Tinklalapio logotipas
Grįžti

15min.lt: Kariuomenės vadas J.V.Žukas: mokytojai – svarbiausia pilietiškos asmenybės ugdymo dalis
event 2016-05-12 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

15min.lt: Kariuomenės vadas J.V.Žukas: mokytojai – svarbiausia pilietiškos asmenybės ugdymo dalis

Interviu ciklo „Mums ne tas pats“ antrasis pašnekovas - Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas. Interviu metu palietėme įvairias temas: nuo meilės Tėvynei ir birželio 15-osios istorinių vertinimų iki pilietiškumo ugdymo, generolo leitenanto studijų pasirinkimo bei požiūrio į vengiančius atlikti karinę tarnybą.

– Kokie jausmai jus užklumpa išgirdus žodžius „Tėvynė Lietuva“?
 
– Tokie jausmai ir užklumpa – „Tėvynė Lietuva“. Visuomet turėjau aiškias nuostatas, kas yra Lietuva, Tėvynė, jos istorija. Todėl būdamas moksleivis nestojau į komjaunimą.
 
Galiu drąsiai pasakyti, kad manyje neįvyko jokio virsmo, jog vieną dieną būčiau tikėjęs socialistinės santvarkos pranašumais prieš likusį buržuazinį pasaulį, o atėjus Sąjūdžio laikotarpiui staiga pakeisčiau savo įsitikinimus.
 
Tam turbūt didelę įtaką turėjo ir šeimos istorija. Šeimos nariai pokario metais dalyvavo rezistencinėje veikloje, senelis buvo ištremtas į Sibirą, tėvas nuteistas ir lageryje kalintas šešerius metus, tad kalbas apie Tėvynę ir patriotizmą girdėjau nuo mažumės. Skatinamas tų jausmų aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje ir 1990 metais atėjau į Lietuvos kariuomenę.
 
– Kaip galvojate, ar mokykloje Lietuvos istorija turėtų būti heroizuojama?
 
– Manau, jog istorija turėtų būti dėstoma stengiantis išlaikyti objektyvumą, tačiau kartu ji turėtų atlikti ir tam tikrą auklėjamąją funkciją (bet ne propagandiniu stiliumi). Turėtume daug dėmesio skirti analizei, jog suvoktume ir susidarytume savo požiūrį, kas mūsų istorijoje buvo teigiamo, kas neigiamo, kas kartojasi, iš ko galėtume pasimokyti ateičiai. Privalu išmanyti šalies praeitį, įvairiapusę jos istoriją tam, kad labai gerai suvoktum, kas esi, kur esi ir kur gali eiti.
 
– Jūs pats esate Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto alumnas. Kodėl pasirinkote istorijos studijas ir kuo jos yra naudingos jūsų gyvenime?
 
– Iš prigimties nesu technokratas, tad norėjau pasirinkti humanitarinės krypties studijas. Istorijos studijas pasirinkau todėl, kad man buvo įdomu gilintis į Lietuvos istoriją, tuo labiau kad man ir mokykloje labai gerai sekėsi ši disciplina.
 
Taip pat labai mėgau skaityti įvairias knygas ir nebūtinai vien istorines. Tokios dabar jaunimo primirštos knygos kaip Alexandre'o Dumas „Trys muškietininkai“, įvairios Jacko Londono knygos, taip pat knygos apie indėnus formavo mano romantinio pasaulio vaizdą ir jo įkvėptas įstojau į Istorijos fakultetą.
 
Studijos buvo labai naudingos, nes jos mane išmokė daugybės dalykų: savarankiško darbo, informacijos paieškos, rašymo įgūdžių. Šios studijos man suteikė gebėjimą ne iškalti kažkokius faktus ir juos žerti iš savo atminties, bet sugebėti analizuoti didelį informacijos kiekį ir jį apibendrinti. Šie gebėjimai man labai praverčia gyvenime tiek rašant kalbas, tiek analizuojant įvairiais situacijas, tiek pasisakant vienu ar kitu klausimu.
 
– Pradėjote savo studijas okupacijos metais, tad gilintis į nesufalsifikuotą Lietuvos istoriją turėjo būti nelengva. Kaip sekėsi sovietmečiu susirasti patikimą literatūrą?
 
– Interneto tais laikais nebuvo, tad teko remtis viskuo, kas buvo legalu ir neturėjo ideologinio politinio atspalvio. Taip pat turėjau galimybę naudotis senelių ir tėvų bibliotekomis, kuriose buvo prieškario metais leistos literatūros.
 
Senelio bibliotekoje esu radęs įrištus „Kardo“ žurnalus, taip pat mūsų žinynus, kuriuose buvo labai daug informacijos apie Nepriklausomybės karus, pagrindinius Lietuvos istorijos etapus. Tuo laikotarpiu buvo mėgstama analizuoti mūsų karinę padėtį po Pirmojo pasaulinio karo. Taip pat labai daug informacijos suteikė mūsų karininkų ir generalinio štabo analizės apie tai, kur yra Lietuva ir kaip ji galėtų eiti į priekį.
 
– Pagrindinis jūsų istorijos tyrinėjimo objektas buvo tarpukario istorija. Apie tą byloja ir pasirinkta bakalaurinio darbo tema „Lietuvos kariuomenės kavalerija tarpukario metais“. Kaip jūs vertinate Lietuvos sprendimą nesiginti 1940 metų birželio 15-ąją?
 
