Ekspedicijos dalyvių sutikimo akimirkos

Šių metų ekspedicija buvo sėsli. Dalyviai pasiekę Igarką joje ir praleido daugiausia savo laiko. To priežastis – kapinių, kurias tvarkė ekspedicijos dalyviai, bendras plotas, siekiantis net 1,13 ha. Tai vienos didžiausių lietuvių kapaviečių, buvusios SSRS teritorijoje. Tremties metais į Igarką buvo ištremta tūkstančiai lietuvių, todėl joms sutvarkyti prireikė nemažai laiko. Tvarkymo darbus iššūkiu pavertė kintantis klimatas. Tremties metais Igarkos žemės buvo sukaustytos amžinojo įšalo, o dabar, klimatui šylant, įšalas traukiasi, tad vietovė kartu su kapinėmis pelkėja. Būtent todėl dalyviams ir teko daug laiko darbuotis pelkėse.

Igarkos kapinėse „Misija Sibiras“ komanda tvarkė aplinką bei rūpinosi kryžiais. Pirmąją dieną, atvykus į kapines, jos buvo sunkiai įžengiamos. Prireikė net kelių dienų, kol pavyko erdvę atlaisvinti: teko pjauti krūmynus, išvilkti išvirtusius bei apgenėti išsikerojusius medžius. Sutvarkius aplinką, laukė dar atsakingesnė užduotis – darbas su kryžiais. Komanda ne vien tiesino ir tvirtino senuosius kryžius, bet pastatė ir devynis naujus, lietuviškai puoštus, kurie į Igarką 1750 km buvo plukdyti iš Krasnojarsko. Nauji kryžiai pagrindinėse Igarkos lietuvių kapinių erdvėse „Misija Sibiras“ komandos dėka iškilo per mažiau nei 48 valandas. Šis skaičius atrodo įspūdingai, turint omenyje, kad dalyviai pastatė kryžius, kurių bendras svoris siekė 810 kg.

Akimirkas iš ekspedicijos žiūrėti čia