Tinklalapio logotipas
Grįžti

bernardinai.lt: Smurtas prieš mokytojus neišnyks baksnojant pirštais
event 2016-05-17 domain Švietimo informacinių technologijų centras

bernardinai.lt: Smurtas prieš mokytojus neišnyks baksnojant pirštais

„Gimnazistas smogė mokytojui į veidą ir puolė smaugti“, „Moksleivis apspjaudė ir iškeikė klasės auklėtoją“, „Neapsikentęs šeštoko įžeidinėjimų mokytojas pakėlė ranką“, – panašios antraštės šalies spaudoje pasirodo tik į viešumą iškilus vienam ar kitam konfliktui. Paprastai tokius incidentus dažniausiai lydi kaltinimų mokykloms, institucijoms ar neklusnių vaikų tėvams lavina. Tačiau panašu, kad, norint situaciją keisti iš esmės, reikia pagaliau liautis slėpti šią problemą ir baksnoti pirštais vieniems į kitus. 

Situacijos suvaldyti nepavyko
 
Papilės Simono Daukanto gimnazijos pavadinimas balandžio pabaigoje sumirgėjo Lietuvos viešoje erdvėje. Nors gimnazija gali pasigirti gabių, nacionaliniu lygmeniu įvertintų moksleivių gausa, šį kartą ji buvo linksniuojama kitame kontekste.
 
Neapsikentęs šeštoko įžeidinėjimų ir tyčiojimosi, mokytojas prieš  paauglį pakėlė ranką. Vaiko tėvai kreipėsi į pareigūnus, tyrimą pradėjo mokyklos vadovybė.
 
„Mokytojai, moksleiviai ir jų tėvai šią situaciją įvertino vienareikšmiškai – smurto naudoti negalima. Tačiau taip pat visi sutiko, kad incidentą išprovokavo mokinys. Mano, kaip mokyklos vadovo, nuomonė labai aiški – visi turime laikytis gimnazijos prisiimtų elgesio taisyklių: tiek mokinys, tiek mokytojas, tiek direktorius. To nebūtų įvykę, jei mokytojas būtų stabdęs pamoką ir informavęs administraciją. Pedagogas apie tokias priemones žinojo, ir tokiais atvejais jau mokyklos vadovybė sprendžia, ką daryti – kviesti tėvus, vestis moksleivį pas socialinį pedagogą ar kviesti policiją. Tačiau šiuo atveju mokytojas pasidavė emocijoms“, – sakė gimnazijos direktorius Ramūnas Perminas.
 
„Gimnazistui šiuo metu skirtas papeikimas – šiuo metu griežčiausia nuobauda, kurią pritaikėme. Siekiant 16 metų dar neturintį moksleivį pašalinti iš mokyklos, prieš tai situaciją reikia svarstyti mokyklos taryboje, Vaiko gerovės komisijoje, po to rajono Vaiko gerovės komisijoje, kuri jau sprendžia, kokias poveikio priemones taikyti.
 
Turinčius 16 metų ir šiurkščiai pažeidusius įstaigos taisykles galima pašalinti prieš tai svarstant gimnazijos taryboje. Vienas toks atvejis pasitaikė metų pradžioje – mokinys po daugelio įspėjimų nesitaisė, todėl jį direktoriaus įsakymu pašalinome iš gimnazijos“, – apie galimas poveikio priemones pasakojo R. Perminas.
 
Papeikimą mokyklos vadovybė skyrė ir mokytojui. Vis dėlto, tyrimą tęsia ir pareigūnai, todėl pedagogas gali sulaukti griežtesnės nuobaudos.
 
