Tinklalapio logotipas
Grįžti

alfa.lt: Pavilionienė: lytinis ugdymas – grįstas mokslu ar religinėmis dogmomis?
event 2016-05-13 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

alfa.lt: Pavilionienė: lytinis ugdymas – grįstas mokslu ar religinėmis dogmomis?

Naujienų portalas Alfa.lt klausia: „Ar valstybei atėjo metas pasirūpinti jaunimo lytiniu švietimu?”

Lietuvos Švietimo ministerija tapo konservatyviai mąstančių politikų ir biurokratų buveine, kurioje gana patogiai jaučiasi konservatyviai mąstantys mokslininkai ir visokio plauko individai, atstovaujantys dogmatiškai Katalikų Bažnyčiai.
 
Iki šiol Lietuvoje nesukurta ir mokyklose nedėstoma šiuolaikiška, mokslu grįsta lytiškumo ugdymo programa, nes nesutampa programos sudarytojų ideologinės nuostatos, požiūris į šeimą, lytiškumą, reprodukcines technologijas, šeimos planavimo metodus, moters teisę pačiai spręsti, kada ir kiek turėti vaikų. Nuo 2001 m. Lietuvoje prasidėjo diskusijos apie jaunimo lytinį ugdymą, kurios tęsiasi iki šiol, nes Bažnyčios emisarai pasiryžo bet kokiomis priemonėmis išsaugoti žmogaus intymaus pasaulio valdymo frontą, taip siekdami valdyti ir žmogaus sąmonę, šeimos ir bendruomenės santykius.
 
Švietimo ministerijoje ruošiama „Sveikatos ir lytiškumo bei rengimo šeimai bendroji programa“ sudaryta iš skirtingų dalių – fizinės, psichinės sveikatos, sveikos mitybos, sveikos gyvensenos, asmenybės savivokos aptarimų, kuriems didelių priekaištų neturėčiau. Tačiau lytinio ugdymo dalys parašytos katalikiškojo dogmatizmo ir moralizavimo dvasia, grįstos potekstėje paslėptu šiuolaikinių sveikatos paslaugų atmetimu, vienpusėmis dvasinėmis vertybėmis ir absurdiškomis klišėmis apie „tikrą ir netikrą meilę”, „teisingą lytiškumą“, „gyvūnų ir žmogaus gyvybių vertės priešpriešą”.
 
Pastarosiose dalyse piešiamas saldus, tik darnia santuoka grįstas, šeimos paveikslas, kuriame lytiniai santykiai kreipiami vaikų gaminimui, nes vaikai įvardijami kaip didžiausia vertybė. Apie vaikų dvasinį, intelektinį kūrybiškumą visuomenės naudai programoje nekalbama, kaip ir apie gyvenimo tiesą – žiaurią, smurtinę šeimos ir visuomenės tikrovę, taip vengiant vaiką ruošti kritiško mąstymo gebėjimui ir gyvenimo grėsmių patirčiai. Minimos kažkokios abstrakčios rizikingos, pavojingos situacijos, taip ir nepaaiškinant šeiminių sugyventinių, partnerių, tos pačios lyties santykių reikšmių.
 
Nekalbama ir apie žmogaus lytiškumo įvairovę, lytinę orientaciją, lytinį tapatumą, translytiškumą, lyties keitimą, nes vengiama pabrėžti, jog tik suvoktas lytinis tapatumas yra asmenybės tapatumo pamatas ir asmens gyvenimo būdo pagrindas.
 
Programoje siūloma būti droviais ir skaisčiais, nes šios savybės tarsi išsaugo dvasinę galią, žmogaus orumą, padeda išvengti kažkokių „pavojų”. Vadinasi, jei esi drąsus ir neskaistus, prarandi dvasinę galią ir žmogaus orumą. Tokių bažnytinių klišių programoje gana daug. Štai, pagrindinė programos „vinis“ –moteriškumo ir vyriškumo skirtumų stereotipiškas akcentavimas, taip nuo mažens rengiant vaikus motinystei ir tėvystei, kurie papildo vienas kitą. Peršasi išvada – žmogus, nesukūręs šeimos, netapęs motina ar tėvu, yra nevisavertis, kaip ir vaikas, kuris auga nedarnioje, nepilnoje šeimoje, yra prastai išsivystęs ir neatsakingas bendruomenei. Tokios diskriminuojančios ir menkinančios individą potekstės programoje – akivaizdžios.
 
Žiniose pradinėms klasėms ir iki dvyliktosios klasės raudona gija brėžiama mintis gerbti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento, gemalą, vaisių vadinant „atskiru organizmu, o ne moters kūno dalimi“. Taip neigiamas moters kūno vientisumas, moters sveikatos puoselėjimo galimybė, nes vaisiaus teisės iškeliamos aukščiau racionalios moters teisių, o nėštumo nutraukimas ar kontraceptikų vartojimas aiškinamas kaip pavojus moters sveikatai.
 
Lytiškumo ugdymas yra vaiko, jaunuolio rengimas savarankiškam gyvenimui, nebūtinai šeimos, nes žmogus yra laisvas rinktis, kokį gyvenimo būdą kurti. Žmogus yra intelektualumo ir lytiškumo vienovė, todėl ne vien šeima, bet ir valstybė turi rūpintis tuo, kad švietimo įstaigose apie žmogaus lytinį kūną ir jo protą būtų kalbama atvirai ir pagarbiai, vaikui suteikiant mokslu grįstas žinias apie žmogų ir socialinę aplinką kaip prieštarų vienovę, aiškinat, kas yra asmens lytinės ir reprodukcinės teisės. Tuo ir rūpinasi Lietuvos visuomeninės organizacijos, kurios teisėtai siekia apsaugoti vaikus nuo brukimo riboto žmogaus ir pasaulio vaizdo šiuolaikiniam mokiniui, kuris turi teisę rinktis įvairias ugdymo programas.
 
Ir pabaigai, siūlau Bažnyčiai užsiimti sielovada tų, kuriems reikia dvasinės paramos, ir netrukdyti šiuolaikiniu mokslu besivadovaujančiai mokyklai ugdyti žmogų kaip visapusišką asmenybę, kuri nesibaimina savo kūno, o jį pažįsta, išmoksta džiaugtis savo lytiškumu. Dvasininkai nėra valstybės įpareigoti nurodyti individui kaip kurti asmeninį gyvenimą, nes jo privatumą saugo Lietuvos Konstitucija.
 
Marija Aušrinė Pavilionienė, Seimo narė, socialdemokratė