Tinklalapio logotipas
Grįžti

Idealios mokyklos vizija
event 2016-09-01 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Idealios mokyklos vizija

Gabrielė Šidlauskaitė kaip projekto „Sėkmės mokykla“ dalyvė atliko praktiką Bernardinai.lt redakcijoje. Skelbiame jos pirmąjį tekstą, kuriame ji naujųjų mokslo metų proga dalijasi svajone apie savo tobulą mokyklą.

Visuotinai pripažinta tiesa – kiekvienas mokinys bent kartą ar tiksliau – bent dvylika turi pasiskųsti savo mokykla. Reikia taip anksti keltis. Namų darbų aiškiai per daug. Man atrodo, mokytoja manęs nemėgsta. Valgykloje smirdi. Apsėstas tokių negatyvių minčių pradedi mąstyti, kaip būtų galima viską pakeisti. Mokykloje mokausi jau dvyliktus metus, tad šiam grandioziniam mokyklos keitimo planui sukurpti turėjau daug laiko.
 
Mokyklą sudaro keturi pagrindiniai dalykai: patalpos, mokymo programa, mokytojai ir mokiniai. Svajonių mokyklą galima sudėlioti kaip dėlionę, rimtai apsvarsčius, kaip geriausiai apipavidalinti kiekvieną iš šių sudėtinių dalių. 
 
Visų pirma – patalpos. Mokyklų yra visokių: naujų ir modernių, su interaktyviomis lentomis ir technologijų laboratorijomis, senų ir istoriškų, atrodančių lyg pilys, su sodeliu ir masyviomis skulptūromis, ir tiesiog senų, kurių bibliotekose septynios knygos, ir tos iš bibliotekininkės asmeninės kolekcijos. Pati mokiausi įvairiose mokyklose. Prie apgriuvusiųjų įpranti, prie moderniųjų – irgi. Jei minkštasuolio nėra, jo nepasigendi, jei yra – neatkreipi dėmesio. Niekas nebestebina, o tai ir yra blogiausia.
 
Diena iš dienos eini į tą pačią vietą, velki kojas tais pačiais koridoriais, sėdi tose pačiose kėdėse. Mane labiausiai nuo mokyklos atbaido rutina. Po kiek laiko atrodo, kad žinai kiekvieną jos kertelę, kiekvieną įbrėžimą sienoje ar dėmę ant užuolaidos. Nebėra ko laukti, ką atrasti, ką tyrinėti. Savo svajonių mokyklą kurčiau „nepririštą“ prie vienos vietos ar pastato. Visose Lietuvos mokyklose būtų mokoma pagal vienodą švietimo programą. Planas sudėliotas diena į dieną. Kiekvienoje mokykloje rugsėjo 17 dieną 10.30 val. prasideda lietuvių kalbos pamoka, kurios tikslas – išnagrinėti moters paveikslą lietuvių literatūroje, remiantis J. Biliūno „Liūdna pasaka“.
 
Kadangi visi mokosi tą patį, tai visiškai nesvarbu, į kurį mokyklos pastatą tąryt ateisi. Pavyzdžiui, veiktų kompiuterinė programa, registruojanti mokinius. Kiekvieną vakarą gali pasirinkti, į kurį pastatą planuoji ateiti: M. Biržiškos gimnazijos, Gabijos gimnazijos ir t. t. Programa reguliuotų mokinių srautus, rodytų likusių laisvų vietų skaičių, kaip į koncertą. Mokiniai, kuriems patinka mokytis vienoje vietoje, galėtų visada eiti į tą patį pastatą, o tie, kurie norėtų pakeisti aplinką, visada turėtų galimybę taip padaryti. Dar viena svarbi patalpa mano svajonių mokykloje – biblioteka. Dabartinėse Lietuvos mokyklose jos visai mažutės, kai kur net neegzistuojančios, tad, norėdami perskaityti privalomąją literatūrą, mokiniai taranuoja miesto bibliotekas. Dažnai būna, jog tokių antplūdžių metu daugeliui mokinių knygų pritrūksta. Tada reikia verstis per galvą ieškant kitais būdais arba, jei įmanoma, pirkti. Mano svajonių mokykloje biblioteka būtų svarbus ir būtinas pastatas. Visos Lietuvos mokyklų bibliotekos, žinoma, bendradarbiautų. Jeigu mokinys ieško knygos, kurios nėra jo mokyklos bibliotekoje, bibliotekininkė žvilgtelėtų, kuri biblioteka ją turi, ir per savaitę mokiniui tą knygą parūpintų. 
 
