Tinklalapio logotipas
Grįžti

Vilmantė Levanavičiūtė. Apie forumą „Kaip atrasti Vasario 16-osios Respubliką mokykloje?“
event 2016-06-27 domain Lituanistų sambūris

Vilmantė Levanavičiūtė. Apie forumą „Kaip atrasti Vasario 16-osios Respubliką mokykloje?“
Balandžio 29–30 dienomis Kaune Maironio universitetinėje gimnazijoje vyko Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų ir istorikų forumas „Kaip atrasti Vasario 16-osios Respubliką mokykloje“, kurio metu aktualizuotas Lietuvos Respublikos (1918–1940) palikimas, idėjų gyvybingumas ir tęstinumas, pasidalinta naujausiais istorijos ir literatūros atradimais.
 
Pradėjęs forumą pranešimu „Vasario 16-osios Respublika: neatsakyti klausimai“, doc. dr. Darius Kuolys priminė, kad šis lituanistų ir istorikų suvažiavimas surengtas salėje, kurioje vyko Steigiamojo Seimo posėdžiai. Susirinkusiems pranešėjas citavo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, pirmininkavusios 1920 m. gegužės 15 d. pirmajam Steigiamojo Seimo posėdžiui, parlamento nariams išsakytą kvietimą prisiimti atsakomybę už savo krašto žmones ir Respubliką.
 
Pasak Kuolio, klausimai Vasario 16-osios Respublikai viešai pradėti kelti lietuvių išeivių. 1960 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose Algimantas Mackus, skaitydamas pranešimą Vasario 16-osios minėjime, iškėlė mintį, kad savo vaikams turėsime atsakyti, kodėl mums 1940 m. pristigo drąsos žodį paremti veiksmu – pasipriešinti okupacijai.
 
Vytautas Kavolis, 1960 m. apklausęs išeivijos lietuvių intelektualus ir visuomenininkus, „Metmenyse“ paskelbė jų pasisakymus apie Vasario 16-osios Lietuvą. Jeronimas Cicėnas, atsakydamas į Kavolio anketą, teigė, kad su sąžiningu kritiškumu žvelgdami į praeitį jaunajai kartai turime perduoti atsakomybę už tai, kas gera, ir už tai, kas bloga tautos gyvenime Nepriklausomoje Lietuvoje yra buvę.
 
Pranešėjas atkreipė dėmesį į kritišką jaunųjų lietuvių intelektualų santykį su to meto Respublikos tikrove: 1939 m. rugpjūčio 19 d. Vytautas Mačernis laiške draugui teigė, kad Lietuvos kaime tiek vargo, jog laukiama bet kokių permainų, kad ir karo, kad ir rusų ar vokiečių valdžios. Apie pozityvių permainų viltis 1940 m. dienoraštyje rašė ir Marija Gimbutienė.
 
Mokslininkas taip pat priminė Vandos Zaborskaitės ir Meilės Lukšienės skirtingus požiūrius į Vasario 16-osios Lietuvą, išsakytus 1989 m. viešint Vilniaus universitete: Lukšienė teigė, kad ji negalėjusi visiškai tapatintis su Antano Smetonos nedemokratiškai valdyta Lietuvos valstybe, o Zaborskaitė atsakė, kad jai toji valstybė buvusi be išlygų sava. Pasak Kuolio, šiandien turime matyti abu šiuos požiūrius.
 
Pranešėjo teigimu, Kavolio „Metmenyse“ kalbinti liudininkai pripažįsta, kad per du Nepriklausomybės dešimtmečius lietuviai iš liaudies tapę tauta, virtę, Vydūno žodžiais tariant, „sau žmonėmis“. Tačiau Kuolys pabrėžė ir kitą paties Kavolio įžvalgą: Nepriklausomybės metais lietuviams trūko gilesnio istorijos išgyvenimo – lietuviai nesijautė istorijos kūrėjais, nepriklausomoje Respublikoje stigo laisvųjų.
 
Kuolys taip pat kalbėjo apie Vasario 16-osios Lietuvoje buvusius svarstymus, koks turėtų būti atkurtos Respublikos ryšys su praeitimi. Stasys Šalkauskis pabrėžė Lietuvos Statutų, Tado Kosciuškos bekompromisinės kovos už laisvę, Adomo Mickevičiaus kūrybos svarbą moderniai Lietuvai. Jis kėlė senajai Lietuvai būdingą imperatyvą ugdyti laisvų ir kilnių žmonių politinę bendruomenę.
 
Šiuo pirmuoju forumo pranešimu Kuolys iškėlė klausimą, kodėl 1940 m. svetima ir priešiška jėga nebuvo didžiosios dalies Lietuvos visuomenės iš karto atpažinta, kodėl daugumos jai nusilenkta.
 
