Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Ką slepia penklinė III
event 2016-05-09 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

bernardinai.lt: Ką slepia penklinė III

Tęsiame straipsnių ciklą apie muziką bei tai, kaip ji gali ugdyti. Ilgametis muzikos pedagogas, chorvedys, daug mokomųjų muzikos knygų autorius šįkart ryžtasi kalbėti apie mūsų ugdymo sistemoje bei paties ugdymo suvokime žiojinčias žaizdas.

Kviečiama susipažinti su pirmąja ir antrąja ciklo dalimis. Trečioji ciklo dalis yra skiriama muzikos refleksijos vaidmeniui.

Bet kokia žmogaus išorinė ar vidinė veikla paremta mąstymu. Jo pobūdis priklauso nuo veiklos specifikos, nuo medžiagos ir kalbos, kuria operuojama. Kaip ir intelekto rūšys (H. Gardneris), egzistuoja kalbinis, erdvinis, matematinis, kinetinis, dailinis, poetinis, muzikinis, aktorinis ir kitokie mąstymo tipai.
 
Mąstymas – tai subtili, „užslėpta“, tiesioginiam stebėjimui neprieinama vidinė veikla.
 
Apie mąstymo eigą, jo turinį sprendžiama iš rezultatų. Mąstymą inicijuoja (arba tam tikromis sąlygomis gesina) intuicija, emocijos, vaizduotė, atmintis, valia ir nepaprastaai platus ir gilus pasąmonės šulinys ir sąmonės laukas. Įdomu, kad Z. Freudas, nagrinėdamas psichodinaminius požiūrius į kūrybiškumą, kūrybinį mąstymą aiškino kaip įtampą tarp pasąmonės ir sąmonės. Tuo galima paaiškinti kūrybinį džiaugsmą kuriant, skleidžiant, o klausytojui (žiūrovui, skaitytojui) suvokiant ir įsisavinant ne tik „linksmus“, bet ir tragiškus, dvasine gelme alsuojančius meno kūrinius.
 
Muzika gyva savo vidiniu meniniu turiniu ir materialia išorine forma. Jos turinys įsisavinamas ne tik kasdieniu, žodiniu, bet ir ypatingu, intonaciniu, t.y. muzikiniu mąstymu. Jo struktūroje reikia išskirti meninį-dvasinį, t.y. giluminį, konceptualųjį sluoksnį ir išorinį, materialųjį (kaip) sluoksnį, kurį formuoja bendrasis loginis, ženklinis mąstymas. Tai du fenomenai: „žirgo“ energetika ( dvasinis turinys) ir raitelio protas, jaučiantis žirgo galias, jas valdantis ir joms paklūstantis.
 
Koksai iš minėtų mąstymų tipų yra muzikos kūrybos, jos perkūrimo (atlikimo), rezultatų supratimo esminis judintojas? Formos supratimui lyg ir pakanka remtis „bendruoju“ mąstymu, knygų tekstais. Bet tai nėra muzikos esmės įsisavinimas, lygiai kaip kavaleristo fizinis pasirengimas ir amunicija nėra jo kovinių galių rodiklis. Esminis judintojas yra dvasinis mąstymas, t.y. gilioji, dvasinė energija ir proto, išminties aukštumos. Kas inicijuoja tokį mąstymą? Socialinės patirties, genetiniai kodai,, pasąmonės, archetipų „šuliniai“? Aukščiausiojo valia? Filosofinė įžvalga? (Juk muzika, anot Th. Adorno, yra filosofijos mediumas, jos terpė).
 
Muzikinį mąstymą kaip specifinę mąstymo rūšį autorius supranta kaip šių procesų vienovę: 1) tai emocinė-intuityvi ir kartu sąmoninga sintetinė-analitinė veikla, operuojanti intonacine medžiaga;  2)  šia veikla muzikos ir žodine kalba  (žodinė kalba – tai nebūtinai leksika, muzika nepripažįsta kalbinių barjerų) atskleidžiama intonacijų ir prasmių sąsajos bei vienovė. 3) tai kūryba, kurios  rezultatas – asmens vidaus pasaulyje sukurtas muzikinis konceptas, kurį sudaro intonacinės formos ir meninės, dvasinės prasmės, nors ir neaprašomos žodžiais, visuminis nedalomas darinys.
 
