Tinklalapio logotipas
Grįžti

lrt.lt: R. A. Medeišienė. Paskutinis skambutis: žodis tėvams
event 2016-05-31 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

lrt.lt: R. A. Medeišienė. Paskutinis skambutis: žodis tėvams

Žinote, ruošiant komentarus man sudėtingiausia įsivaizduoti klausytoją. Žmogų, kuris truputį po 8 val. ryto klauso radijo ir kuriam konkretus komentaras gali pasėti mintį pagalvojimui.

Šįkart manau, jog kalbuosi su abiturientų tėvais ir tais, kurių vaikai baigs mokyklą per artimiausius trejus metus.
 
Praėjusį penktadienį daugelyje Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų nuskambėjo paskutinis skambutis.
 
Graži šventė mokiniams ir mokytojams. Tėveliams šis pokyčių metas taip pat jautrus – kadaise atrodęs begaliniai ilgas mokymosi etapas baigtas. Mokyklos durys užsiveria.
 
Nekalbėsiu apie egzaminus ir jų aktualijas. Kalbėsiu apie tėvų vaidmens, laikysenos, atsakomybės svarbą šiuo lūžio etapu.
 
Taigi, sūnus ar duktė baigia mokyklą. Metas spręsti, kas toliau. Galimi įvairūs scenarijai, tačiau dažniausiai pastebimi tokie:
 
Pirmasis. Tėvai nesikiša į vaikų pasirinkimus motyvuodami tuo, kad: a) vaikas suaugo, tad kaip pasiklos, taip ir išsimiegos; b) tėvai nelabai susigaudo, kas vyksta aukštųjų mokyklų fronte, tai nėra čia ko ir kištis.
 
Antrasis. Tėvai aktyviai dalyvauja  vaikų pasirinkimuose, nes: a) tik tėvai gali žinoti, kas geriausia jų vaikui; b) tėvai gali numatyti, kokia specialybė bus paklausi, saugi, leidžianti uždirbti ar garantuojanti saugų darbą biudžetinėje įstaigoje.
 
Abiem atvejais abiturientas programuojamas stoti į universitetą ar kolegiją. Taip sakant, iš vieno vieno abejotino šiltnamio į kitą, ir nesvarbu, jaunas žmogus žino ar ne, kokia studijų kryptis juos domina.
 
Norėčiau stabtelėti ties antruoju variantu ir iliustruoti jį keliais pavyzdžiais.
 
Vienas mano pažįstamas griežtai nurodė dukrai, ką ši studijuos, ir privačiame pokalbyje man sakė: „Aš jau dabar matau, kaip rudenį sugrįžęs po atostogų savo bendradarbiams pranešu, jog mano Ievutė Vilniaus universitete studijuoja mediciną.“ Motyvas, be abejonės, neginčijamas.
 
Kita istorija. Gabi mergina svajojo studijuoti medijas Škotijoje. Ten jau mokėsi jos mylimas vaikinas. Tėvams ši dukters mintis nepatiko, tad jie ėmėsi subtilaus šantažo: „Jei tu išvyksi, mes tau siųsime pinigus. Tu viena sugersi visas lėšas ir atimsi galimybę iš jaunesniųjų sesių lankyti būrelius.“
 
O lėšų merginai reikėjo lėktuvo bilietui ir šiek tiek – gyvenimo pradžiai, nes vaikinas jau buvo suradęs darbą jai. Tėvų šantažas suveikė: mergina liko Lietuvoje, čia baigė studijas ir dabar dirba vieną mažai įkvepiančių darbų pardavimo srityje.
 
Situacija įgauna ypatingą svorį, kai su konkrečiais reikalavimais įsijungia seneliai, už paklusnumą anūkus apdovanodami materialinėmis gėrybėmis. Tūlas Justinas ruošėsi Olandijoje studijuoti dizainą, tačiau seneliai graudenosi ir klausė, kas, jei ne jis, jiems stiklinę vandens paduos? Justinas liko Kaune su nauju butu, apynauje mašina ir iki šiol neatlikta pareiga paduoti vandens, nes abu seneliai guvūs iki šiol. Dizaino, žinia, nestudijavo.
 
Visais šiais atvejais jauniems žmonės buvo atimta galimybė patiems priimti sprendimus ir imtis atsakomybės už juos. Atimta galimybė patiems tyrinėti savus poreikius bei supratimą, kaip jie gali būti naudingi visuomenei.
 
Kūrybiškumo ekspertas Kenas Robinsonas pateikia tokį iškalbingą faktą: 2000 m. gimusieji pradėjo mokyklą lankyti 2007 m., o į pensiją išeis 2065 m. Ar mes , tėvai, mokytojai, dėstytojai galime apsimesti, jog žinome, kokių žinių reikės, kokios specialybės bus paklausios, tarkim, 2045-aisiais?
 
Gaila, kad svečiose šalyse populiarios vienerių metų kelionės iškart po mokyklos susivokimui, ko nori iš gyvenimo Lietuvoje, sunkiai prigyja. Populiariausias ir keisčiausias tėvų argumentas – taip bus prarasti vieneri metai.
 
Gerbiamieji, o iš tų 12 praleistų mokykloje metų nei vieni nebuvo prarasti? Ar tikrai?
 
Geimifikacijos specialistė Jane McGonigal primena: kad taptum ekspertu, pasirinktai sričiai turi skirti 10 tūkst. valandų. 10 tūkst. 80 val. – tiek nuo penktos klasės iki gimnazijos baigimo mokiniai praleidžia mokykloje. Kokių įgūdžių jie įgyja? Ko jie išmoksta? O ko galėtų per tą laiką išmokti?
 
Čia, žinia, retoriniai klausimai. Lietuvos, o ir daugelio kitų šalių švietimo sistema serga, tad nėra ko spardyti gulinčio.
 
Tačiau mes, tėvai, labiausiai atsakingi, kad mūsų vaikai užsiaugintų sparnus bei gyventų laimingą gyvenimą. Beje, didelės to gyvenimo dalies mes nepamatysime, bet būtent mes galime ženkliausiai prisidėti prie jo kokybės. Nuostabu, ar ne?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.