Pasak docento, Meilė Lukšienė yra rašiusi, kad jautusi gėdą už Vasario 16-osios Respublikos intelektualų per lengvą pasidavimą – ši negarbė išlieka ir jos neturėtume nutylėti savo vaikams, jei norime stiprinti jų ir būsimos visuomenės moralinį stuburą.
 
Tuomet prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė skaitė pranešimą „Programiniai dėmenys 1918–1940 metų literatūroje“. Pasak profesorės, Lietuvos Nepriklausomybės Aktu 1918 m. vasario 16-tąją buvo pradėta pamatinė Respublikos programa, kurioje susitelkė bendri tautiniai, politiniai ir kultūriniai tikslai. Mokslininkė kalbėjo apie Tarpukario Lietuvoje veikusią lietuviškumo programą, leidusią ieškoti savito santykio su savo valstybe, tauta, žeme. Programinė estetinė lietuviškumo diferenciacija, pasak Daujotytės, susitelkė Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Salomėjos Nėries, Antano Miškinio kūryboje. Reikšminga buvo Salomėjos Nėries poezijoje išsiskleidusi individualiojo ir bendrojo, tautosakinio, gamtovaizdinio prado konsolidacijos programa, t. y. individualios kūrėjos savasties ir tautos pasaulėvaizdžio sinerginė sąveika. Deja, ji buvo sugriauta.
 
Išeivijoje kultūrinės konsolidacijos pastangos buvo tęsiamos; ir naujai kūrėjų kartai konfrontuojant su vyresniaisiais. Pasak Daujotytės, bene svarbiausia Vasario 16-osios Respublikos programa išeivijoje – žmogaus prasmės žemėje ieškojimo, išreikšta filosofo Juozo Girniaus įvade poezijos antologijai „Žemė“. Tokios programos neįmanoma sukonstruoti, ji iškyla iš kūrybingų žmonių konsolidacijos. Iš to sąmoningumo laipsnio, kai tautos atpažįsta bendrus dvasinius siekimus, ima gyventi pasaulyje.
 
Pasak profesorės, paskutinė mūsų didelė programa buvo 1988 m. Lietuvos vidurinės bendrojo ugdymo mokyklos koncepcija „Tautinė mokykla“, sutelkusi žmones dirbti kartu. Tuo metu susibūrusius veikti dabarčiai įkvėpė pats gyvenimas, noras gyventi oriai, tikint, kad tai, ką padarysime dabar, bus ir ateities argumentas. Daujotytė sakė, kad mokyklos pertvarkos bendraminčiai tuo metu pasitikėjo 1918–1940 metų Lietuva, daug ką norėta restauruoti.
 
Mokslininkė atkreipė dėmesį ir į tai, kad dabar mes remiamės nebe idėjinėmis programomis, o daugiau instrumentiniais projektais. Visa dabartinė kultūros politika projektiška, o atkūrus Nepriklausomybę, dar gebėta kurti ir gilesnes programas, dėmesiu tautai ir valstybei atsiliepiančias į 1918–1940 metų Lietuvos dvasią.
 
Prof. dr. Jolanta Zabarskaitė kalbėjo tema „Visuomenė ir kalbos kūrimas“. Pranešėja tarpukario Lietuvoje išskyrė du kalbos formavimosi etapus. Pirmasis – iki 1930 m., kurio metu tauta gavo supaprastintą susikalbėjimo įrankį – bendrinę kalbą. Šiuo etapu didelę reikšmę lietuvių kalbos formavimuisi turėjo 1922 m. atidarytas Lietuvos universitetas. Taip pat vieną didžiausių darbų, įvardijant mūsų pasaulį lietuviškai, darė Jonas Jablonskis: kūrė leksiką, keitė skolinius, slavizmus. Pasak mokslininkės, prof. habil. dr. Arnoldo Piročkino skaičiavimu, dabar vartojame 610 J. Jablonskio žodžių. Tiesa, jie gana buitiniai, kasdieniniai. – teigė Zabarskaitė.
 
Pasak pranešėjos, sukūrus rašybą, įvardijus pasaulį, pradėti kalbos gryninimo darbai, t. y. lingvistinė taikomoji veikla. 1933 m. imtas leisti žurnalas „Gimtoji kalba“. Periodiniame leidinyje „Naujoji Romuva“ (1931–1939 m.) spausdintos kalbotyros veikalų recenzijos. Taip pat šiuo etapu Švietimo ministerija inicijavo kalbos išteklių rinkimą, skirtą užpildyti žemės vardynus – buvo kviečiami visi mokytojai aprašyti savo teritoriją. Juozas Balčikonis ėmėsi Lietuvių kalbos žodyno pildymo darbų. Į žodžių rinkimo vajų įtraukė daug inteligentų. 1939 m. įkurtas ir lituanistikos institutas.
 
