Tinklalapio logotipas
Grįžti

Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai. Ugdymo ateitis – integravimas
event 2016-08-29 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai. Ugdymo ateitis – integravimas

Mokslo metų pradžia – gera proga aptarti vidurinio mokslo padėtį ir apsvarstyti galimybes ją keisti. Tad noriu papasakoti apie integravimą – vieną iš šiuolaikinio švietimo atnaujinimo galimybių, – kuris siejamas su aukštesniaisiais mokinių gebėjimais. Taigi, kas šiandien Lietuvoje yra daroma ir kas galėtų būti daroma integruojant ugdymo turinį ir mokinių gebėjimus?

Pasvajokime
 
Pradėsiu nuo įsivaizduojamo jungtinio rašto darbo baigiant mokyklą, kuriame šiandienės lietuvių kalbos ir literatūros pamokos rišliai jungtųsi su istorijos, pilietiškumo ar netgi menų istorijos išmanymu. Tereikia šiek tiek priderinti skirtingų disciplinų programas. Pavyzdžiui, XI klasės lapkričio mėnesį literatūra, istorija, menų pažinimas kalba apie baroką. Per istorijos pamokas pasakojama apie politinę to laiko Europos ir Lietuvos situaciją; per literatūros pamokas skaitome Sarbievijų bei kitus baroko autorius ir domimės, kaip tuo metu jaučiasi, apie ką galvoja žmogus; per dailės, muzikos pamokas aptariamas baroko menas, Vilniaus architektūra ir pan.
 
Vienos srities išmanymas paremia ir papildo kitos srities žinias, formuojasi visuminis epochos vaizdas. Mokiniai lengviau apčiuopia reiškinių logiką, priežastis ir pasekmes, o tuomet ir skaitomus tos epochos tekstus suvokia giliau, platesniame kontekste. Tą pasiekti nėra sudėtinga – tereikia suderinti temos ėjimo laiką, pakviesti mokytojus prie vieno stalo ir pasitarti, kaip visa tai dėstyti, o gal net daryti jungtines pamokas ar kartu surengti išvyką prie baroko architektūros paminklo. Ir šiandien visos minėtos disciplinos moko apie tą patį baroką, bet skirtingu metu, nesiedamos skirtingų sričių medžiagos, todėl daugelis dalykų pakimba ore, darosi neaiškūs ir mokiniams nuobodūs.
 
Kaip susėsti prie vieno stalo
 
Prieš porą metų tarptautinės konferencijos metu kalbėjausi su Danijos mokomųjų programų direkcijos vadovu, šnekėjomės apie integruotą ugdymą. Visi siekiame ugdymą integruoti, bet jis patvirtino žinomą problemą – kaip susodinti prie vieno stalo skirtingų disciplinų programų autorius, o vėliau ir vadovėlių autorius, kaip padaryti, kad jie suprastų, jog nėra patys svarbiausi, jog visos disciplinos yra lygiavertės, ir kaip turėtume sutarti derinti interesus. Kitas pokalbininkas pridūrė: kol už dalyką ministerijose atsakingi valdininkai sėdės skirtinguose kabinetuose, kol pedagoginiuose universitetuose bus tik dalykininkų katedros, tol mokykloje tikros ugdymo integracijos nebus.
 
Integruotas ugdymas ir šiandien mūsų švietimo sistemoje laikomas vertybe ar net dorybe. Kai atvažiuoja inspektoriai iš ministerijos, stengiamasi parodyti, kad mokama vesti integruotas pamokas. Pedagogų rengimo įstaigų mokymo planuose taip pat yra skiltis, skirta integravimui. Kaip man pasakojo vienos kolegijos studentai, integruotas pamokas reikia pravesti paskutinės praktikos pabaigoje. Taigi paukščiukas padėtas, manoma, kad šis metodas įvaldytas. Bet ar jis taikomas mokykloje ir kiek?
 
