrą ir kt.), tai daug produktyvesnis yra muzikos klausymosi kelias. Netenka įrodinėti, kad muzikos kaip meno darymo kelias iš esmės neprieinamas (išimtis – gražus padainavimas, elementarus muzikavimas), mažai veiksmingas dvasinio ugdymo požiūriu bendrojo ugdymo mokykloje.  O pirmasis (klausymosi) kelias prieinamas (ir net labiau mėgiamas!) absoliučiai visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, muzikinės klausos jautrumo, muzikinio raštingumo lygio, amžiaus, intelekto brandos.
 
Įtikėjimas į tariamą proto visagalybę, muzikos mokslinio nagrinėjimo gebėjimus, suformavo savotiškus prietarus.  Štai grupė inteligentų švenčia Lietuvos nepriklausomybės dieną. Giedamas Valstybės himnas, dainuojamos užstalės dainos. Tačiau dalis kompanijos tyli. Paklausus kodėl nedainuojat, atsako, kad neturi klausos, kad nepažįsta natų... Betgi jūsų akys blizga, jums patinka dainavimas, ar ne? Žinoma, atsako, bet, deja, aš nesuprantu muzikos, aš nesimokiau muzikos mokykloje... ( Apie tai, jog mokėsi muzikos bendrojo ugdymo mokykloje net nepagalvojama). Taigi, akivaizdus nepilnavertiškumo sindromas, kurį sukuria muzikos teorinio žinojimo/mokėjimo pervertinimas.
 
Gebėjimas girdėti ir suprasti muzikos, kaip ir žodinę kalbą susiformuoja ne skaitant knygas ir mokantis gramatikos, ne dainuojant ar grojant iš natų, o klausantis, komunikuojant muzikos ir žodine kalba. Muzikos kalba įsisavinama intuityviai, nesąmoningai. Daugiaamžės neprofesinio muzikavimo tradicijos, moksliniai tyrimai įrodo, kad nėra griežtos priklausomybės tarp muzikos teorinio žinojimo ir jos pažinimo širdimi, intuicija, intelektu. Jei tokia priklausomybė būtų, į muziką nereaguotų gyvūnai, augalai, jos neįsidėmėtų dar negimęs kūdikis, ankstyvosios vaikystės mažieji.
 
Atlikome nedidelį diagnostinį tyrimą. Dvi keturiolikmetės tiriamosios – Agnė ir Silvija – domisi muzika (daugiausia popsu, mažiau klasika ar liaudies muzika). Jų pažangumas pagrindinėje mokykloje vidutinis. Agnė (fortepijonas) bebaigianti muzikos mokyklą.
 
Silvija (fortepijonas) baigė muzikos mokykloje keturias klases. Tyrimo tikslas – sužinoti kuris Mocarto muzikos pažinimo kelias – įrašo klausymasis ar mokymasis pačiai skambinti fortepijonu -  joms priimtinesnis, teikia didesnę grožio pajautą. Medžiaga:  Agnei buvo pasiūlyta pasirinkti Mocarto kūrinėlius – sonatinų natų rinkinį, o Silvijai – įvairių šio kompozitoriaus CD įrašus. Tyrimo trukmė – iki 45 min. (Pasiūlyta pagal norą nutraukti užsiėmimą ir anksčiau).

Agnė pasirinko skambinti iš natų jos kažkada grotą Sonatiną G-dur. Muzikavo 26 minutes. Muzikos patikimą ji įvertino 7 balais. Silvija klausėsi „Mažosios nakties muzikos“ 1 ir 3 dalis, „Turkų maršą“, ištraukas iš operos „Užburtoji fleita“. Klausėsi 43 minutes. Įvertino 10 balų.
 