Kadangi muzika nekalba sąvokomis, koncertą negalime apibrėžti kaip logine sąvoka (kaip nurodo žodynai). Jis yra visų pirma meninio (intonacinio) mąstymo, kurį papildo loginis, sąvokinis mąstymas, padarinys. Todėl muzikos turinys, jos kas gali būti aprašomas labai nepilnai. Jo branduolio pajauta (supratimas širdimi) tūno giliai, asmens dvasioje. Nenuostabu, kad tąjį turinį nesiryžta atskleisti net ir kūrinių autoriai.
 
Muzikinis konceptas, muzikos kūrinio šerdis, veržiasi į sąvokinius aprašymus. Kaip jis pakyla iki supratimo? Tai kelias, kurio kontūrus, galimas dalykas, tikslinga taip nužymėti: pasąmonė (atminties laukas, į kurį dar neįsiveržė dėmesys); ikisąmonė (tai, kas nevisiškai suprantama, kas atpažįstama lyg per rūką, lieka dviprasmiška); supratimas (tai, kas pakyla iki loginio aiškumo ir tikrumo, kas įsilieja į tiesos, vertybių sistemą.
 
Tenka galvoti, kad muzikos giluminis, dvasinis, labiau intuicija negu loginiu mąstymu pagautas turinys yra iš esmės ikisąmoninis negu visiškas, pilnas supratimas. Jis ne iš karto ateina. Reikia įgyti daug patirties (pasąmoninio „žinojimo“) . Tai atviras, nesibaigiantis procesas. (Pasitaiko labai mokytų profesionalų replikų: “klasika? Tai jau žinoma, neįdomu“...) . Grįžtant prie to paties kūrinio, atsiveria vis naujos, priklausomai nuo naujų potyrių, būsenų, įžvalgos, prasmių horizontai. Mocartas ir šiandien, žinių visuomenėje, išlieka aktualus, jaunas...
 
Išorinis muzikinio mąstymo sluoksnis konkretus, jis aiškai partitūroje matomas, girdimas. Jis sudėliojamas į logines schemas, akustinio kūno fizinį judėjimą, verbalinius formų konstruktus.
 
Pedagogikai tai patogu, todėl būtent šiuo sluoksniu pirmiausiai rūpinamasi: kuriamos įvairios muzikos formų (!) analizės metodikos, muzikos darymo schemos, vertinimo reitingai ir kt. Kai pernelyg susižavima šiuo  teoriniu lygmeniu, nejučia į paraštes nustumiamas giluminis lygmuo, kurio negali apčiuopti įprastinis mąstymas, nors jis dažnai įvardijamas muzikiniu kaip neva meniniu mąstymu. Pedagoginėje tikrovėje veikiama išviršiniu lygmeniu: mąstomos materialios veiklos konkrečios pasekmės, o ne meninės veiklos giluminės priežastys. Todėl kalbant apie muzikos pažinimą reikia įvertinti ne tik išorinį, bet – ir visų pirma – ir giluminį, intonacinį-dvasinį mąstymo sluoksnį. Būtent šis sluoksnis leidžia suvokėjui, analitikui pakilti į muzikai adekvatų meninį-dvasinį, prasminį mąstymo lygmenį.
 
Prasmei rastis sąmonėje nepakanka emocijų. Galvojimas, kad muzika yra tik emocijų menas, yra tik dalinė tiesa. Muzika žadina ne tik jausmus, bet ir mintis.  Tai jausmo-minties sfera. Žodžiais įvardijami ne tik muzikos raiškos priemonės (natos, jų struktūros, ritmų, stiliaus, kompozicijų formų sistemos ir kt.), bet ir gyvu intonavimu kuriami vaizdai, idėjų, asmenybės idealų siekių, emocinių-dvasinių būsenų, herojų, personažų charakterių, gyvenimo vertybių ir daug ko kito įvardijimai. Muzika priverčia visa tai išgyventi.
 
Jausmų raiška ir jais provokuojamų minčių, būsenų refleksija svarbi dvasiniu požiūriu. Tai vertybės, kurių apmąstymai yra galingas savęs ir kitų pažinimo kelias.
 
Apmąstydami savyje kadaise į užmarštį išstumtus patyrimus, mes juos atgaiviname, naujai išgyvename ir apmąstome pakitusiame kontekste. Tuo būdu čia ir dabar mes, anot M. Monaigne, kalame savo sielą, o ne puošiame ją vien pasiskolintomis grožybėmis. Muzikos ir kitų meno kūrinių apmąstymai padeda suprasti ne tik meną, bet – svarbiausia – gyvenimą ir save.
 