Gamtamokslinės iniciatyvos
 
Pastaraisiais metais mūsų švietimo ministerijoje būta gražių iniciatyvų. Įgyvendintas ne vienas paruošiamasis integruoto ugdymo projektas. Teko skaityti žemesnėms klasėms skirto projekto medžiagą ir ataskaitas. Deja, platūs ir gerai finansuojami užmojai labiau priminė išplėtotus ketinimų protokolus su mokytojų apklausomis, ar jie norėtų dirbti taip, ar kitaip. Kur kas rimčiau atrodo visai naujas gamtamokslinio integravimo projektas vidurinės mokyklos klasėms. Čia jau yra išskirtos integruojančios temos, kurios kviečia jungti skirtingų gamtamokslinių disciplinų kompetencijas.
 
Žengtas dar vienas svarbus žingsnis. Šių metų balandžio 14 d. švietimo ministrė patvirtino Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų aprašo pakeitimus, kuriuose kalbama apie gamtamokslinio ugdymo integravimą, apie integruotus menų ir technologijų kursus, apie integruotą istorijos ir geografijos kursą. Deja, lietuvių kalba ir literatūra lieka nepriklausomos, atsietos disciplinos, nors ką tik patvirtinta nauja šios srities programa.
 
Gamtamokslinio turinio integravimas iš tiesų galėtų pralaužti tradicinio ugdymo barjerus, nes šios srities pokyčiais suinteresuotas, be kita ko, ir verslas. Svarbu būtų dabar nestabdyti pradėtų darbų, telkti specialistus bandomosioms programoms kurti, pradėti rengti keletą disciplinų aprėpiančius mokytojus. Tas pats liečia ir meninių bei technologinių disciplinų sritį. Na, o lituanistams, matyt, dar reikės palaukti geresnių laikų.
 
Pirmokas: „Trečiadienį negaliu sirgti, noriu eiti į mokyklą“
 
Nemažai tenka važinėti po pradines mokyklas ir kalbėtis su mokytojais. Kai klausiu, ar dirbate integruotai, pakyla beveik visų auditorijoje susirinkusių mokytojų rankos. Tuomet imu konkretinti: kas dirba kartą per mėnesį? Beveik visi. Kas dirba integruotai kartą per savaitę? Pora rankų. Kas dirba kasdien? Niekas. Tada klausiu: ar jūsų mokiniams patinka dirbti integruotai? Taip, labai. Klausiu: kur problema? Atsako – sunku, reikia daug ruoštis, trūksta medžiagos. Na, o jeigu medžiagos pasiūlome?
 
Disciplinų integravimas pradinio ugdymo srityje yra pripažintas dalykas, bet tik pamažu įeinantis į mūsų mokyklą. Tęsiasi pokalbiai apie integruoto ugdymo prasmę ir vertę, apie sektiną pavyzdį – suomių švietimo sistemą, kuri pereina prie disciplinų integravimo pagal temas. Bet ar žinote, kad Lietuvoje jau turime integruoto ugdymo vadovėlių pradinukams ir kad visa jėga su jais dirbančių klasių nuolat daugėja? Džiaugiamės, jog vis daugiau privačių ar aukštesnius tikslus sau keliančių valstybinių mokyklų renkasi mūsų vadovėlius. Be to, kai kurios mokyklos kuria savo integruoto ugdymo planus ir mūsų mokomąja medžiaga naudojasi iš dalies.
 