Mokymo programa nepaprastai svarbu. Visa mokyklos esmė ir yra jos suteikiamos akademinės žinios. Problema yra žinių įsisavinimas. Mokytis sunku, mokytis nuobodu, mokytis reikia laiko. Kaip išspręsti problemą? Keisčiau tris dalykus. Visų pirma – pakeisčiau privalomųjų dalykų sistemą. Pagal dabartinį planą, vienuoliktokai turi teisę atsisakyti kai kurių mokomųjų dalykų, pasirinkti, ką nori mokytis bendruoju, o ką aukštesniuoju kursu. Vis dėlto yra aštuonios dalykų grupės, iš kurių privaloma mokytis bent po vieną dalyką. Bet, sakykim, aš seniai žinau, jog noriu būti advokatė, gamtos mokslai manęs nedomina, nesuprantu, ir, tiesą pasakius, nenoriu suprasti. Biologijos, fizikos ar chemijos egzamino taip pat laikyti nesiruošiu. Bet man būtina pasirinkti bent vieną gamtos discipliną. Tarkim, pasirenku biologijos bendrąjį kursą. Iš bėdos. Mažiausiai formulių. Bet biologijos bendrojo kurso grupė nesusidaro, todėl mane perkelia į aukštesnįjį.
 
Tai reiškia, jog keturias akademines valandas per savaitę turėsiu paskirti dalykui, kuris manęs nedomina ir su kuriuo nesiruošiu sieti ateities. Prie to dar prisideda namų darbai ir papildomas mokymasis. Savo svajonių mokykloje mokiniams, perėjusiems į gimnaziją, tai reiškia devintoje klasėje, leisčiau priimti sprendimus dėl savo mokomųjų dalykų pasirinkimo. Nebūtų dalykų grupių. Nebūtų septynių dalykų vienu metu, dešimtos klasės pabaigoje. Taip mokiniai nesijaustų švaistą laiką ar besimoką beprasmiškai. Iš to gimsta ir mano antrasis mokymo programos pakeitimas. Manau, kad prieš pradedant naują temą reiktų visada iškelti diskusiją: „Kodėl reikia to mokytis? Kodėl tai svarbu? Kas iš to?“ Labiausiai motyvaciją mokytis žudo mintis, kad tau to nereikia. Kad mokaisi tuščiai. Kad niekur šito nepanaudosi. Todėl manau, kad, norint geriau įsisavinti žinias, būtina įtraukti diskusiją „Kodėl?“ į oficialų mokymo planą. Bent mano svajonių mokykloje.
 
Dar vienas svarbus dalykas – tabu temos. Nors gyvename laisvo žodžio laikais, mokykloje vis dar sunku diskutuoti „provokuojančiomis temomis“. Mokytojai siūlo nediskutuoti apie religiją, abortą, diskriminaciją, eutanaziją ir t. t., nes tai „per daug sudėtingi dalykai“. Galima per daug lengvai ką nors įžeisti. Bet aš manau, jog tai ne išeitis. Mokykla – ugdymo įstaiga, mokiniai čia nenori ir dar negali primesti kitiems savo principų, nes jų dar neturi. Diskutuodami mokiniai juos kuriasi, mąsto apie savo poziciją. Jaunam žmogui baisiai įdomu pafilosofuoti didžiaisiais gyvenimo klausimais. Be to, turėti savo nuomonę apie tokius dalykus reikia. Manau, protingiausia yra išsamiai jas „išdiskutuoti” saugioje aplinkoje, tai yra mokykloje, kad neaiški pozicija nepridarytų nemalonumų ateityje. Mano svajonių mokykloje nebūtų tabu. Būtų savaitiniai diskusijų vakarai. Kiekvienas privalėtų turėti savo nuomonę.
 
Mokytojai – mokyklą valdanti kuopa. Mokiniai juos mato kiekvieną dieną, pagalvojus turbūt dažniau nei, pavyzdžiui, senelius. Leidžiant tiek daug laiko kartu nori nenori sužinai ką nors apie juos, jie sužino ką nors apie tave. Čia slypi problema. Tikimasi, jog su mokytojais palaikysi oficialius santykius, nors matai juos taip dažnai, jog kartais norisi kreiptis vardu. Pats baisiai nejaukiai pasijunti, jei mokytojas pašaukia atsakinėti pavarde. Norisi sušukti: „Matomės kiekvieną dieną!“ Žinoma, blogiausia, kai susitinki mokytoją ne mokykloje. Nežinai, ar sveikintis, ar ne. O ir jie vengia tavo žvilgsnio.
 
Mokytojai dabar labai suvaržyti: reikia galvoti, kaip nepažeisti vaikų teisių: „Jei dabar jam taip pasakysiu, įdomu, ar jo tėvai nesupyks?“ Tai sukuria nenuoširdų santykį tarp žmonių, kurie mato vienas kitą kiekvieną dieną. Mano svajonių mokykloje santykiai tarp mokinių ir mokytojų būtų familiaresni. Jokių „ponių“ ar „panelių“. Mano planas yra suteikti mokytojams imunitetą. Kaip politikams. Tai leistų jiems kalbėti laisvai.
Nusikeikti. Elgtis savo nuožiūra. Nesusipratimai būtų sprendžiami mokyklos rengiamame mokytojų ir mokinių teisme. Žinoma, tokia sistema veiktų tik tuo atveju, jeigu mokytojautų ne šiaip sau atėję prašalaičiai, desperatiškai bandantys užsidirbti. Viena didžiausių gyvenimo paslapčių – mokytojo profesijos sumenkinimas. Lietuvoje visi žino: mokytojų algos mažos, o mokytojauja dažniausiai tie, kurie nesugalvojo, kaip gyvenime prasisukti. Nesąmonė. Visiškai nelogiška. Juk mokytojai augina ir ruošia būsimąją kartą.
 