Todėl pedagogui nereikėtų vengti muzikos kūriniu sukeltų būsenų verbalizavimo. Taip veikdami net ir vangaus intelekto klausytojas geriau įprasmina muziką, patiria jos vertę o tai daro įtaką asmenybei. Tuo būdu (žinoma, ne būtinai visada  ją verbalizuojant ) muzika „daro“ žmogų, o ne tik žmogus daro muziką. Per žodinę kalbą muzika provokuoja vidinį kalbėjimą, plečia žodyną ir tuo būdu padeda plėtoti kalbos kultūrą, komunikavimo gebėjimus. Ar ne todėl muzika labai padeda aktoriams, poetams, oratoriams, dailininkams, mokytojams, dvasininkams, kultūros darbuotojams ir visiems, kurie daug bendrauja su žmonėmis?
 
Mąstymą (žodinį ir neverbalinį, giluminį) didžiai vertina žymūs muzikos atlikėjai, kompozitoriai. Pasiremsime dirigentu Modestu Pitrėnu, tvirtinančiu: „Dirigavimas yra mąstymas. Būtina mąstyti – ne tik dėlioti rankas. Visai neseniai padariau išvadą, kad kur kas svarbiau, nei surepetuoti kūrinį, yra įkvėpti orkestrą, turėti kolektyvui ką pasakyti (...)“ (10,  p. 12). Šią mintį čia pat „transponuoju“ į muzikos pamoką: įkvėpti klasę susikaupus išklausyti kūrinį, dainuoti ne tik „teisingai“, bet ir turėti ką svarbaus sau apie jį pasakyti; nagrinėti, lukštenti sonatos ar simfonijos idėją, muzikinį pasisakymą, minčių kaitą kūrinio aktualumą šiandien, nepriklausomai nuo to, ar kompozitorius suteikė programinį pavadinimą ar ne.
 
Visos dirigento veiklos inspiruojamos muzikinio mąstymo, tiek įprastinio, tiek intonacinio-muzikinio. Mąstymo branda lemia kaip perskaitoma partitūra, kaip repetuojama, kaip judesiais (rankomis, mimika, pantomimika, ir kt.) ir žodžiais (replikuojant apie emocines būsenas, idėją, partijų funkcijas ir kt.) įkvepiamas orkestras, kaip pasiekiama maksimali muzikavimo meninė-dvasinė raiška. Tai reiškia, kad muzikinis mąstymas apima labai daug: nuo pasąmoningumo iki intelekto viršūnių, išminties. Ir tai nėra vien dirigento, vokalisto ar pianisto prerogatyva. Tai būdinga ir jautriam klausytojui.
 
M. Pitrėno mintį, jog dirigavimas yra mąstymas (muzikinis mąstymas, pridurčiau), pabrėžiu neatsitiktinai. Ne tik dėl to, kad muzikos pedagogai, mokydami dainuoti, muzikuoti, diriguoja. Bet kas tai per veikla? Akivaizdus šios veiklos išorinis sluoksnis.
 
Gali atrodyti, kad tai labai paprasta: tai muzikos darymas pačiam „nieko nedarant“, o vien judesiais vadovaujant muzikantams, dainininkams. (Čia neaptarinėsime klausimo, jog kartais diriguoti ir nebūtina).
 
Tai meninė komunikacija, kuri ne tik padeda laike labai tiksliai ir harmoningai organizuoti daugiabalsį judėjimą, bei ir „įdaiktinti“ muzikos meninį-dvasinį turinį, kurį kartu su muzikuojančiais kuria (perkuria) ir išreiškia, perduoda  klausytojams dirigentas. Šis, giluminis, intonacinio, dvasinio mąstymo sluoksnis yra svarbiausias dalykas. Paradoksalu, kad dirigentas, „nieko nedarydamas, o tik mosikuodamas“ aktualizuoja „tarp natų“ slypintį meninį-dvasinį turinį ne menkiau (o, galimas dalykas, net giliau ir įtaigiau), negu muzikuojantis instrumentu ar balsu. Nes jis muzikinio mąstymo keliu valdo ir atskleidžia visumą (meninį konceptą), jos kaip ir kas.
 
Ar prieinamas muzikinio mąstymo ugdymas aukščiau aprašytos muzikinės komunikacijos būdu? Ar galima tokią metodiką taikyti rengiant muzikos mokytojus ir bent iš dalies muzikos pamokose mokykloje?
 