Eksperimentas patvirtino daugelio muzikos pedagogų tyrinėtojų teiginį, jog mokiniams labiau patinka klausytis klasikinės muzikos, negu mokytis ją atlikti. Priežastis paprasta: mokiniai supranta, kad jų atlikimas negali lygintis su meistrų atlikimu. Puikus muzikos atlikimas teikia didesnį džiaugsmą, negu atlikimas savo jėgomis.
 
Muzika kuriama klausytojams ir jos vartojimas bei suprantamumas  nėra tiesioginiame ryšyje su gebėjimais ją atlikti. Jei būtų atvirkščiai, tai šimtų tūkstančių besimokiusių dainuoti ar groti netalpintų koncertų salės ir CD su klasikos įrašais būtų didelis deficitas. Deja, taip nėra.
 
Buvo įdomu šį klausimą aptarti su aukšto lygio profesionaliais muzikos atlikėjais.
 
Kalbėtasi su obojininku ir pianistu, turinčiais didelę koncertų patirtį. Tikslas – sužinoti muzikantų nuomonę ar muzikos kūrinio atlikimas savo jėgomis sukuria kokią tai „pridedamąją vertę“ lyginant su to kūrinio pažinimu (išgyvenimu ir apmąstymais) jo klausantis. Buvo aptarta, kad „pridedamoji vertė“ – tai giluminis, o ne techninis, aprašomasis loginis kūrinio kaip pažinimas. (Natūralu, kad šiuo aspektu daugiau „laimi“ kūrinio grojimas, bet „pralaimi“ kas prasme). Bet ne kūrinio materialios pusės pažinimas yra svarbiausia. Giluminis pažinimas – tai kūrinio emocinis-dvasinis išgyvenimas, jo prasmės pajauta ir apmąstymas.
 
Eksperimento sąlygos: du vienodos stilistikos, anksčiau negroti, neklausyti kūriniai.
 
Vieną kūrinį tiriamieji grojo du kartus. Kitą kūrinį iš įrašo klausėsi irgi du kartus. Klausta: kokia veikla – grojimas ar klausymasis - buvo patrauklesnė, leido įsigilinti į muziką, ją išgyventi-mąstyti, pajausti dvasinį pakilimą („pridedamąją vertę“). Ar galima tvirtinti, kad būtent atlikimas, o ne klausymasis teikia ryškesnį dvasinį pakilimą? Taip muzikantai tvirtinti nesiryžo. Jie labiau buvo linkę vertinti „klausytojišką“ muzikos pažinimą, nes jis teikia „didesnę laisvę emocijai, prasmės pajautimui, nes suvokimo nevaržo atlikimo technika“.
 
Meno tiesos pažinimo instrumentai: pajauta, emocija, intelektas. Neurofiziologijoje žinomas, kad kad žmogaus smegenų veikla reiškiasi kairiojo ir dešiniojo pusrutulių srityse. Pirmoji atsakinga už sąvokinį, loginį mąstymą, o antroji – už pasąmoninį, intuityvųjį, emocinį mąstymą, „žinojimą“ ( Šį „žinojimą“ neatsitiktinai žymiu kabutėse). Šių sričių tarpusavio sąveiką, „susikalbėjimas“ užtikrina harmoningą ir produktyvų pažinimą, yra kūrybinės veiklos psichofiziologinis pamatas.
 
Pažinimo veikla turi būti dėkinga už šių dviejų polių – mąstymo ir jausmų -  tarpusavio papildomumui. Bet jie yra nuolatinėje priešpriešoje. Tai, matyt, galima būtų laikyti kūrybinės veiklos slaptuoju varikliu. Nuo senovės mąstytojų ir ypač Apšvietos amžiaus protas darėsi vis labiau aktyvus („Žinojimas – jėga!“ – Locke), nes įgijo mokslo metodais įrodomą tiesą, kuria remiantis buvo ir tebėra pertvarkoma gamyba, mokslinis pažinimas, socialiniai santykiai. Mokslo logika, eksperimentu grindžiamos tiesos „įveikdavo“ (ir lig šiolei įveikia) kitokią, jausmais patiriamą tiesą, kurią teigė tikėjimas, menai.
 