Tuomet doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas skaitė pranešimą „Pirmoji tarpukario mokyklos karta: laisvės dilemos“. Pradžioje literatūrologas atkreipė dėmesį, kad šioje forumo salėje, 1928 m. minint Nepriklausomybės dešimtmečio sukaktį, įvyko ir pirmoji lietuvių kalbos mokytojų konferencija. Joje dalyvavo 128 mokytojai, pirmininkavo literatūros istorikas Mykolas Biržiška. Konferencijos metu į lituanistų prezidiumą buvo išrinkti Julijonas Lindė-Dobilas, Antanas Daniliauskas, Mykolas Biržiška, Juozas Žiugžda, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
 
Kvietkauskas aptarė du 1928 m. lituanistų konferencijos pranešimus – Biržiškos ir Lindės-Dobilo. Pirmasis, pasak pranešėjo, kalbėjo apie tai, kad dėstant literatūrą aukštesniojoje mokykloje trūksta dermės su istorija. Taip pat Biržiška pabrėžė, kad mokyklai pritaikytos studijos apie atskirus kūrėjus ir savarankiškas mokinio ir mokinio darbas yra net svarbesni už vadovėlius. Pasak Kvietkausko, toks požiūris buvo naujas ir labai liberalus.
 
Kitas aptartas pirmosios lituanistų konferencijos pranešimas – Lindės Dobilo „Lektūra ir literatūros nagrinėjimas mokykloje“. Pasak Kvietkausko, šią kalbą galime suprasti kaip įvadą į hermeneutinį fenomenologinį literatūros nagrinėjimą. Lindės-Dobilo teigimu, mokykla turėtų orientuotis į gyvo, įasmeninto santykio su literatūra ugdymą, vivum ex vivo (lot. gyva iš to, kas gyva). Dėstymui reikalingas talentas, kad galima būtų tuo gyvu santykiu su literatūra užkrėsti kitus. Taip pat, pasak Lindės-Dobilo, savą literatūrą reikia suprasti kartu su Europos ir pasaulio klasika – lietuviams turi būti svarbus europietiškų vertybių perteikimas.
 
Pranešimo pabaigoje Kvietkauskas pasakė, kad pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio mokykla išugdė literatūros ir valstybės istorijoje labai daug lėmusius, nors skirtingai mąsčiusius kūrėjus – moderniuosius neoromantikus ir trečiafrontininkus. Pasak mokslininko, jų veiklą, kai kurių – principingą, kai kurių – prieštaringą, pirmiausia reikėtų vertinti kaip ieškančių saviraiškos, laisvėjančių žmonių kelią.
 
Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, į forumą atvykęs tiesiai iš Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus atidarymo, atkreipė dėmesį, kad būtent Jo Ekscelencija Lietuvoje yra didžiausias simbolis ilgai gyvenusios sąmoningos lietuvių kartos, turėjusios bėgti į laisvę. Aleksandravičiaus teigimu, Adamkaus bibliotekos-muziejaus tikslas – sukurti pasakojimo gaires, kaip apsišvietusiųjų klasės jaunuomenė Antrojo Pasaulinio karo metais pasitraukė į Vakarus su didžiuliu meilės savo kraštui jausmu. Pasak Aleksandravičiaus, tai buvo generacija, kuri savo laisvę gebėjo sieti su valstybe, bet šito mes nelabai norime pastebėti – per šį Nepriklausomybės laikotarpį mes beveik neprisilietėm prie anos Respublikos žmonių. Istoriko teigimu, daugiausiai buvo girdėti 1950 m. lagerius pergyvenę žmonės, kurie vis sakydavo, kad jie yra viską patyrę ir neverta nė lyginti jų ir Vasario 16-osios Respublikos žmonių patirčių.
 
Aleksandravičiaus teigimu, mokyklas reikia išjudinti nagrinėti individo vertės, nevisavertiškumo kompleksų, aukos temas. Istorikui kliūna tai, kad mokykloje užuot aiškinus, kiek Lietuvos Statutai kūrė universalias vertybes teisiniais argumentais, užsiimama savinieka – perkeliame kaltę už sužlugusią kunigaikštystę nutautėjimui.
 
Pasak Aleksandravičiaus, Vasario 16-osios Respublikos žlugimas sutapo su pačiais kruviniausiais Lietuvos istorijos laikais – holokaustu. Tačiau, istoriko vertinimu, kol nebuvo sugriauta Vasario 16-sios Respublika, jos valdžios struktūros ir intelektualinis autoritetas, tol Lietuvoje nė vienas žydas nebuvo nužudytas. Antano Smetonos režimas gynė teisės viešpatystę. Tik sovietų ir vėliau nacių okupacijos sunaikino tą valstybę. Aleksandravičiaus teigimu, reikia skirti Vasario 16-sios Respublikos orumą nuo lietuvių, įsivėlusių į nacių išprovokuotas savųjų skerdynes. Pasak istoriko, dabar mes privalome save gydyti nuo šių patirčių. Vienintelis būdas toliau ugdytis – pasakoti istoriją.
 