Atsakome: prieinamas naudojant vadinamąjį kointerpretavimo metodą. Tai vienas greta tradicinių dirigento darbo metodų, panaudojant fonogramas. (Šiuo metodu kartais naudojasi dirigentai, dirbdami su studentais). Tačiau juo plačiau naudotis vengiama motyvuojant tuo, kad jis, esą, kliudo reikštis diriguojančiojo kūrybinei valiai. Taip, diriguojant „iš įrašo“ muzikos skambėjimo nepakeisi.
 
Bet galima pakeisti muzikos kūrinių supratimą ir plastinį to supratimo atitikmenį – manualinį procesą, kuris įkūnija duoto muzikos muzikos skambėjimo ypatumus. Tai savotiška „atbulinė“ interpretacija: nuo profesionalaus, tobulo rezultato į judėjimo priemones. Nors diriguojantysis negali išreikšti savo interpretavimo valios, vis dėlto atsiveria galimybė kito atlikėjo (dirigento, vokalisto, instrumentalisto) kūrybinio sprendimo pagrindu savitai (taip, kaip studendas girdi ir supranta muzikos audinį) perkurti duotą interpretaciją siekiant maksimalaus identiškumo bei raiškos tarp muzikos skambėjimo ir dirigavimo judesių.
 
Šiame sutapime reiškiasi iks Maestro  „pameistrio“ savita meninė raiška, kūrinio charakteris, kurį atkuria (perkuria) studento klausa, intuicija, muzikinis intelektas. Diriguojantysis, gerai įsiklausęs ( o profesionalas dar ir išanalizavęs partitūrą) , gerai girdi kūrinį, jį išgyvena ir supranta. Taigi atkuriama atlikėjo-meistro muzikinio mąstymo sąlygota tobulo interpretavimo situacija. Mokinys ne šiais „seka“, o remdamasis muzikanto gebėjimu pajausti „kas toliau bus“ (anticipacija), eina kartu su menamuoju dirigentu, virtualiai „vadovauja“ atlikėjams parengdamas partijų įstojimus, išreikšdamas dinamikos, tempų, agogikos pokyčius, cezūras ir kt., taigi, atkurdamas adekvatų skambančiai muzikai manualinį dramaturginį vyksmą. Tai nemenkos meninės vertės muzikavimas. Toksai „dirigavimas“ (nebūtinai tiksliai laikantis klasikinių schemų) iš esmės prieinamas visiems, nepriklausomai nuo muzikos rašto mokėjimo, teorinio pasirengimo. 
 
Daina
 
Daina puikiai koncentruoja muzikinį (intonacinį) ir žodinį mąstymą. Todėl daina, giesmė vargu ar turi sau lygių vertybių kultūroje, pilietiniuose vyksmuose, religijų praktikoje. Bet daina – tai ne paprastas žodžių ir melodijos junginys. Tai fenomenas, kuriame žodžių mintis pakeliama į aukštą dvasinę dimensiją. Čia dera žodinė (verbalinė) ir vidinė (vaizdų, būsenų) kalba. Išorinėje kalboje mąstoma žodžiais, kuriuos sykiu persmelkia intonacinė kalba. Aktoriai, mokytojai, siekdami būti suprasti, kalba kartu ir intonacine kalba. Kalba įtaigiai, tuo būdu jie komunikuoja ir tai, kas yra už žodžių, kokias intencijas jie muzikiniu intonavimu išreiškia. Tai rodo kalbančiojo dvasinę nuostatą, vertybines orientacijas.
 
Daina stipri melodija. Melodinis, intonacinis pradas padeda išlaikyti mūsų laikais  nykstančią dainavimo dvasią, kuri įkūnija ir neregimai padeda idealais paremtą aukštąsias vertybes (meilės, tautiškumo, pilietiškumo, grožio, tiesos ir kt.). Sibiro tremtiniai, dainuodami lietuviškas dainas, jautėsi dvasiškai laisvi, tai padėjo jiems išlikti. Šios laisvės neįstengė atimti saugumiečiai.
 
Mūsų laikais neoliberalizmo kultūra  nevertina ir net siekia į užribį nustumti gražų lietuvišką dainavimą, meloso lobius, kuriais paremta klasikinė muzikinė kultūra.
 
Prisidengus žmogaus laisvių širma, stengiamasi eliminuoti, užmiršti tai, kas amžių amžiais buvo žmogaus dvasios vertybė  -- daina, giesmė, melosas profesinėje muzikoje. Šiuolaikiniai kompozitoriais lyg ir gėdijasi rašyti gražią, melodingą, į širdį, atmintį įstringančią muziką.
 