Todėl kuo daugiau pasiekia civilizacija, tuo labiau skursta žmonijos dvasia, dorovinė, etinė kultūra, kuri remiasi ne skaičiais, o dvasinėmis vertybėmis kaip kitokia tiesa.
 
Mokslinė tiesa, teikianti materialinę gerovę, absoliutizuojama. Užmirštama, kad visi didūs ir aukšti dalykai negali būti matuojami skaičiais (L. da Vinci). Todėl meninė, religinė tiesa nustota laikyti tiesa, ne ji negali būti įrodoma mokslo metodais. Racionaliam protui ji tiesiog neįdomi, o kai nagrinėjami kai kurie aspektai, tai remiamasi vien loginio pažinimo metodais.
 
Išdidus ir narciziškas protas nurungia širdies tiesą ir nesivargina ieškodamas dvasinės būsenos, didžio grožio kaip gėrio tiesos. O juk ši tiesa egzistuoja liaudies kūryboje, profesiniame ir ypač sakraliniame mene. Todėl amžiais išlaikiusiam savo vertę aukštajam menui, meno pedagogikai darosi ypatingai šalta, ji vos alsuoja nuo menkavertės komercinės kultūros blizgučių, užgožusių pastoviąsias menines-dvasines, estetines bei etines vertybes.
 
Tiesos ieškojimo „virusu“ serga visi. Ne tik „eiliniai“, bet ir menininkai, filosofai, mokslininkai. A. Maslowas rašė: „Jei mokslą apibūdiname kaip tiesos, įžvalgos ir supratimo ieškojimą, kaip gilinimąsi į reikšmingus klausimus, tuomet vargu ar pavyktų atskirti mokslininkus nuo poetų, menininkų ir filosofų, nes neretai jie visi ieško atsakymo į tuos pačius klausimus“ (8, p. 45).
 
Deja, „reikšmingi“ klausimai skirtingai suprantami. Vieniems – tai genų inžinerija, kvaišalų gamyba, antžmogio kūrimas, komunikacijų technologijų tobulinimas, kitiems – egzistencinių klausimų, galutinių vertybių aktualizavimas, kultūros etinė-dvasinė švara.  Intuityvistas H. Bergsonas pastebėjo: „... yra dalykų, kurių gali ieškoti tik intelektas, bet kurių jis pats niekada jų nesuras. Juos galėtų surasti tik instinktas, bet jis niekada jų neieškos“ ( 9, p. 172). Reikalinga rūpintis dvasios ir intelekto sąveika, padedančia pažinti aukštąją, metafizinę tiesą.
 
Taigi reikia rūpintis smegenų pusrutulių, tarsi J. S. Bacho „Gerai temperuotu klavyru“, jausmų ir proto derme, kuri padeda atrasti ir skleisti didžius kultūros (materialios ir dvasinės) dalykus. Istorijoje sukaupto kultūros elito aukštojo meno visuotinis įsisavinimas būtų puikus tokios kultūros radimosi ir plėtotės laukas. Judėti link didžių vertybių tame lauke gali tas, kuris įkūnija raitelio (proto) ir žirgo (emocijos, intuicijos) energiją.
 
Emocija be proto – akla, o protas be emocijų – kurčias ir bedvasis. Jis gali būti agresyvus ir naikinantis. Neša raitelį būties, gyvenimo energija – emocija, o jai vadovauja, suteikia prasmę ir kryptį intelektas. Kuo glaudesnė šių polių sinergija, tuo gilesnė asmens dvasinė ir praktinė socialinių santykių kultūra, kurianti gyvenimo gerovę. Visų be išimties meninis ugdymas, grindžiamas ne tiek technologizmo („kaip“), o dvasingumo plėtote dabar yra kaip niekad svarbus. To neįvertinant žmonija ritasi į savinaiką.
 
Zenonas Rinkevičius