Galima net drastiškai teigti, jog kokie mokytojai, tokia ir visuomenė. Todėl mano svajonių mokykloje pagrindinė lėšų dalis būtų skiriama mokytojų algoms. O štai patys mokytojai būtų asmenybės. Mokytojas, aklai besilaikantis taisyklių, niekada nenukrypstantis nuo temos, specialiai neįsimenantis mokinių vardų, niekada stipriai nepaveiks jauno žmogaus. Pirmas dalykas, kurį daro mokiniai, tai įvertina mokytojo charakterį: ar galima su juo pajuokauti, kokias istorijas jis pasakoja, ar jį galima užkalbinti ne pamokos metu, ką nuveikė gyvenime, kur keliavo, gal turi kokį įdomų hobį… Kad ir kaip neprofesionaliai skambėtų, mokiniai pirmiausia tikisi iš mokytojo išgirsti bent kelias tiesas apie gyvenimą, o tik tada apie mokomąjį dalyką. Daug lengviau gerbti žmogų, kuris tau įdomus, nei tą, kuris aklai kalba vien apie, sakykim, chemiją. Per savo metus mokykloje sutikau dešimtis mokytojų, ir vienas jų tikrai paliko neišdildomą įspūdį. Jis arti pensijos, bet nesvarbu, kiek kavos puodelių būtum išgėręs ryte, jis visada turi tris kartus daugiau energijos už tave. Niekas per jo pamokas negali nuobodžiauti, ne, neleidžia sau nuobodžiauti, nes kažkaip nepatogu, kai mokytojo energija trykšta per kraštus.
 
Savo kalbos jis taip pat nevaržo. Bendrinę lietuvių kalbą paįvairina ir anglicizmais, ir rusicizmais, ir žargonu. Niekas nepyksta. Iš jo kalbos atrodo, kad nelaiko savęs viršesniu už sėdinčius klasėje, bet kaip tik dėl tos priežasties mokiniams jis – neginčijamas autoritetas. Jis labai mėgsta kalbėti, kartais net juokinga darosi, būna su mokiniais po pamokų net po dvi ar tris valandas pradiskutuoja. Ir mokiniams įdomu, nes jis apie savo dalyką kalba su tokiu entuziazmu, jog net netopteli mintis, kad tai, ką jis sako, galėtų būti nesvarbu. Vis dėlto ryškiausias jo bruožas yra tas, kad kiekvieną mokomą temą, pristatomą asmenybę ar mokslinę teoremą jis sugeba paversti gyvenimo pamoka. Jis moka paaiškinti esmę mokiniams aktualiais pavyzdžiais. Dažnai tie pavyzdžiai būna istorijos iš jo paties gyvenimo, kartais – iš spaudos, o dažnai patys mokiniai yra kaip gyvi subjektai. Mokytojas netradicinis, jo metodai netradiciniai, ne viskas vyksta pagal taisykles. Ir vis dėlto, paklausus apie didžiausią autoritetą mokykloje, nė vienam galvoti nereikia – tai jis. 
 
Paskutinė ir gausiausia mokyklos dalis – mokiniai. Jų susirenka visokių ir iš visur. Mokykla – vis dėlto ne vien ugdymo įstaiga, bet ir labai koncentruota socialinė terpė. Visi žino, pagrindinė užduotis pirmąją dieną mokykloje – susipažinti, rasti draugų. O ir mokantis bendrauti reikia. Mokytojai vis dažniau pamokose paskirsto darbą grupėse, namų darbai taip pat kartais grupiniai. Visada yra ta grupelė mokinių, kurios nemėgsti, visada yra ir ta, kurios dalimi norėtum būti. Mokykloje reikia ir sveikintis, ir klausti, ir palaikyti pokalbį, ir dar kokį juokelį mokėti. Ką keisčiau, jei turėčiau stebuklingą lazdelę? Nieko. Kokie žmonės susirenka mokyklose, atspindi tai, su kokiais žmonėmis turėsi bendrauti ir gyventi mokyklą pabaigęs. Manau, neprotinga dvylika metų gyventi šiltnamio sąlygomis, o išėjus išsigąsti žmonių. Mokykloje išmoksti ne tik spręsti nelygybes ir analizuoti Čiurlionio sonatinę formą, mokykloje išmoksti atsikirsti piktiesiems, suprasti liūdnuosius, dirbti su tau nepatinkančiais ir kalbėti su nepažįstamaisiais. Vienintelis dalykas, ką pridėčiau, tai pakviesčiau mokytis daugiau užsieniečių. Būtų dešimtys mainų programų. Kuo įvairiau, tuo geriau.
 
Tokia mano utopinė mokykla. Akivaizdu, jog tokios vizijos pasmerktos likti tik vaizduotėje, bet juk negalima vien skųstis ir nieko kito nepasiūlyti…
 
Gabrielė Šidlauskaitė