Doc. dr. Inga Vinogradnaitė pristatė 2011 m. pabaigoje vykdyto Lietuvos visuomenės istorinės sąmonės tyrimo rezultatus. Pasak mokslininkės, istorinė sąmonė formuojasi tam tikru asmenybės raidos etapu – paauglystės pabaigoje, ir tuo metu vykę politiniai įvykiai stipriausiai įsirėžia į asmens sąmonę ir labiausiai paveikia praeities supratimą. Vinogradnaitės tyrimo atskaitos taškas – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio karta, t. y. karta brendusi Sąjūdžio metais, ir Nepriklausomybės kartos, t. y. kartos, brendusios jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad 80–90 proc. šių kartų žmonių labai pasitiki autentiškais pasakojimais ir moksline istorija. Sąjūdžio kartos tėvų amžiaus žmonės skeptiškiau vertina mokslinę istoriją, kadangi brendo tuo laiku, kai pasitikėti ja negalėjo.
 
Sąjūdžio kartai, pasak Vinogradnaitės, įdomiausia, kas vyksta šiandien, tuomet sovietmetis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikas, tarpukaris ir Sąjūdis, šiek tiek pokario rezistencija. O jaunesnei kartai LDK laikotarpis neįdomus, jai rūpi sovietmetis ir antisovietinė rezistencija. Pasak Vinogradnaitės, tai reiškia, kad jauniausioms kartoms valstybingumo istorija nesvarbi. Auga save kaip aukas matančios kartos, – teigė mokslininkė.
 
Mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, remdamasi atliktos mokinių apklausos rezultatais ir istorijos vadovėlių analize, aptarė jaunosios kartos patriotiškumo stoką ir galimas jos priežastis. Pasak mokytojos, jaunimas dabar itin tiki, kad iš mokykloje mokomų dalykų, jiems gyvenime labiausiai reikės anglų kalbos. Ketvirtadalis atsakiusiųjų į Litvinaitės apklausą teigė, kad leistų savo vaikus į darželius, kuriuose ugdoma anglų kalba. Dauguma apklausos dalyvių taip pat mano, kad valstybė turi remti lietuviškas mokyklas užsienyje. Apie pusė nevertina vietovės, kurioje gyvena, kaip labai svarbios. Be to, jaunimas daugiausiai teigė, kad istorijos pamokos reikalingos tik pasiruošti egzaminui. Pasak mokytojos, šie teiginiai reiškia, kad Kovo 11-osios karta ne itin stengiasi puoselėti lietuvybę kaip reiškinį.
 
Analizuodama mokyklinius Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos istorijos vadovėlius, mokytoja mėgino atsakyti į klausimą, kas nulemia patriotiškumo skirtumus tarpukariu ir dabar.
 
1936 m. mokymosi knygoje teigiama, kad būdami savosios tėvynės sūnus, turime pažinti istoriją, iš istorijos mokomės kurti gražesnį gyvenimą. Šiandienis „Kelio“ vadovėlis paaiškina paprastai, kad istorija – tai mokslas, tiriantis praeitį. Pasak Litvinaitės dabartiniame vadovėlyje nelieka nei motyvo, kodėl reikia mokytis istorijos, nei aktyvios pozicijos, vietoj optimistinio dalyko vaizdinio lieka neutralus. Pasak mokytojos, greičiausiai Kovo 11-osios Respublikos vadovėlių autoriams trūksta vizijos, tikėjimo, kad savo žemėje kursime laimingą gyvenimą. Pasak Litvinaitės, nuasmenintas santykis su istorija vadovėliuose atsirado sovietmečiu, išnyko žodžiai „mes“, „mūsų“.
 
Istorijos mokytojas ekspertas Eugenijus Manelis atkreipė dėmesį, kad Vasario 16-osios Respublikos mokykla ypač stipriai jungė ir telkė bendruomenę, tai buvo apylinkės kultūros pažiba. Pasak mokytojo, tuo metu ne tik vadovėliai, o kompleksas įvairių priemonių ugdė moksleivius (pavyzdžiui, mokytojai kviesdavosi mokinius į svečius per radiją klausytis valstybinių švenčių minėjimų).
 
Dr. Artūras Svarauskas skaitė pranešimą „Katalikybė, nacionalizmas ir socialinis radikalizmas prieškario Lietuvos vidaus politikoje“. Šie trys veiksniai, pasak istoriko, lėmė valstybės nepriklausomybės išsaugojimą 1918–1920 m., bet kartu ir nesutarimus, konfliktus visuomenėje kriziniais 1939–1940 metais.
 