Vertinant muziką, dainas dažnai nusveria ne jos gražumas, o įdomumas (priemonių naujumas). Naujovėmis žavinčios kompiuterinės technologijos, tikimasi, galinčios pakeisti (ir net pranokti) mąstantį ir dvasingą kūrėją, kuris siekia muzika skleisti dvasingumą. (Pasigirsta balsų, kad netolimoje ateityje, galimas dalykas, kompozitoriai iš viso nebus reikalingi. Meno, muzikos fabrikuose (kraupus technologizmo vyravimo ženklas!) protingos mašinos konvejeriu gamins muziką, kuri stebins priemonių naujumu. Sumašinalėjusiam žmogui-homiuteriui visiškai nesvarbi bus žmogaus dvasinių vertybių raiška. O edukacijoje persvertų vien muzikinė technologija...

Muzikos edukacija turėtų būti atidi ir dėmesinga tokių tendencijų plėtotei. Eurovizijos novacijos nėra svarbiausia. Todėl svarbu nuo mažumės ugdyti muzikinę kultūrą, grindžiamą dvasingumu, o jame nuolat kurstyti dainavimo (ne vien muzikos klausymosi) dvasinį džiaugsmą, klausytis ir grožėtis klasikos ir šiuolaikinės bei tautinės muzikos šedevrais, žavinčiais puikiomis melodijomis, kurias su malonumu mokiniai dainuoja.
 
Dainos žodžiai yra minties esmė. Bet ją nuostabiai įtaigiai pagilina ir praplečia, taigi praturtina intonacinis, muzikininis mąstymas. Tai, kad mes dažnai prisimename įvairių poetų, tautosakos dainių tekstus, yra muzikinio rūbo, į kurį įvelkami tekstai, nuopelnas. Tekstą primena muzika. Muzikinis mąstymas yra vidinio „kalbėjimo“ būdas, kuris toli gražu netelpa į ankštą žodžių rūbą. Intonacija pasako tai, ko neįstengia žodžiai. (Todėl neįmanoma  papasakoti, ką mums praneša melodija, muzikos kūrinys...) Intonacinė, muzikinė kalba yra labai turtinga.
 
Ji, nors ir ne konkreti, tačiau įrodo suvokėjui dvasines būsenas, kurios labai individualizuotos, „prilimpančios“ prie unikalios asmens dvasinio gyvenimo, socialinės patirties, vertybių turto. Tuo mus įtikina didžiulis, šimtmečiais nesenstantis muzikos klasikinis palikimas, nepaisantis žmonių amžiaus, tautų kalbų, valstybių sienų, politinių ar religinių skirtumų. Jis bendražmogiškas, iš esmės prieinamas visiems ( ypač dabar, komunikacijos technologijų amžiuje).
 
Melodija – poezija – daina yra nuostabus dvasinis fenomenas. Ar įvertiname jo svarbą dabar, kai protus užvaldė informuotumas, skaičių, karjeros, konformizmo, turto, hedonizmo stabai? Žinoma, popso kultūroje daina be galo svarbi. Bet ar ji nėra dažniausiai tik trumpalaikis ir paviršutiniškas blizgutis, ausies pakutenimas? Vaikiantis regimo įspūdingumo beveik nekreipiama dėmesio žodžiams, dainuojama ne lietuvių kalba (pavyzdžiui, Eurovizijos konkursuose). Pop dainų ir dainelių tvane pradedame neįvertinti tai, kad puikia daina, įskaitant ir liaudies (tautinę) dainą, sakralinę ir klasikinę muziką, mūsų dvasia tiesiogiai kalbasi su dvasia. Taigi ir pedagoginis procesas – dainos pateikimas, mokymasis dainuoti, interpretavimas – yra dvasinis procesas.
 
Popso muzika turi milžinišką paklausą. Esama joje ir vertingos muzikos, bet ne ji vyrauja. Skurdi banalių dainelių kalba, skurdus ir mąstymas, supratimas, kultūra.
 
Todėl gera, vertinga muzika  turtina dvasią, kalbos kultūrą, intelektą. Ir atvirkščiai, kalbos kultūra (poetų, rašytojų, filosofų, menininkų) padeda pažinti, suprasti muziką, įskaitant ir „grynąją“, instrumentinę muziką. Meninis mąstymas (muzikoje – intonacinis, muzikinis mąstymas) remiasi intuityvaus, emocinio-vaizdinio mąstymo mechanizmais, kurie kaip psichologinis vyksmas bendri menui, žmonių bendravimui. Kas supranta ir brangina gerą poeziją, literatūrą, tas žavisi puikiomis dainomis, vertinga muzika.
 
Zenonas Rinkevičius