Mūsų leidyklos vadovėlių komplektas „Vaivorykštė“ siūlo ne epizodinį, bet sistemingą integruotą ugdymą pradinei mokyklai. Tai reiškia, kad visas ugdymo turinys suskirstytas į temas: bendresnė mėnesio tema, ją konkretinančios savaičių temos, o iš viso per ketverius metus susidaro apie 130 temų. Mėnesiui mokinys gauna vieną vadovėlį ir vieną pratybų sąsiuvinį, kuriuose aplink temas sukasi visos disciplinos (tiesa, jų integravimosi lygis priklausomai nuo temos gali keistis). Temas diktuoja Pasaulio pažinimo disciplina, bet mes šias temas išplėtojame manydami, kad vaikai pasaulį pažįsta ir per muzikos, šokio, dailės, lietuvių, anglų kalbos, matematikos, etikos pamokas. Turėdamas vienijančią temą, mokytojas gali kaitalioti veiklas nutrindamas pamokų ribas. Kai pavargstama skaičiuoti, nereikia laukti pertraukos, galima pašokti, pereiti prie skaitymo ar piešimo, o jei šis maloniai užsitęsė, nenutraukti jo suskambėjus skambučiui – juk tema bendra. Taip dirbant galima labiau atsižvelgti į mokinių savijautą ar individualius poreikius. Praktika rodo – tai kelia mokinių motyvaciją mokytis, savarankiškai dirbti. Cituotas pirmokėlis savo žodžius skyrė tėvams, nes trečiadienis toje šaunioje valstybinėje mokykloje yra projektų pristatymo diena, o tai vaikams labai įdomu.
 
Dar viena svajonė
 
Kartą per metus su mūsų vadovėliais dirbantys pradinių klasių mokytojai susirenka į būrį. Kai aš į juos žiūriu, kai klausausi jų pasakojimų ir patarimų kolegoms, kai matau jų blizgančias akis, man aišku kaip dieną – tai priešakinis mūsų mokytojų būrys. Suprantu, yra ir daugiau gerai dirbančių mokytojų, bet šie išsiskiria kūrybiškumu ir iniciatyva. Džiugina ir tai, kad jie dirba pasklidę po visą Lietuvą – ir didelėse mokyklose, ir mažose mokyklėlėse. Įdomu, kad dominuoja netgi ne patys jauniausi mokytojai, bet tie, kurie prieš 15 metų dalyvavo Atviros Lietuvos fondo inicijuotame „Geros pradžios“ projekte pradinukų mokytojams.
 
Mokytojos pasakoja apie mokyklose rengiamus testavimus, ta proga galima palyginti integruotai ir įprasčiau dirbančias klases. Rezultatai mums palankūs, bet neprošal ir rimtesni nešališki tyrimai. Apskritai reikėtų parengti rimtą pilotinį projektą, kuris apimtų, pavyzdžiui, kokių dvidešimt mokyklų ir kurį lydėtų nuolatiniai profesionalų tyrimai. Ar gali tokius tyrimus inicijuoti Švietimo ministerija – nežinau. Galima džiaugtis jau vien tuo, kad Švietimo ministerijos dokumentuose integruotas pradinis ugdymas, laisvesnis pamokos supratimas, galimybė dirbti be skambučių, orientuojantis į veiklas ir projektus, – jau nebe eksperimentinės alternatyvos, bet pati tikriausia ugdymo galimybė. Kas dar gali padėti? Žvilgsnis krypsta į verslą, kuris pastaruoju metu vis labiau rodo norą įsijungti į švietimo reformas. Atlikus rimtą tyrimą ir esant pozityviems rezultatams, įsidrąsintų mokyklų vadovai, mokytojai ir tėvai. Surėmus pečius šioje švietimo srityje galima pasiekti esminių pokyčių. Straipsnio pradžioje minėtas danų švietimo darbuotojas negalėjo suprasti, kad mūsų kuriami vadovėliai pradinukams yra ne valstybės, o privati verslo iniciatyva.
 