Vienas reikšmingiausių prieškario Lietuvos įvykių, kuriam, Svarausko manymu, per mažai skiriama dėmesio mokyklinėse programose – radikali žemės reforma. Ši reforma iš esmės pakeitė socialinį Lietuvos visuomenės „veidą“. Valstybėje išnyko stambioji žemėvalda, kilmingųjų sluoksnis, galutinai nusilpo dvarai, susiformavo gausus valstiečių ir ūkininkų sluoksnis. Svarausko teigimu, unikalu, kad šios 1922 m. reformos įgyvendinimo priešakyje stovėjo dvasininkai. Šis faktas rodė, kad dominuojanti religija – katalikybė Lietuvoje prieškariu turėjo išskirtines teises.
 
Dvasininkija dirbo ne visada jos luomui pritinkamą darbą – ėjo ministrų pareigas vyriausybėse, aktyviai dalyvavo politiniame šalies gyvenime, turėjo didelę įtaką švietimo sistemai, kultūriniam gyvenimui. Lietuva 1939 m. buvo bene vienintelė Europos valstybė, kurioje nebuvo įgyvendintas civilinės metrikacijos principas. Tai liudijo apie stiprias klerikalizmo apraiškas šalyje ir kėlė įtampą su liberalių pažiūrų piliečiais.
 
Pasak istoriko, „katalikybės“ ir „tautiškumo“ konfliktas švietimo sistemoje buvo dar viena ženkli trinties tarp dvasinės ir pasaulietinė valdžios apraiška. Nesutariama, kiek įtakos švietimo sistemai gali turėti Bažnyčia. Kurie aspektai: tautiniai ar kartu ir religiniai turėti atsispindėti mokyklų programose.
 
Socialinių reformų poreikis, religijos vieta oficialiame valstybės politikos diskurse ir vienos partijos pasisavintas tautiškumo ir patriotizmo skatinimo monopolis trukdė 1939–1940 m. pasiekti vidinės Lietuvos piliečių konsolidacijos ir sutelktai, vieningai atsilaikyti prieš išorės grėsmes.
 
Dr. Linas Venclauskas aptarė temą „Tautinės mažumos Lietuvoje 1918–1940 metais: valstybės politika ir visuomenės nuotaikos“. Pasak istoriko, Vasario 16-oji buvo stebuklas lietuvių tautai, bet kartu ir iššūkis – reikėjo rasti būdų, kaip kartu su Lietuvos tautinėmis bendrijomis siekti valstybės strateginių tikslų.
 
Pasak Venclausko, didžiausia bėda buvo ta, kad lietuvių ir kitų tautinių bendrijų pasauliai funkcionavo kaip nesusisiekiantys indai. Tautinės mažumos turėjo savo mokyklas, skirtingas Lietuvos tautas jungianti vieta buvo universitetas. Tiesa, Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenėje svarstyta, ar teisinga, kad žydai taip gausiai studijuoja, tačiau jokios kvotos kitataučiams niekada nebuvo įvestos. Svarbiausios strateginiuose postuose lietuviai matė tik savus, viduriniuose postuose – ir kitataučius.
 
Pasak istoriko, atgavus Lietuvai Vilnių, jame itin reiškėsi tautiniai jausmai. Gatvėse skambėdavo patriotinės dainos, tačiau pasitaikydavo ir fizinių susidūrimų tarp skirtingų tautinių grupių, kurių pagrindinės priežastys dažniausiai buvo buitinio pobūdžio, neretai kliautasi gandais ir paskalomis, dažniausiai santykių aiškinimasis baigdavosi langų daužymu ar apsistumdymais, tačiau Lietuvos valdžia visomis priemonėmis siekė suvaldyti konfliktus ir mažinti jų galimas kilimo priežastis.
 
Dr. Kęstutis Raškauskas kalbėjo apie trečiafrontininkus. Pasak istoriko, šešių jaunuolių kompanija – Antanas Venclova, Kazys Boruta, Bronys Raila, Jonas Šimkus, Kostas Korsakas, Petras Cvirka – 1929 m. pabaigoje nusprendė leisti socialiai orientuotą avangardistinį žurnalą „Trečias frontas“ ir tai įgyvendino. Praėjus dešimtmečiui jiems buvo patikėta lietuvių literatūros sovietizavimo misija. Dabar šių rašytojų veikla matoma kaip nuoseklus judėjimas išdavystės keliu. Bet ar viskas taip paprasta?
 
