Nakties dangų pieščiau tamsiai mėlyną su daugybe žvaigždžių, kurių suskaičiuoti dar niekam nepavyko. Žvaigždės būtų aukso spalvos. Jeigu jos nebūtų mano dažų paletėje, tuomet tektų išsiversti su geltona spalva. Bet ir geltonos žvaigždės atrodytų ne ką prasčiau. Nupieščiau ir vieną krentančią žvaigždę tam, kad išsipildytų mano sugalvotas noras.

Pavasario danguje nupieščiau porą V raidžių. Bet ne todėl, kad norėčiau savo vardo pirmąją raidę įamžinti, o todėl kad V forma pavasarį į namus parskrenda paukščiai. Pavasario dangus būtų gargsintis, ulbantis ir čiulbantis gamtos prabudimą.

Vėlyvo pavasario dangumi sklandytų obelų ir vyšnių žiedai – lyg sniegas pūrūs ir balti. Ir pienių pūkai! Žemėje nužydėjusios geltonosios pienės, virtusios baltais pūkais, skraidytų dangumi, o tie, kas nespėjo nusipinti pienių vainiko, gaudytų pienių pūkus ir galvotų norus.

Rudens dangus būtų nudažytas nukritusių klevo lapų spalvomis – geltona, ruda, rausva, oranžine, tamsiai žalia – jos maišytųsi tarpusavyje ir sudarytų gražiausią rudens spalvų gamą, kurią skambintų vėjas danguje. Kartais dangus nusidažytų niūresne pilka spalva. Taip jis pratintų visus prie vis artėjančios žiemos, kuri keliems mėnesiams leidžia gamtai pamiegoti.

Žiemos dangus būtų sustingęs, bijantis krustelėti, nes bet koks jo judesys sukeltų sniegą, krintantį ir užklojantį žemę. Žiemos dangus būtų kaip marmuras – kietas ir šaltas. Bet giedrą žiemos naktį pieščiau šviesią, nes baltas sniegas neleistų namams visiškai paskęsti tamsoje.

Nėra Lietuvoje didelių kalnų, todėl mes turime labai daug dangaus. Dangus atsispindi ir ežeruose, upėse, tvenkiniuose, jūroje, todėl dangaus yra ir pakėlus galvą į viršų, ir žiūrint į tolį. Dangus žydi rugiagėlėse ir lietuvaičių akyse. Dangaus mes turime labai daug.

Išėjau pasivaikščioti netoli namų. Vakarėjo ir saulė leidosi į miškus, todėl po truputį temo. O dangus toje vietoje, kur leidosi saulė, buvo rožinis.