– Vienareikšmiškai neigiamai, nes tai turėjo ilgalaikių pasekmių mūsų valstybei. Neigiamai vertinu ir todėl, jog per paskutinį posėdį, kuriame dalyvavo trys kariškiai: Vitkauskas, Raštikis ir Musteikis, – vienintelis Musteikis pasisakė už pasipriešinimą.
 
Tuo tarpu kiti du, ypač pabrėžčiau Raštikį, kuris paskutinius penkerius metus buvo kariuomenės vadas, įvykdė didelę kariuomenės reformą bei visur deklaravo, jog vertybės yra būtinas dalykas ir kariuomenė privalo ginti savo valstybę, lemiamu metu to nepadarė. Situaciją šiek tiek taiso ir kompensuoja tik mūsų herojinis partizaninis pasipriešinimas, kuris truko beveik dešimt metų.
 
– Kaip manote, ar mes – valstybė – padarome viską, kad užaugintume pilietišką ir patriotišką asmenybę, ar vis dėlto kažko trūksta? Ką šioje srityje turėtume pagerinti?
 
– Tema, ar mes, kaip valstybė, padarome viską, yra labai plati. Žinoma, galima kalbėti apie švietimo reformą ir kitus dalykus, tačiau galiausiai viskas priklauso nuo kelių aplinkybių visumos.
 
Tai šeima, kurioje tu augi, ir aplinka, į kurią pakliūni mokydamasis mokykloje. Labai daug priklauso nuo mokytojų, kuriuos tu matai pamokų metu, su kuriais tu nuolatos bendrauji. Todėl labai svarbu, kokios tai asmenybės, kaip jos mato pasaulį ir ar sugeba perduoti savo vertybes, jausmus ir idealus mokiniams.
 
Svarbu, kaip pedagogai dirba savo darbą: formaliai ar su užsidegimu. Jeigu žmogui pavyksta pakliūti į sėkmingą šių aplinkybių visumą, jis turi puikias galimybes susiformuoti kaip pilietis, savo šalies patriotas, kuris turi aiškias pažiūras. O turėti savo pažiūras yra be galo svarbu, nes susiformavusios jaunystėje jos tave lydi visą gyvenimą ir tuomet tu gali dalyvauti bet kurioje diskusijoje, turi savo nuomonę ir esi už ją gerbiamas, jei neapsimetinėji ir nedarai to savanaudiškai.
 
– Ar pastaruoju metu pastebite padidėjusį žmonių pilietiškumą?
 
– Taip. Kada iškilo grėsmė iš mūsų kaimynės pusės, kai mes pamatėme Gruzijos ir Ukrainos įvykius, pilietiškumo lygio pakylėjimas yra pakankamai didelis, ypač iš jaunų žmonių pusės.
 
Apie tai kalba ir daugiau kaip trys tūkstančiai savanorių, norinčių pakliūti į Lietuvos kariuomenę, kai beveik nereikia privalomai šaukiamų asmenų. Aš tokį pakilimą esu matęs tik 1989-1991 metais, kada buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tokį entuziazmą ir jausmų pakilimą dar galiu lyginti su 1919 metais.
 
Kiek teko skaičiuoti, tai 1919 metais vasario mėnesį į pirmąjį mūšį Lietuvos kariuomenė stojo savo sudėtyje turėdama du nepilnus pėstininkų pulkus ir du atskirus batalionus. Tiek buvo savanorių, šiek tiek mažiau nei 3 000 žmonių. 1919 metais prasidėjus pirmajam šaukimui į kariuomenę pirmosiomis dienomis atėjo tiek, kiek dabar yra savanorių, pareiškusių norą tarnauti Lietuvos kariuomenėje.
 
– O jūs kaip žmogus, ar smerkiate ir nelaikote patriotais tų, kurie bando išvengti karinės tarnybos?
 
– Kodėl aš galėčiau ką nors smerkti? Tačiau jeigu žmogus gyvena Lietuvoje, turi jos pasą, yra užaugęs čia, moka mokesčius bei vykdo kitas prievoles, tai jis turi šalį suvokti adekvačiai ir kažkokiu būdu ginti jos teritoriją ir žmones. Antras dalykas, kodėl iškilus pavojui vienas žmogus turi rizikuoti savo sveikata ir gyvybe už šią šalį, o kitas tuo pasinaudoti? Tad aš tą vertinu labai neigiamai.
 
– Ar Lietuvos kariuomenėje akcentuojama istorinė tautos praeitis ir ar geras kareivis privalo išmanyti tautos istoriją?
 
– Žinoma, Lietuvos kariuomenėje istorijos pažinimas užima svarbią vietą. Kariai ir savanoriai yra supažindinami su Lietuvos karo istorija, pasaulinio lygio karvedžiais kaip Konstantinas Ostrogiškis ar Jonas Karolis Chodkevičius.
 
Tai yra labai svarbu, nes taip kariams įskiepijamas pasididžiavimas, kariuomenės tęstinumo jausmas. Jie supranta, kodėl ir kokioje kariuomenėje tarnauja. Nereikia į karinę tarnybą žvelgti tik per karinį muštrą. Yra labai daug kitų sudedamųjų dalių tokių kaip, pavyzdžiui, lankymasis įvairiuose muziejuose ir teatruose.
 
Interviu ciklas „Mums ne tas pats“ yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto III kurso studento Giedriaus Leskausko studijų projektas, kurio tikslas atkreipti visuomenės dėmesį į istorijos, pilietiškumo ir patriotiškumo svarbą šiandieniame pasaulyje.