Raškausko teigimu, trečiafrontininkai savo kūryba nuo pat pradžių išreiškė socialistines idėjas. Šie jaunuoliai buvo labai skirtingi – nesiejo jų socialinė kilmė, literatūrinės pažiūros ar gyvensenos stiliai. Cvirką ir Šimkų link socialinio radikalizmo galėjo stumtelėti skurdas, su kuriuo jie susidūrė įsikūrę Kaune. Kitus keturis jaunuolius šiuo keliu stumtelėti galėjo politinių realijų nepriėmimas, ypač po 1926 m. gruodžio perversmo. Boruta karštai angažavosi praktinėje veikloje ruošiant socialistinę (bet ne komunistinę) revoliuciją Lietuvoje. Korsakas ir Raila šliejosi prie kompartijos, bet abu buvo atstumti dėl nesugebėjimo paklusti partinei drausmei. Venclova vengė atviros konfrontacijos su valdžia, o radikalias pažiūras reiškė laiškuose ir kūryboje. Visi jie pasuko aktyvizmo keliu ir svajojo įsilieti į tarptautinių socialistinių judėjimų gretas. Į trečiafrontininkų kolektyvą palaipsniui įsijungė daugiau narių, iš kurių išskirtiniausia buvo Nėris. Po įvairių peripetijų apie 1933–1934 m. šioms viltims buvo lemta sudužti, nes nei komunistams nei nemarksistiniams socialistams šių pakeleivių nereikėjo.
 
Doc. dr. Daiva Vaišnienė perskaitė pranešimą „Kalbos politika Vasario 16-osios Respublikoje“, kuriame pristatytos teisinės kalbos mokėjimo ir vartojimo nuostatos, įtvirtintos tarpukario teisės aktuose. Vaišnienė pabrėžė, kad 1922 ir 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo įtvirtinta valstybės kalba – lietuvių, o vietinių kalbų vartojimas reglamentuojamas įstatymu.
 
Pagrindinė valstybinės kalbos nuostata pakartota ir 1938 m. Konstitucijoje, tik aiškiau pasakyta, kad įstatymu turi būti įteisinta, kuriose viešosiose įstaigose, be lietuvių kalbos, gali būti vartojamos ir kitos kalbos. Kalbos reikalavimas įtrauktas į Lietuvos pilietybės įstatymą, nustatantį, kad nelietuvis gali tapti Lietuvos piliečiu, jei jis žodžiu ir raštu moka lietuvių kalbą. Valstybine kalba privalėjo susikalbėti visi norintieji gauti teises eiti medicinos praktiką gydytojai.
 
Draugijų vadovybės nariai, spaustuvių ir knygynų vedėjai taip pat galėjo būti tik mokantys žodžiu ir raštu lietuvių kalbą. Visose savivaldybės įstaigose rašomasis darbas turėjo būti atliekamas lietuvių kalba, bet nebuvo draudžiama vartoti ir kitas kalbas. Valstybine kalba vyko teismų procesai, buvo rašomi protokolai ir sprendimai; jei bylos dalyviai nemokėdavo valstybinės kalbos, būdavo samdomas vertėjas. Nors pagrindinė švietimo kalba buvo lietuvių, veikė pradžios ir vidurinės mokyklos nelietuvių dėstomąja kalba. Tokiose mokyklose lietuvių kalba turėjo būti dėstoma istorija, Lietuvos geografija, kūno kultūra ir karinis parengimas. Raštvedyba tokiose mokyklose taip pat turėjo būti tvarkoma lietuvių kalba. 1920 metų Įsakyme dėl žmonių vardų, pavardžių ir pravardžių, taip pat vietų vardų rašymo nustatyta, kad dokumentuose ir oficialiuose raštuose, rašomuose lietuvių kalba, žmonių vardai, pavardės ir pravardės, taip pat vietų (kaimų, sodžių, miestų ir miestelių) vardai turėjo būti rašomi nelaužant lietuvių kalbos dėsnių. Tačiau nurodoma, kad nelietuvių vardai ir pavardės rašomi lotynišku raidynu nekeičiant jų šaknies, tik prikergiant lietuviškas galūnes. 1938 metų Pavardžių įstatyme apibrėžta dar išsamiau – nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas. Tarpukario spaudiniams, kino filmams galiojo ir kalbos taisyklingumo reikalavimai, daug dėmesio skirta įvairių sričių mokslo terminijai. Apžvelgusi tarpukario kalbos teisę , Vaišnienė konstatavo, kad daugelis tuomet galiojusių nuostatų yra perkeltos į 1995 metais priimtą Valstybinės kalbos įstatymą. Taigi galima daryti išvadą, kad dabartinė valstybės kalbos politika tęsia pirmojoje Lietuvos Respublikoje suformuotą viešosios kalbos vartojimo tradiciją.
 