Problemos – ne tik dėl atlyginimų
 
Ramūnas Perminas atskleidė, kad ir pats asmeniškai yra susidūręs su moksleivių drausmės problemomis. „Švietimo sistemoje dirbu jau 30 metų, todėl iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad moksleivių drausmės problemų būdavo visais laikais. Kita kalba apie jaunų žmonių požiūrį į mokymąsi, tikslų gyvenimui numatymą, savo ateities viziją. Dar kita kalba apie pagarbą ne tik mokytojui, bet kiekvienam suaugusiam žmogui. Vaikams tai turi būti diegiama nuo mažens, šeimoje. Ką šeima suformuoja, tą ir matome mokyklose. Todėl ir moksleivių psichologinis smurtas prieš kitus, taip pat ir prieš mokytojus, nesakyčiau, kad yra nuolatinis reiškinys, tačiau jo pasitaiko“, – pasakojo direktorius. 
 
Pasidomėjus, kaip būtų galima keisti dabartinę situaciją, R. Perminas atsakė, kad reikia ieškoti kompleksinių priemonių. „Reikia kalbėti ir apie ugdymo kokybę, ir apie visuomenės nuostatas. Šiuo metu vienoje klasėje mokome ir spec. poreikių ir hiperaktyvius, nemotyvuotus, ir gabius mokinius. Kodėl turi nukentėti tie, kurie nori ir gali siekti aukštesnio lygio? Kitas paradoksas – mokinių mažėja, tačiau turime klasių ir po 30 vaikų. Kaip mokytojui diferencijuoti ugdymo procesą? Tai duoda savo vaisių. Ne tik apie mokytojų atlyginimo problemas turime kalbėti, bet ir apie kitas sritis“, – sakė jis.
 
Bijo, kad nepasikartotų užsienio tragedijos
 
Pasak Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos vadovo Eugenijaus Jesino, situaciją mokyklose puikiai iliustruoja 2014 m. atlikto tyrimo rezultatai. „2014 m. švietimo profesinės sąjungos atliko apklausą, kurioje dalyvavo per keturis tūkstančius mokytojų. Net 70 % pedagogų pripažino, kad patiria įvairaus pobūdžio smurtą darbo vietoje.“ Pasak E. Jesino, nors tuokart į problemą atkreiptas dėmesys, o Seime pasirašytas memorandumas, kuriame kalbėta ir apie saugios aplinkos mokyklose kūrimą, situacija iš esmės nesikeičia.
 
„Ne kartą siūlėme Švietimo įstatymo pataisas dėl griežtesnio mokinių elgesio vertinimo, atsakomybės, taip pat ir didesnės tėvų atsakomybės“, – pabrėžė E. Jesinas.
 
Jo teigimu, profesinės sąjungos ne vieną kartą akcentavo, jog dabartinės drausminimo priemonės neduoda norimų rezultatų. „Pavyzdžiui, baudos atsikalbinėjančio, mokytojus koneveikiančio moksleivio tėvams, pagal Administracinių teisės pažeidimų protokolą, galėtų siekti nuo 14 iki 28 eurų. Taigi, apie šios nuobaudos veiksmingumą spręskite patys“, – ironizavo profsąjungos atstovas.
 
E. Jesinas negailėjo kritikos ne tik teisinei bazei, bet ir mokyklų vadovams. „Direktoriai labiau rūpinasi mokyklos įvaizdžiu, o ne mokytojų saugumu ir tinkama aplinka“, – atskleidė jis.
 
Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos vadovas perspėjo, kad jei nacionaliniu lygmeniu nebus imtasi veiksmų situacijai keisti, Lietuvoje gali pasikartoti tragedijos, įvykusios JAV, Suomijos ar Estijos mokyklose, kai mokytojai tapo moksleivių smurto aukomis.
 
Ministerija kritiką atmeta
 
Tai, kad psichologinis, o kartais ir fizinis smurtas prieš mokytojus yra rimta problema, sutinka ir švietimo politiką kuruojančios institucijos. Švietimo ir mokslo viceministrės Nataljos Istominos teigimu, jau 2008 m. atlikti tyrimai rodė, kad dalis mokytojų patiria emocinį moksleivių smurtą. „Be to, tuomet vykdytas tyrimas atskleidė ir kitų tendencijų – du trečdaliai 5–12 klasių mokinių pripažino, kad mokykloje mokytojai yra pravardžiuojami, pusė apklaustų moksleivių pasakojo, jog iš mokytojų tyčiojamasi ir ant jų rėkiama, kas šeštas – kad mokiniai mokytojams grasino trenkti“, – pasakojo viceministrė.
 