Integruoto ugdymo iššūkis – mokinių vertinimas
 
Jau užsiminiau apie pradinukams taikomus testavimus, taip pat minėtini ir standartizuoti testai. Bet jie yra dalykiniai. O kaip įvertinti integruotai ugdytą vaiką neatkrintant į dalykinį testą. Tai liečia ir pradinį, ir vėlesnius ugdymo etapus. Kokie bus gamtamokslinio integravimo žinių ir gebėjimų patikrinimo būdai? Kaip apčiuopti istorijos ir geografijos kompetencijas, jei ugdymas vyksta jungiant šias disciplinas? Tarptautinių tyrimų užduotys yra sinkretinio pobūdžio, joms spręsti reikia ne vienos disciplinos kompetencijų. Bet tai tik pradžia. Integruoto ugdymo vertinimas yra didžioji visų į šią pusę pasukusių švietimo sistemų problema. Siūlydami savo sprendimus šioje srityje, lengvai išeitume į tarptautinių diskusijų lygį, o turėdami praktinės patirties, būtume įdomūs.
 
Kodėl prisimintas Kristijonas Donelaitis
 
Straipsnio pavadinime cituota eilutė iš K. Donelaičio „Metų“, „Rudens gėrybių“ dalies. Šiuo palyginimu galima būtų įvardinti integruoto ugdymo padėtį Lietuvoje. Tikiu, kad gamtamokslinio integravimo entuziastai nenuleis rankų ir jau šiemet pradės kurti konkrečias programas atskiroms temoms, kurios bus išbandomos mokyklose (tik čia reikės apsispręsti, ką daryti su matematika). Šiuolaikiniai menai ir technologijos ir taip yra glaudžiai susiję, todėl čia susitarti, regis, bus lengviau. Manau, ateis šventė ir į lituanistų kiemą. Jau dabar žinau daug pavyzdžių, kai lietuvių literatūros ir istorijos ar menų mokytojai derina savo veiksmus, patys savo pamokose panaudoja giminingų disciplinų medžiagą. Galų gale yra dar viena galimybė, kurią mūsų leidykla jau yra siūliusi ministerijos valdininkams: šiuolaikiniai vadovėliai yra dedami į elektronines platformas, todėl juos lengva „karpyti“ ir susidėlioti reikiamas konfigūracijas.
 
Pavyzdžiui, mokantis apie pokario lietuvių literatūrą, rašytą tremtyje, partizanų bunkeriuose, išeivijoje ar sovietinėje Lietuvoje, pritraukti analogiškos srities medžiagą iš istorijos vadovėlių. Taip būtų sudaromi virtualūs temų ansambliai, kuriais galėtų kūrybiškai pasinaudoti mokytojai. 
 
Integravimas pradinio ugdymo srityje yra pažengęs toliausiai. Mes jau galime imti dalintis patirtimi, kviesti pažiūrėti, kaip mums sekasi, parodyti, iš ko mokosi mūsų vaikai. Idealu būtų sujungti visą ugdymo programą remiantis integravimo principais: nuo priešmokyklinio etapo, kuriame pasaulis vaikui tikrai dar nesuskilęs į daleles, per pradinį ugdymą, kuriame jau galime ugdyti vaikų gebėjimus į problemas pažvelgti iš skirtingų disciplinų pozicijų, o nuo 5 klasės integruojant disciplinas trimis puokštėmis: 1) gamtamoksliniai dalykai, 2) socialiniai ir humanitariniai, 3) menai bei technologijos. Aukščiausias pilotažas būtų bent retkarčiais sukabinti ir tas tris šakas. Pasirinkus kurį nors aiškų aspektą, tai nėra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, gamtamokslinė astronomijos tema nesunkiai sukimba su lietuvių tautosaka apie dangaus kūnus, fantastiniais žvaigždžių karais, tikrais astronautais ir „žiulverniškomis“ kelionėmis į Mėnulį. O kas pasakys, kur čia riba tarp fizikos, matematikos, literatūros, menų ir technologijų? Juk iš tiesų viskas taip susiję.
 
Artėja rinkimai, partijos skelbia savo švietimo atnaujinimo programas. Tikėkimės, kad jos pamažu iš saugaus ketinimų protokolų aukščio nusileis ant žemės. O gal kas nors pateps ir girgždančius integravimo ratus.
 
Saulius Žukas