Dr. Aurelijus Gieda pasisakė intriguojančia tema – „Lituanistikos Triumviratas: Kazimiero Būgos, Kleopo Jurgelionio ir Augustino Voldemaro keliai modernėjančioje Lietuvoje“. Pasak istoriko, mokykloje labai svarbu, kad būtų kalbama ne tik apie atskirus faktus, o būtų parodytas ir iškilių, nepaprastų asmenybių bei paprastų žmonių gyvenimas. Prelegentas kalbėjo apie tai, kokie buvo Būgos, Jurgelionio ir Voldemaro draugystės ryšiai jaunystėje, kartu palietė klausimą, kokia buvo jų reikšmė Lietuvos kultūros istorijoje. Anot mokslininko, šie žmonės XX a. pradžioje Sankt Peterburge buvo vienas kitam su jaunatviška euforija pasižadėję dirbti Lietuvai (sudarę lituanistikos triuviratą): Voldemaras – kad taps geriausiu istoriku, Būga – kalbininku, o Jurgelionis taps Lietuvos Aleksandru Puškinu arba Ivanu Turgenevu.
 
Būgos, Jurgelionio ir Voldemaro draugystę Gieda iliustravo pavyzdžiais iš 1935 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose Jurgelionio paskelbtų prisiminimų apie Būgą. Be to, 1911 m. Būga yra rašęs Jurgelioniui laišką, kuriame išsipasakojo, kad jis dirba visai neatsitraukdamas ir susikoncentravęs tik ties viena sritimi. Dėl šios priežasties jis niekaip negali baigti universiteto. Pasak istoriko, tas laiškas buvo gana intymus ir nuoširdus praktinio patarimo, kaip elgtis su savo valios liga (polinkiu į siaurą specializaciją), prašymas. Būga Jurgelionio klausė – ar tik nebūtų geriausia išeitis susituokti? Juk žmona galimai neleistų tik į vieną siaurą sritį (kalbotyrą) įnikti bei suteiktų gyvenimui pilnatvės.
 
Istorikas bandė parodyti, kad Būga, Jurgelionis ir Voldemaras savo veiklos srityse (kalbotyroje, literatūroje / literatūrologijoje, istorijoje) pasiekė tikrai daugiau, nei iki šiol buvo manoma.
 
Beje, apie Kleopą Jurgelionį, kurio 130 m. jubiliejų minime šiemet, istorikas taip pat siūlė mokykloje plačiau kalbėti analizuojant visą jo gyvenimą. Istorikas išryškino šiandieninę aktualiją – Jurgelioniui visa Lietuva sutilpo tik jo senelių namuose, nes Jurgelionis dar būdamas jaunuolis tapo emigrantu (gyveno Rusijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, vėliau – JAV). Nepaisant to, pasak Giedos, panašu, kad būtent iš vaikystės, iš senelio namų jis sukaupė daug kūrybinės ir estetinės energijos įspūdingam modernizmo kryptyje dirbančio menininko kūrybos polėkiui.
 
Doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė aptarė Kazio Griniaus asmenybę ir indėlį į valstybingumo stiprinimą. Pasak istorikės, remiantis dabartiniais vadovėliais, mokiniai iš Lietuvos tarpukario laikotarpio turi žinoti tik valstybės ir visuomenės veikėjus. Bet ar to užtenka? – klausė pranešėja. Bukelevičiūtė atkreipė dėmesį ir į tai, kad turėtume anksčiau pradėti mokykloje analizuoti Griniaus asmenybę, o ne nuo 1926 m., kai jis tampa prezidentu.
 
Istorikė pasakojo, kad po Pirmojo pasaulinio karo Grinius, skirtingai nei kiti žinomi Lietuvos visuomenės veikėjai, neįsitraukė į Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti, nes vis dar buvo Rusijoje, ir tik 1919 m. atvyko į Paryžių, kur rūpinosi lietuvių emigrantų grąžinimu į Lietuvą. Vėliau jis buvo išrinktas 1920 m. į Steigiamąjį Seimą į pirmus tris Seimus (1922–1923 m., 1923–1926 m., 1926–1927 m.). Pasak istorikės, Grinius pasižymėjo parama švietimui, žinoma, kad ieškojo lėšų Čiurlionio paveikslams konservuoti.
 
Bukelevičiūtė taip pat aptarė Griniaus darbus einant Kauno miesto savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjo pareigas. Tuo metu jis įkūrė pirmuosius gimdymo namus Kaune, dėl to labai sumažėjo moterų ir kūdikių mirtingumas. Taip pat Grinius įsteigė draugiją kovai su tuberkulioze ir pasirūpino, kad šios ligos gydymas būtų nemokamas, 1930 m. Kaune atidarė sanatoriją. Pasak Bukelevičiūtės, po 1926 m. perversmo Prezidentūroje jis toliau skyrė savo gyvenimą medicinai, sanitarijai ir visoms draugijoms, kurias buvo sukūręs. 1944 m., pasitraukęs į Vakarus, Grinius rašė atsiminimus. 2015 m. jam suteikiamas pasaulio teisuolio vardas.
 