Vis dėlto N. Istomina nesutinka, kad patyčių mokykloje, taip pat nukreiptų ir prieš mokytojus, problema nesprendžiama. „Nors Lietuva vis dar išlieka tarp valstybių, kuriose bendras smurto ir patyčių mokykloje lygis yra aukštas, Pasaulio sveikatos organizacija jau fiksuoja  bendrą patyčių lygio mažėjimą. Taip pat Švietimo ir mokslo ministerija nuo 2008 m. sistemiškai ir visais švietimo lygmenimis finansuoja smurto ir patyčių prevencijos programų įgyvendinimą. Šios programos apima įvairias sritis, o jų veiksmingumas“, – sakė ji.
 
Paklausta, ką mano apie profesinių sąjungų kritiką dėl nepakankamų pastangų siekiant padidinti moksleivių atsakomybę už netinkamus poelgius, viceministrė atsakė, kad teisinis priemonių arsenalas yra pakankamas, tiesiog pačios mokyklos turėtų jas aktyviau taikyti. Be to, N. Istomina pabrėžė, kad pirmiausia reikėtų kalbėti ne apie sutramdymą, o apie vaiko socialinių įgūdžių ugdymą, pagalbos jam teikimą, tėvų atsakomybės stiprinimą.
 
„Kai mokytojas pradeda jausti, kad jam nepavyksta suvaldyti mokinio ar klasės, jis neturėtų likti vienas. Jis gali kreiptis į Vaiko gerovės komisiją, kuri veikia kiekvienoje mokykloje, pasikalbėti su klasės auklėtoju, mokyklos psichologu. Tėvai taip pat turi būti informuojami“, – ragino viceministrė.
 
Psichologė: reikia nustoti žarstytis kaltinimais
 
Paramos vaikams centro psichologė Erna Petkutė pasakoja su patyčių mokykloje problema savo darbe susidurianti išties dažnai. „Kalbant apie Papilės atvejį – tai nėra kažkoks akibrokštas. Dažniausiai iki tokių konfliktų dar vyksta ir daugiau įvykių. Nei moksleivis, nei mokytojas per naktį netampa tokie, kokie pasirodė šios situacijos metu. Taigi, smurto, nesvarbu, iš kurios pusės jis kyla, apraiškoms būtina užbėgti už akių žymai anksčiau“, – įžvalgomis dalijosi specialistė.
 
Tačiau, pasak jos, būtent čia ir kyla daug nesusipratimų – mokytojai kaltina tėvus, tėvai teigia, kad mokytojai nesugeba profesionaliai atlikti savo darbo, o pokyčiai nevyksta arba vyksta labai lėtai. „Žinoma, yra nemažai gerų pavyzdžių, kaip mokyklos darbuotojai ir tėvai kartu bendradarbiauja spręsdami problemas, tačiau, ko gero, daug daugiau atvejų, kai svaidomasi kaltinimais, užuot susivienijus ir sprendus kylančius iššūkius drauge“, – sakė psichologė.
 
Vis dėlto E. Petkutė pabrėžė, kad kompromisą šioje srityje rasti nėra lengva. „Jei dėl bendradarbiavimo geranoriškai susitarti negalima, mokyklų vidaus taisyklės, sutartys turėtų numatyti pareigą tėvams aktyviau dalyvauti mokyklos gyvenime, o mokytojai turėtų aktyviau informuoti tėvus apie jų atžalų teigiamą arba keistiną elgesį“, – įsitikinusi E. Petkutė.
 
Gediminas Dubonikas