Pasak istorikės, mokiniams reikėtų pabrėžti, kad Griniaus gyvenimas nebuvo lengvas. Pranešėja persakė mokytojams sakytus jo patarimus: „Kovose paskendęs išbuvau per visą savo nors ir ilgoką amželį. Galėčiau kaipo išvadą paskelbt tėvams ir pedagogams tokį patarimą: mokykite vaikus kantrybės, kančias, nesmagumus, kovas pakelt, nes smagumų gyvenime yra labai maža“.
 
Dr. Rimantas Miknys skaitė pranešimą apie Mykolą Römerį kaip apie Lietuvos pilietį. Pasak istoriko, lietuviu Römeris save laikė pirmiausia pilietine prasme. Iš tiesų jis jautėsi lenkiškos kultūros, sietinos su buvusia LDK, bet ne su Lenkijos karalyste, žmogumi. Lietuvą jis suvokė kaip istorinį darinį, kuriame šalia lietuviškumo, kaip vedančiojo veiksnio, turėjo rastis vietos lenkiškumui, baltarusiškumui, žydiškumui. Miknio teigimu, dėl tokio požiūrio, jo savu nelaikė nei lenkai, nei lietuviai. Pranešėjo teigimu, per šios asmenybės gyvenimo tikslus ir darbus galime suvokti ir mokiniams paaiškinti mūsų visuomenės pilietinės raidos ypatingumus ir kai kurias nūdienos problemas.
 
Prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė skaitė paskutinį forumo pranešimą „Tautos ugdymo idėjos: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir Vydūnas“. Pasak mokslininkės, mokyklai turi būti aktuali Čiurlionienės-Kymantaitės mintis, kad žmogus įsipareigojimą tėvynei įgauna susipažindamas su kultūros istorija, suprasdamas, kaip kūrėsi jo šalies kultūra. Rašydama mokykloms vadovėlius, Čiurlionienė-Kymantaitė įtraukė į juos tekstus, sukurtus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kitomis kalbomis parašytus literatūros kūrinius, – tikraisiais lietuvių dvasios reiškėjais ji laikė Adomą Mickevičių ir Jurgį Baltrušaitį.
 
Martišiūtė-Linartienė pastebėjo, kad Čiurlionienė-Kymantaitė išnaudojo ir įvairias tuo metu modernias galimybes savo mintims visuomenėje skleisti, pavyzdžiui, skaitė paskaitas per radiofoną. Taip pat, remdamasi Šveicarijos mokymo sistema, labai rekomendavo į mokymą įtraukti plokšteles, kino filmus. Mokslininkės teigimu, šios visuomenės veikėjos kalba ir darbai sutapo – taip ji mėgino įkvėpti ir kitus įsipareigoti tėvynei.
 
Kita mokslininkės aptarta asmenybė – Vydūnas, pasak pranešėjos, sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą – žmogaus sau, tautai, žmonijai, kuri veiksmingai plito. Vydūno idėjų sklaidą sustiprinto tai, kad jo kūriniai (drama „Probočių šešėliai“) buvo įtraukti į mokyklinę programą, Vydūno sąvokos (sau žmogus, ne sau žmogus ir kt.) yra pasitelkiamos Vasario 16-osios intelektualų, politikų tekstuose. Čiurlionienė-Kymantaitė daug prisidėjo prie Vydūno – Mažosios Lietuvos asmenybės idėjų sklaidos, savo straipsniuose Vydūno mintis pateikdama Didžiosios Lietuvos skaitytojui įprastesne kalba.
 
Martišiūtės-Linartienė pabrėžė, kad mes turime be galo daug potencialo turinčias asmenybes, kurios gali teikti peno kitiems kurti save. Labai svarbu, kad Lietuvių kalbos ir literatūros programose yra numatyta pažintis su reikšmingomis Lietuvos kultūrai ir literatūrai asmenybėmis. Pranešime aptartos dvi asmenybės, atskleidžiančios veikimo ir idėjų tapatumą, gali padėti ugdyti jaunų žmonių veiksmingą idealizmą.
 
Apibendrindama forumą, Aušra Martišiūtės-Linartienė teigė, kad tarpukaris yra sudėtingas laikotarpis, kuomet reiškėsi įvairiausių pažiūrų asmenybės. Taip pat svarbu suprasti, kad Vasario 16-osios respublikoje subrendo iškilių lietuvių literatūros klasikų karta. Forume skaityti pranešimai parodė, kaip glaudžiai persipina literatūros ir istorijos realijos, kaip svarbu pažinti ir suprasti Lietuvos kultūros istoriją. Todėl šiuo metu būtinai reikia mokyklai naujos Lietuvos istorijos programos, joje sustiprinant kultūros istorijos dėmenį.
 
Nuoširdžiai dėkojame autorei už atsiųstą straipsnį.